Том Перротта - Maži vaikai

Pirmiausia moteris pagalvojo, kad į jį žiūri dėl kiekvienoje rankoje laikomų šviesiai oranžinių nardymo plaukmenų bei tos pačios spalvos aukštai ant kaktos užmauto akvalango. Retai žmonės, eidami į viešą baseiną, naudoja tokius ryškiaspalvius reikmenis. Net jei visi žmonės taip elgtųsi, šis vyriškis į tokį nebuvo panašus. Jis buvo nesveikai išblyškęs, antsvorio turintis vyras, kuris padarė dvi klaidas. Pirmą — nesivilkdamas marškinėlių, antrą — vilkėdamas baisios spalvos maudymosi glaudes su šiurpiu tropinių gėlių raštu. Glaudžių ornamentas klaikiai rėžė akį pilkame cemento fone. Šių klaidų derinys skyrė jį iš minios. Tačiau Sara, dar kartą pažvelgusi į jo keistai pažįstamą veidą, suprato, jog į jį spokso dėl visiškai kitokios priežasties.

— O, Dieve, — pasakė ji.

— Kas yra?

— Ten jis, — nuleisdama balsą ir pirštu rodydama į vyriškį, sušnibždėjo ji. — Pats žinai kas.

Todas prisimerkė.

— O, Jėzau. Jo neturėtų čia būti. Man visiškai nerūpi, kad taip karšta.

Instinktyviai Sara pasisuko pažiūrėti, kaip laikosi mechanikus žaidžiantys vaikai. Liusė buvo mechanike. Kai Aronas padarė vieną avariją, ji tyrė sudaužytas mašinas, klausė jų variklių žaisliniu stetoskopu, o po to bučiavo, kad mašinėlės geriau jaustųsi. Po tokios procedūros jos vėl buvo tinkamos avarijoms. Sara, vedina švelnumo antplūdžio, ištiesė ranką ir švelniai prispaudė ranką prie dukrelės prakaituoto skruosto. Liusė, susinervinus dėl sutrukdymo, ranką nustūmė atgal.

Kai Sara atsisuko atgal, Ronaldas Džeimsas Makgorvis sėdėjo prie baseino krašto, movėsi ant kojų plaukmenis. Rankšluostis buvo numestas šalia jo. Tada nuleido akvalangą ant veido ir nosies, patikrino, ar gerai laikosi. Beveik nepriversdamas vandens raibuliuoti, kojomis priekin įslydo į vandenį.

Iš pradžių į jį niekas nekreipė dėmesio. Paplūdimio kamuolys, Makgorviui ruonio greičiu plaukiant pro šalį, šokinėjo ore. Plaukmenys jo kelyje paliko raibulių kelią. Jam neriant į gilesnius vandenis, paaugliai nuo tramplino šokinėjo į vandenį. Staiga nuo kalno papėdės pasigirdo isteriškas moters balsas:

— Džimi! Džimi Mančinai! Greit marš iš baseino!

Liesas vaikis, gal dešimties metų berniukas, dvejodamas artėjo link balso.

— Tučtuojau, Džimi!

Pasigirdo kitas balsas:

— Rendelai, Džiuljeta! Jūs taip pat!

— Šeila!

— Pablai!

— Markai! Markai Stepanekai!

Visi puolė masiškai trauktis — viskas vyko labai greitai. Seklioji pusė ištuštėjo žaibiškai — nekantrios motinos lėkė su išsigandusiais kūdikiais ant rankų. Vyresni vaikai neskubėjo išlipti iš vandens, bet, neilgai trukus, ir jie paliko vandens telkinį. Vanduo tekėjo jų kūnais ir kaupėsi ant žemės. Visoje kalno teritorijoje suaugusieji traukė mobiliuosius telefonus ir skambino policijai.

Gal kokias penkias minutes Makgorvis visame milžiniškame baseine buvo vienas. Jis nardė dugnu: kartkartėmis lėtai iškildavo įkvėpti oro ir vėl nerdavo atgal į gilumą. Kai pagaliau pavargo, gulėdamas ant nugaros plūduriavo vandens paviršiuje. Jo bjaurios glaudės kabojo aplink liemenį, blyškus pilvas kyšojo virš vandens paviršiaus kaip negyvenama sala. Visą tą laiką akvalangas buvo ant veido, taigi Sara negalėjo pastebėti, ar jis buvo įžūlus, susigėdęs, o gal tiesiog nepastebėjo fakto, kad, jam atėjus, baseinas ištuštėjo, lyg pasirodžius rykliui.

Kai policijos mašina įvažiavo į stovėjimo aikštelę-ji buvo prie giliausios baseino vietos, už aukštos vielinės tvoros — Aronas ir Liusė pastebėjo, kad vyksta kažkas svarbaus. Jie nutraukė mechanikų žaidimą ir patogiai įsitaisė savo tėvams ant kelių.

— Vaikai neplaukioja, — pasakė Liusė.

— Kodėl policija? — svarstė Aronas.

