Том Перротта - Maži vaikai

Tai Kei kelnaitės , — mintyse skandavo jis. Jos priklauso Kei. Bet, kai tik įsivažiavo, pagalvojo: O gal ne? Gal visai ne jos?

Kiek ilgai jis sprendė šią dilemą, kol galiausiai ji prarado prasmę, tiksliai pasakyti buvo sunku. Vienodais laiko tarpais jo akys lakstė nuo dienoraščio prie nuotraukų, o po to į kompiuterio ekraną, kur Kei buvo pasilenkusi per Niagaros krioklių apsauginį turėklą, šiek tiek pakėlusi suknelę, leisdama fotografuoti nuogą užpakalį. Jis giliai kvėpavo, siurbė jos esybę sau giliai į plaučius, į kraują...

— Hm.

Jis staigiai pasuko galvą, kelnaites vis dar spausdamas prie apatinės veido dalies. Sara stovėjo tarpdury, jos sumišusi veido išraiška balansavo tarp pasibjaurėjimo ir nuostabos.

— Dar ilgai užtruksi? — paklausė ji. — Labai norėčiau kuo greičiau išeiti iš namų.

Ričardas suprato, kad atsitiko kažkas siaubingai gėdinga, tačiau jautė baisų susierzinimą dėl to, kad jį pertraukė.

— Galėjai ir pasibelst, — pasakė jis.

Jo žodžius prislopino apatiniai.

— Beldžiausi.

Jam prireikė didelių valios pastangų bandant nusiimti kelnaites nuo galvos.

— Atsiprašau, — pasakė. — Užtruks tik minutę.

— Manau, mums reikia pasišnekėti, — pasakė moteris, tačiau, jo dideliam palengvėjimui, netarusi nė žodžio išėjo iš kambario ir uždarė duris.

ELEKTROS AUDRA

Pirmąkart Sara ir Todas pasimylėjo vėlyvos popietės metu, siaučiant audrai, Saros svetainėje ant šiurkštaus kilimo. Tuo metu miegamojo lovą buvo užėmę Liusė ir Aronas, kurie, grįždami iš baseino, jų tėvų džiaugsmui užmigo vežimėlyje.

— Tai nuostabu, — energingai, bet kartu ir jausmingai sušnibždėjo Todas. Greit jo kūno sukamajį judesį Sara pripažins firminiu Todo seksualiniu manevru.

— Mes smirdim chloru, — atsakė ji. Nepaisant moters karšto troškimo amžinai mėgautis ta akimirka, atsijungti nuo pašalinių minčių ir įvykių, — graibydama tvirtus Todo užpakalio raumenis Sara galvojo apie savo vyrą. Keturiasdešimt septynerių metų Ričardas buvo ganėtinai lieknas, tačiau jo šikna suglebusi. Net tada, kai jų seksualinis gyvenimas buvo pakankamai neblogas, Sara apie tą savo vyro kūno vietą stengėsi negalvoti. Ją paliesdavo nebent atsitiktinai.

— Aš dievinu tavo raudoną bikinį, — sukuždėjo jai Todas.

— Ačiū, — sumurmėjo ji.

Staiga, įpusėjęs judesį, jis sustojo. Blankiai skaudi išraiška nušvietė jo įdegusio veido bruožus. Atrodė, lyg jis stengtųsi atsiminti kongresmeno, už kurį balsavo, pavardę.

Mano pirmas išvaizdus vaikinas , — galvojo Sara. Ji norėjo, kad Artūras Malounis, Amelija, Rajanas ir visi kiti ją kada nors įskaudinę žmonės stebėtų šią akimirką per televiziją. Todas savo milžinišką, mielą, aptemusį veidą laikė virš jos.

— Jautiesi kalta? — paklausė jis.

Sara dvejojo. Ji mielai būtų papasakojusi, kaip jos vyras tapo kelnaičių fetišistu, tačiau laikas tokiai išpažinčiai neatrodė tinkamas. Apie tai kalbėti su Ričardu buvo pakankamai sunku. Sunku buvo išlaikyti ramią veido išraišką, kai jis bandė paaiškinti, jog kelnaites užsisakė darbo reikalais. Jis tvirtino tiriąs pardavimus internetu ir rinkodaros modelius, sakė, netyčia leidęs smalsumui nugalėti sveiką protą. Sara apgailėtiną alibį priėmė mandagiai. Moteris jo gailėjo, bet kartu jautėsi keistai laisva, nes užtikusi vyrą, uostantį kitos moters apatinius, išsilaisvino iš santuokos įžadų jungo.

— Na, — pasakė ji Todui, — maniau, kad gailėsiuos, bet nesigailiu.

— Aš gailiuosi, — išlemeno jis.

O Dieve , — pagalvojo ji. — Štai ir prasideda. Įsijungė kažkoks primityvus vidurinės mokyklos laikų gynybos mechanizmas, ir jai šį prisipažinimą pavyko priimti su ramia, truputį smalsia veido išraiška. Tuo pat metu joje kaupėsi staigus liūdesio priepuolis. Štai ir ta scena, kai jis nulipa nuo manąs ir pradeda rautis nuo galvos plaukus.

— Jaučiuosi tikrai bjauriai, — tęsė jis. Tada jis gūžtelėjo pečiais, lyg tai tebūtų mažytė ir nereikšminga smulkmena. — Ir ką man dabar daryt?

Sara prisivertė nesišypsoti.

— Galėtum truputį greičiau, — lengvai pliaukšteldama jam per šlaunį, paragino Sara. — Vaikai gali bet kurią sekundę atsibusti.

Žavėtinu greičiu jis vėl pradėjo sukamuosius judesius. Sara negalėjo nesijuokti.

— Kas tu toks? — juokdamasi ir nustebusi paklausė ji. — Žmogus Suktukas?

Prieš jam atsakant grėsmingas griaustinis sudrebino namą. Atrodė, lyg dangus būtų sprogęs tiesiai virš jų. Meilužiai sustingo vietoje, jų veidai pasisuko link laiptų. Jie nekantriai laukė, kol iš antro aukšto pasigirs verksmas.

— Tęsk, — praėjus kelioms sekundėms, maldavo ji. — Viskas gerai.

Jis puolė tęsti savo ankstesnių veiksmų, tačiau staiga sustojo-

— Tu mane pavadinai Žmogumi Suktuku?

— Tai komplimentas, — patikino ji Todą.

Praėjusią savaitę į baseiną Sara atėjo puikiai suprasdama, kad siūlosi Todui. Jos ketinimuose nebuvo nieko kuklaus ar net subtilaus. Ji vyriškį pastebėjo prieš duodama bilietą kasininkui. Todas su sūnumi buvo užėmę gerą, netoli baseino esantį, po šešėliais paslėptą žolės plotą, kuris nebuvo nei per arti, nei per toli nuo tualetų. Tik įėjus į vidų, ji drąsiai nuvedė Liusę prie Todo. Atrodė, lyg jai vieta priklausytų taip pat, kaip ir Todui. Ji pasitiesė rankšluostį ant žolės šalia Todo ir iškart pradėjo krepšyje ieškoti kremo nuo saulės. Jį radusi Sara žvilgtelėjo į kaimynus. Bemarškinis tėvas skaitė žurnalą Vyrų sveikata , sūnus vilkėjo Pramuštgalvių maudymosi šortus bei juokdario kepurę. Dvigubame vežimėlyje, kaip ir seniau, buvo didysis meškinas, kurio veide švietė pasibaisėtina išraiška, lyg numatytų artėjančią katastrofą, tačiau nesugebėtų jos sustabdyti.

— O, žiūrėk, mieloji, čia tas mielas mažas berniukas iš žaidimų aikštelės.

— Jis blogas berniukas, — niūriai pasakė Liusė.

Aronas masalo nepagriebė. Jis režisavo susidūrimą tarp šiukšlių sunkvežimio ir naftos tanklaivio. Šią sceną jis kūrė vartodamas savitus garso efektus, ore tvyrojo mirtinai rimto susikaupimo aura.

— Nejau tau nepatinka jo kepurė?

— Ji kvaila.

Tai atkreipė Arono dėmesį. Jis įsispoksojo į Liusę:

— Tu pati kvaila, — pareiškė jis.

— Aronai, — subarė Todas. — Taip šnekėti nemandagu.

— Kvaila, kvaila, kvaila, — beveik negirdimu balsu murmėjo berniukas.

Sara nusišypsojo ir lyg atsiprašydama gūžtelėjo pečiais.

— Tikiuosi, neprieštarauji. Liusės labai jautri oda. Jai reikia būti pavėsyje.

— Nė kiek, — žurnalu numušdamas aplink jį skraidančią musę, pasakė jis. — Malonu vėl tave matyti.

Sara privertė Liusę ramiai stovėti, kol susikaupusi ją tepė vandeniui atspariu SPF 45 kremu nuo saulės. Kremo kliuvo ir ant nykščių galiukų ir ausų kraštų. Kai jos dukrelė pradėjo kreidėlėmis spalvinti knygutę, Sara nusivilko savo laisvus marškinėlius ir pati tepėsi kremu. Bet ji norėjo kažkokio seksualesnio tepalo. Kūdikių aliejaus ar jos jaunystėje buvusio populiaraus kokosais kvepiančio losjono, tinkamo, kai pirmąsyk raudonai įdega oda. Ji pasisuko Todo pusėn ir lyg prašytų pusbrolio ar brolio paprašė:

— Ar galėtum patepti man nugarą?

— Žinoma.

Pasisukdama link jo, per petį padavė plastikinį kremo buteliuką. Lenkdamasi į priekį, nužėrė nuo pečių plaukus. Ji žinojo, kad plaukai — viena iš vertingų jos išvaizdos detalių. Kelias akimirkas jautėsi kaip modelis, pozuojantis fotosesijoje.