Том Перротта - Maži vaikai

— Kam tas dvigubas vežimėlis? — paklausė Sara. — Ar jis turi antrą vaiką?

— Mes matėm tik vieną, — tarė Šeril.

— Jis labai mielas, — pridėjo Teresa. — Ta kvaila kepurė.

Galbūt jie neteko vaiko , — svarstė Sara, mąstydama apie galimą tragediją. Kaip beširdiška būtų paslapčia šnibždėtis apie vyrą, kuris ant savo pečių neša baisų gedulo svorį. Sąžiningumo dėlei, reikia pastebėti, kad vyriškis toli gražu neatrodė prislėgtas. Jis linksmai pamėgdžiojo kaimo gyvulių balsus ir tuo pat metu sukdamas aštuonetą lakstė tarp sūpynių. Vaidyba buvo stebėtinai įtikinama — ypač gerai jis vaidino viščiuką. Vaidmenys buvo atliekami garsiai, be suaugusiems vyrams būdingo gėdos jausmo. Liusei vaidinimas pasirodė įdomus, taigi ji paliko smėlio dėžę, ketindama stebėti įdėmiau.

— Mamyte! — sušuko ji. — Pasupk mane!

Dažniausiai Sara stengdavosi dukrą nuo supimosi atkalbėti. Ją dažnai užhipnozuodavo sūpynių judėjimas ir tuomet įtikinėjimai liautis virsdavo sudėtingomis papirkinėjimo ir grasinimų kupinomis derybomis, kurios baigdavosi neišvengiamu pykčio protrūkiu. Tačiau dabar visa tai Sarai atrodė tikras niekis prieš galimybę parodyti kitoms motinoms, jog su gražiu vyru įmanoma elgtis kaip su žmogumi, jog nebūtina jį laikyti supaprastintu sekso objektu. Ji lėtai, apsimestinai dvejodama, atsistojo nuo suoliuko.

— Gerai, mieloji, tuoj ateisiu.

— Palauk, — sušnibždėjo Teresa. Jos rankinė buvo atsegta. Moteris kažko joje ieškojo.

— Ko? — paklausė Sara.

Teresa parodė savo piniginę, šypsodamasi kaip mokinukė.

— Jei gausi jo telefono numerį, duosiu penkis dolerius.

Mažas berniukas atsainiai stebėjo Liusę, kai ši beveik kartu su juo ėmė suptis gretimose sūpynėse. Tada jis pasisuko į Sarą su stebėtinai rimta veido išraiška, kuri visiškai netiko prie varpeliais papuoštos juokdario skrybėlės.

— Kiek jai metų? — paklausė vaikas.

— Liuse, mieloji? — įkalbinėjo Sara. — Pasakyk maloniam berniukui, kiek tau metų.

Liusė purtė galvą. Ji taip elgadavosi, kai nesutikdavo daryti tą, kas leistų laisvai, be nepatogumų ir pastangų bendrauti.

— Aš trys! — nė kiek nenusiminęs, kad mergaitė tyli, sušuko mažasis juokdarys. Pabrėždamas tokį svarbų pareiškimą, jis parodė tris pirštus.

— Jo gimtadienis buvo vasarį, — maloniai šypsodamasis pridėjo Išleistuvių karalius. Iš arti jo veido bruožai atrodė ryškesni, nei Sara manė. Akys buvo truputį per arti viena kitos, sąkandis — kiek netaisyklingas. Trūkumai darė jį šiek tiek žmogiškesnį. — Tiesa, vis dar turime bėdų su ėjimu ant puoduko.

— Gali nepasakoti, — sukikeno Sara. — Liusei treji sukako balandį. Argi netiesa, mieloji?

Liusė nei patvirtino, nei paneigė šio motinos teiginio. Ji tik spoksojo į berniuką. Mergaitės veide buvo matyti nuostaba ir siaubas.

— Na, ji truputį drovi, — paaiškino Sara.

— Aronas — ne, — tarė Išleistuvių karalius. — Jis tikras čiauškalius.

— Mano močiutė gyvena Naujajame Džersyje! — ilgiau negalėdamas nutylėti šio nuostabaus dalyko, pareiškė berniukas. — Ji neturi baseino.

— Močiutė Floridoje turi, — paaiškino tėvas.

— Tau patinka plaukioti? — pasiteiravo Sara.

— Man nepatinka rykliai, — atrėmė Aronas. — Jie gali apkandžioti.

— Neklausyk, ką jis pliauškia. Jam labai patinka maudytis. Beveik kiekvieną dieną einam į miesto baseiną, — pasakė Todas, atkišdamas ranką. — Beje, mano vardas — Todas.

— Sara.

— Anksčiau nesu tavęs čia matęs.

— Čia vaikščioti pradėjau tik prieš kelias savaites. Prieš tai lankydavausi aikštelėje, kur stovi sena, girgždanti, besisukanti supynė. Žinai, ta, prie ledų parduotuvės.

Tą aikštelę Todas žinojo gerai. Jis su Aronu mėgo keisti aikšteles kas kelios savaitės. Dėl įvairovės. Žinoma, jis galėjo pagrįstai tvirtinti, kad kai kurių aikštelių publika draugiškesnė.

— Tu pirma, kuri čia su manim šneka, — žvelgdamas kitų motinų pusėn, tarė vyriškis. Kitos motinos neslėpdamos smalsiai juos stebėjo. Joms atrodė, jog Sara ir Todas yra lyg atvaizdai kino ekrane.

— Mariau, tu jas nervini, — pareiškė Sara. — Jos nepratusios žaidimų aikštelėje matyti išvaizdžius vyriškius.

O Dieve! Negali būti, kad šitą pasakiau, — pagalvojo ji. — Aš su juo flirtuoju!

Todas mąsliai priėmė jos nuomonę. Jis neparaudo ir nebandė prieštarauti Saros komplimentui. Sara manė, kad tokios malonios išvaizdos žmonėms, kaip jis, nėra reikalo apsimesti nustebusiam, kai aplinkiniai tave giria.

— Truputį keista, — pripažino Todas. — Čia nėra tiek namuose sėdinčių tėvų, kiek įsivaizdavau.

— Ką veikia tavo žmona? — pasiteiravo Sara.

— Ji kuria filmus. Šiuo metu suka dokumentinį apie Antrojo pasaulinio karo veteranus. Žinai, apie Didingiausiąją kartą ir kitus dalykus.

— Gelbstint eilinį Rajaną, — pasakė Sara.

— Tomas Brokou [* Didingiausioj! karta (The Greatest Generation) - terminas, kilęs iš Tomo Brokou (Tom Brokaw) bestselerio pavadinimo, vartojamas apibūdinti jaunesniosios G. L kartos (G. L - amerikie

čiai, gimę tarp 1901-1924 m., kovoję Antrajame pasauliniame kare, o vėliau sąlygoję vadinamąjį Kūdikių bumą) atstovus, gimusius JAV maždaug tarp 1911 m. ir 1924 m], — sutiko Todas.

— Bet kuriuo atveju, mano nuomone, labai gerai, kad tu esi čia. Nežinau nė vienos priežasties, dėl kurios vyras negalėtų rūpintis namais bei vaikais.

— Aš prieš dvejus metus baigiau teisės mokyklą, — trumpai dvejojęs pakeitė temą Todas. — Tačiau niekaip nepavyksta gauti advokato licencijos. Susikirtau jau du kartus.

— Gauti licenciją labai sunku, — purtydama galvą pasakė ji. — Džonas F. Kenedis jaunesnysis irgi turėjo tokią pačią bėdą.

Todas pajuto simpatijos tvinksnį. Tą patį tvinksnį, kurį jis jausdavo kiekvieną kartą, kai žmonės, norėdami jį pralinksminti, paminėdavo buvusio JAV prezidento nesėkmes. Vargšas vaikinas prarado tėvą nukritus lėktuvui. Nejaugi to negana? Ne, žinoma, ne. Kenedis privalėjo tapti visų licencijos negaunančių advokatų simboliu.

— Nežinau, — burbtelėjo jis. — Kai tik galvoju apie egzaminą, pilve pajuntu baimę. Tai panašu į vieną iš tų košmarų, kuriame suvoki, jog visą semestrą nesimokei matematikos, o jau atėjo laikas baigiamajam egzaminui.

— Galbūt tu tiesiog nenori būti teisininkas?

Atrodė, kad ši mintis Todą sukrėtė iki širdies gelmių.

— Na, nežinau, gal... Ketė ir aš sutarėme, kad jei dar kartą susimausiu, teks imtis kitos profesijos.

Išpažindamas nesėkmes jis atrodė toks dalykiškas... Panašu, jog jis visiškai jų nesigėdija. Dauguma vyrų elgtųsi visiškai kitaip. Ričardas tikrai elgtųsi kitaip. Sara svarstė, ar Todas visuomet toks atviras? O gal jis galvojo, kad Sara yra labai gera klausytoja? Bet kuriuo atveju jis tikrai nebuvo gąsdinantis. Vyriškis atrodė truputį vienišas, kaip ir daugelis jos pažįstamų motinų, visiškai pasirengęs atverti širdį bet kam, kas nors kiek juo domisi.

— Negalėjau nepastebėti tavo vežimėlio, — tarė ji. — Turi antrą vaiką?

— Ne, tik Aroną. Vežimėlį nusipirkom kiemo išpardavime. Papildoma sėdynė pagelbėja vežant daržoves ar dar ką nors. Bent jau anksčiau padėdavo. Dabar ją užima didysis meškinas.

— Liusė nesutinka sėstis į vežimėlį. Tenka visur eiti pėsčiomis. Tris kvartalus nueiname per pusvalandį.

Jie supo vaikus ir plepėjo penkiolika minučių, kol pagaliau Todas žvilgtelėjo į laikrodį ir nustebo, kad jau popiet. Priešingai nei Sara, jis atrado efektyvų būdą, kad nuviliotų Aroną nuo sūpynių. Po penkių minučių perspėjimo, jis garsiai pranešinėdavo apie kiekvienos minutės pabaigą. Paskutinius dešimt pastūmimų tėvas ir sūnus su užsidegimu skaičiuodavo kartu. Tada Todas Aronui leisdavo suptis tol, kol sūpynės sustodavo. Jis iškeldavo iš sūpynių ir į vežimėlį pasodindavo didįjį meškiną. Būtent tada, stebėdama Todą, segantį saugos diržą ant beformio meškino pilvo, Sara pajuto netikėtą liūdesį.