Sara, nežinodama, kaip paaiškinti susidariusią situaciją, klausiamai pažvelgė į Todą. Bet, prieš nuskambant atsakymui, moteris, akivaizdžiai mėgstanti kištis ne į savo reikalus, sukudakavo:

— Baseine yra labai blogas žmogus. Policija jį sulaikys.

— Kodėl blogas? — paklausė Liusė.

— Jis negeras vaikams, — paaiškino Sara. — Bet tau neverta jaudintis.

Tuo metu du policininkai — vyresnis baltasis bei jaunesnis juodaodis įžengė į baseino teritoriją pro gelbėtojų atidarytus vartelius. Sukaitę ir blogos nuotaikos, jie nužingsniavo taku iki rausvo Makgorvio rankšluosčio. Sustoję prie jo, pažvelgė į vienišą plaukiką. Tačiau jų žvilgsnyje buvo daugiau pavydo nei profesinio susidomėjimo. Sara negirdėjo jų kalbantis, tačiau Makgorvis priplaukė prie jų. Vyrui sunkiai sekėsi išlipti iš baseino, taigi juodaodis policininkas jį ištraukė, o baltasis faras padavė rankšluostį.

— Kas ten tokie? — paklausė Aronas. — Jam ant kojų.

— Plaukmenys, — atsakė Todas. — Jie padeda greičiau plaukti.

Policininkai šnekėjo, Makgorvis, šluostydamasis rankšluosčiu, linksėjo. Akvalangas vis dar dengė pusę jo veido. Baltaodis policininkas gūžtelėjo. Juodasis beveik švelniai palietė Makgorvio petį. Neatrodė, kad jis bus suimtas. Jei nebūtų žinojusi esmės, ji būtų pamaniusi, kad jie — draugai. Policininkai nejudėdami stebėjo, kaip Makgorvis apsisuko ir ėmė žingsniuoti išėjimo link, jo plaukmenys garsiai šlepsėjo į grindis. Tačiau, žengęs vos kelis žingsnius, jis sustojo jų nusiauti, netvirtai bandydamas išlaikyti pusiausvyrą: išsilaikyti ant vienos, paskui ant kitos kojos. Pagaliau jis nusitraukė ir akvalangą. Tuomet pasisuko kalvos pusėn, išskėsdamas rankas, lyg aktorius teatre į publiką. Jo balsas buvo garsus ir gailus. Atrodė, kad jis nori, jog visi išgirstų:

— Aš tik bandžiau atsivėsinti!

Kai Makgorvis išėjo, plaukikai skubiai grįžo į vandenį. Tai buvo milžiniška baseino invazija, padorūs Belingtono gyventojai vėl paskelbė jį savo nuosavybe. Griebdami vaikus už riešų, Sara ir Todas prisijungė prie minios veržimosi vandenin. Jie kartu su kitais piliečiais bėgo nuo kalvos žemyn, tada tvarkingoje eilėje laukė savo eilės praeiti pro saugos rampą, siekdami įlipti į, jų nuomone, didžiausią pasaulio vonią.

Nepaisant perpildyto baseino ir gluminančio vandens šiltumo, ore tvyrojo lengvabūdiška atmosfera. Atrodė, kad bendra kelias pastarąsias dienas baseino lankytojų jausta baimė pagaliau išgaravo. Suaugusieji dalyvavo linksmuose taškymosi karuose. Jie, atsitrenkę vieni į kitus, nusišypsodavo. Atsirado paplūdimio kamuolys ir visi suprato, kad reikia jį kuo ilgiau išlaikyti virš vandens. Kai jis pagaliau palietė vandens paviršių, pasigirdo, kaip šimtai nusivylusių balsų sudejavo.

Linksmybės tęsėsi tik kelias minutes, kol debesys pradėjo tamsėti. Pirmąkart, kiek siekė atmintis, atsirado silpnas vėjelis ir visų nustebusios, tačiau dėkingos akys pakilo į dangų. Visi džiaugėsi dideliais, kaip maži akmenukai, į vandens paviršių besitrankančiais lietaus lašais. Vaikai, iškišę liežuvius, lakstė po teritoriją. Jie džiaugėsi lygiai taip pat, kaip ir iškritus pirmam sniegui. Trenkė griaustinis. Ne itin baisus, tiesiog paprastas, iš dešinės sklindantis bosinis griausmas.

— Prašom palikti baseiną, — skelbė iš garsiakalbio sklindantis balsas. — Visi į krantą! Draudžiama plaukioti per audrą!

Plaukikai sudejavo, bet pakluso. Ir vėl Sara su Todu buvo bandos dalis. Tik šįkart jie tempė vaikus ant kalvos. Kai tik pasiekė rankšluosčius, ėmė skubiai rinktis daiktus. Dar vienas griaustinis jų tempą tik paspartino. Antrasis už pirmąjį buvo daug garsesnis, ir jį sekė žaibo blyksnis. Liusė suverkšleno ir įsikibo motinos kojos.

— Viskas gerai, mieloji, — keldama Liusę ant rankų, tarė Sara.