Том Перротта - Maži vaikai

— Būtų gerai, jei pabandytum, — pasakė ji. — Aš tenoriu, kad jis suprastų pagrindinius ir pačius paprasčiausius veiksmus. Juk jei mes negabūs matematikai, tai nereiškia, kad Aronas privalo jos vengti.

— Matematika man sekėsi, — prieštaravo Todas. — Na, gal išskyrus algebrą. Atrodė, lyg kažkas slopintų mąstymą. Nesvarbu, kiek mokydavausi, niekaip nesuprasdavau temos.

Ketė atsigręžė į Aroną.

— Mielasis... — pašaukė ji. Kol Aronas atkreipė dėmesį, Ketei teko pakartoti kreipimąsį du kartus — kaskart vis garsiau. — Gal eisim mokytis matematikos? Kai baigsis Klifordas?

Aronas linktelėjo ir nusisuko į televizorių. Todas matė, jog tą akimirką berniukas būtų sutikęs daryti beveik viską. Todas pabučiavo Ketę į skruostą ir pasakė:

— Na, ką gi, laikas pradėt mokytis.

— Tai kaip sekasi? — nesėkmingai stengdamasi atrodyti natūraliai, paklausė ji.

— Neblogai, — atsakė. — O ką?

— Nežinau, tiesiog kartais labai dėl tavęs jaudinuosi. Jaudinuosi ir dėl mūsų, — paaiškino Ketė.

Todas dar kartą ją pabučiavo. Šįkart į kaktą.

— Tikrai nėra dėl ko jaudintis.

Todas visiškai nesuprato riedlentininkų manevrų tikslo. Jie nebuvo savaime aiškūs, kaip, pavyzdžiui, kamuolio sukimas ant vieno piršto. Kartais net buvo sudėtinga suprasti, ką tie berniūkščiai bandė padaryti. Jei jiems ir pavykdavo, niekas nepaaiškėdavo.

Pavyzdžiui, šiąnakt riedlentininkai treniravosi lėtai važiuodami. Staiga netikėtai pritūpdavo it banglentininkai, tada truputį pašokdavo į orą. Jei riedlentininkas buvo įgudęs, lenta tarytum prilipdavo prie jo sportbačių. Nusileidęs ant žemės jis važiuodavo toliau. Jei berniukui įgūdžių trūkdavo, riedlentė nukrypdavo į šalį ir ratukais į viršų ar apačią trenkdavosi į asfaltą. Nelygu, kur nusileisdavo riedlentininkas — ant lentos ar ant asfalto — riedlentė sukeldavo minkštą arba stiprų garsą.

Žinoma, sklandus nusileidimas būdavo geriau nei skausmingas griuvimas. Bet nejaugi tokia pratimo esmė? Net tobulai atlikus pratimą, jis atrodė nesudėtingas, nevertas pastangų, kurias berniukai dėjo, siekdami jį išmokti. Nepaisant to, vienas paskui kitą jie lyg sapne važiuodavo, pritūpdavo ir šokdavo į viršų, nusileisdavo ar nukrisdavo. Nepaliaujamai ir su vaikišku užsispyrimu bandė sėkmingai atlikti šią betikslę užduotį.

Atrodė, tarytum visi berniukai sakytų tą patį: Nežinau, kodėl taip darau, bet tęsiu tol, kol suaugsiu veikti ką nors kita.

Ne pirmą kartą per kelias pastarąsias dienas Todas užsimerkęs suvaitojo, prisimindamas bučinį prie sūpynių. Jis vis dar negalėjo patikėti, kad tai tikrai įvyko. Visiškai viešoje vietoje, stebint visoms motinoms ir mažamečiams vaikams. Beje, Aronas buvo ypač susidomėjęs tuo, ką matė. Todas jam atsainiai paaiškino, kad tai buvo tik suaugusiųjų apsimetinėjimo žaidimas, kurį jie kartais žaidžia. Bet Sara Todą ne tik pabučiavo. Ji stebėtinai atvirai prie jo prisispaudė kūnu, murmėdama kažką padrąsinančio ir patenkinto tiesiai jam į lūpas. Dar truputėlį, ir Todas būtų uždėjęs rankas ant Saros užpakalio. Laimei, atsiminė, kur jie stovi. Kai jis atsitraukė, moteris atrodė lyg apdujusi ir nusivylusi. Todas vos nepakvietė moters išgerti „kavos” jo namuose. Tiesa, iš ko ta „kava” būtų gaminama, jis nežino. Juk namuose du trimečiai vaikai.

Praėjo savaitė, tačiau Todas Saros nesutiko. Kitą rytą jis su sūnumi sugrįžo į Reiburno mokyklos žaidimų aikštelę, bet rado ją tuščią. Nebuvo netgi trijų įkyrių jį Išleistuvių karaliumi vadinančių moteriškių. Po kelių dienų jos grįžo, bet kai Todas pasiteiravo apie Sarą, apsimetė nieko nežinančios. Nudavė, kad nežino nei jos pavardės, nei adreso.

— O kodėl jūs klausiat? — pareiškė valdinga moteris į dantų krapštukus panašiomis kojomis. — Man atrodė, jūs gana gerai pažįstate vienas kitą.

Sara nepasirodė miesto baseine, nors Todas atsiminė jai sakęs, jog su Aronu vidudienį dažniausiai būna ten. Vyriškis suprato, kad Sara visai neskuba su juo dar kartą susitikti ir pereiti į antrąjį aikštelės fantazijos tarpsnį. Nesvarbu, koks jis būtų. Todas nusprendė, jog galbūt taip ir geriau. Juk jis visai nenorėjo užmegzti romano. Jis tik norėjo ją dar kartą pamatyti. Gal truputį pasišnekėti apie tai, kas atsitiko. Išsiaiškinti, ar moteris jautėsi taip pat nepatogiai kaip ir jis.

Todas negalėjo išmesti prakeikto bučinio iš galvos. Viskas buvo taip nerealu... Jis kelis mėnesius svajojo apie kažką panašaus — kiekvieną kartą, kai Penthauso forume tekdavo kalbėtis su patrauklia jauna mama — esu 31 metų namus prižiūrintis tėvas ir jūs niekuomet nepatikėsite, kas man atsitiko žaidimų aikštelėje — o dabar tai tikrai atsitiko. Jautėsi taip, tarytum staiga jis vėl tapo paaugliu, sugrįžo į laikus, kai seksas buvo ne įprastas ir kasdienis dalykas, o kažkas paslaptinga, besikeičiančio. Galimybė, galinti pasitaikyti bet kurią akimirką. Net kai jos visai neieškai. Žinoma, dažniausiai būdavo priešingai... Nuėjai į vakarėlį ir... Bum! Štai ir viskas. Prekybos centre, McDonald’s restorane, netgi bažnyčioje! Kažkokia mergina tau nusišypso, ir diena nušvinta visomis vaivorykštės spalvomis.

Viena iš santuokinio gyvenimo bėdų, kurios Todui trukdė laimingai gyventi, buvo tos visaapimančios galimybės jausmo praradimas. Žinoma, jis įgijo leidimą kiekvieną naktį miegoti su nuostabia moterimi. Galėjo ją pabučiuoti kada tik panorėjęs (na, beveik...). Bet kartais dėl įvairovės buvo visai smagu pabučiuoti kokią kitą moterį. Šiaip sau, tik įrodant, kad jis vis dar gali sau tą leisti. Todui nerūpėjo, kad Sara buvo ne to tipo, kuris jam patinka, žmogus. O turint galvoje Ketės ilgas kojas ir nuostabius plaukus, ji netgi nebuvo ypatingai graži. Pasitaikius progai, Ketė galėjo atrodyti kaip manekenė. Kita vertus, Sara buvo žemo ūgio, kiek berniokiškos figūros, šiek tiek iššokusiomis akimis ir visuomet atrodė truputį suirzusi. Jos plaukai styrojo šiurkštūs ir nepaklusnūs, antakiai — tankūs. Na ir kas? Ji skaitė Todo mintis ir lyg mintinai išmokusi scenarijų, kurio jis net neatsiminė parašęs, puolė jam į glėbį.

— Ei, iškrypėli!

Todas krūptelėjo ir ruošdamasis gintis pakėlė rankas, kad atmuštų smūgį. Mikroautobusas privažiavo taip tyliai (arba vyriškis buvo giliai susimąstęs), kad stovintysis prie medžio pastebėjo jį tik tada, kai šis užstojo riedlentininkus ir išdygo prieš akis.

— Tai sakai, mėgsti mažus berniukus? — erzinanti gaidelė vairuotojo balse buvo kiek aiškesnė, todėl Todas atsipalaidavo ir bandė atpažinti vairuotoją, kuris, siekdamas palengvinti šią užduotį, iškišo galvą pro langą. Atsiminti plačiam, tvirtam veidui priklausantį vardą užteko kelių sekundžių.

— Jėzau, Lari, nejuokauk šitaip!

Laris Munas buvo tėvas, su kuriuo Todas praeitą vasarą porąkart kalbėjosi, lankydamasis Stiuarto gatvės žaidimų aikštelėje, bet nuo to laiko daugiau nesusitiko. Tvirto sudėjimo, storu kaklu vyriškiui buvo per trisdešimt. Anksčiau jis dirbo policininku, bet atsistatydino dėl negalios. Keista, bet Todas niekaip nesuprato, kokia gi ta negalia.

— Tu užsiėmęs? — paklausė jis.

— Tiesą sakant, turėčiau ruoštis mokytis, — Todas pakėlė knygų krepšį, lyg norėdamas pagrįsti (net ir sau neįtikimą) teiginį. — Kitą mėnesį laikysiu teisės egzaminą.

— O tu jo nelaikei pernai?

— Laikiau, — atsakė Todas. — Pats matai, kaip pasisekė.

Laris nusijuokė, priimdamas šį Todo paaiškinimą kaip išdaigą. Jis atidarė mašinos duris ir tarė: