Том Перротта - Maži vaikai

— Neši ją? — paklausė Todas.

— Taip bus greičiau. Ji bijo... pats... žinai... ko.

— Tai beprotybė, — pasakė jis. — Paprasčiausiai įsodink ją į vežimėlį. Palydėsim tave namo.

Kitas griaustinis privertė Liusę rangytis mamos rankose, ji nepatogiai apkabino motinos kaklą. Žaibas žybtelėjo iškart po to griaustinio. Jis geltonai žaliame fone reiškė, kad reikia skubėti.

— Bet tau visai ne pakeliui.

— Mes visai neprieštaraujam, tiesa, Aronai?

Aronas skeptiškai pažvelgė į vežimėlį.

— O kaip dėl meškino?

— Jis nedidelio lietaus nebijo.

Saros nuostabai, Liusė sutiko važiuoti vežimėlyje. Jos įprastą panieką vaikiškam transportui sumenkino noras kuo greičiau parsigauti namo, be to, važiuoti kartu su draugu turėtų būti smagu, ar ne? Ji apsikeitė vietomis su minkštu žaislu, kurio dirbtinis kailis Saros kūnui kėlė ne ką geresnį pojūtį, nei dukrelės prakaituota oda.

Kelionės metu lietus itin nesustiprėjo. Todas spėriai stūmė vežimėlį, Sara sekė iš paskos, stengdamasi rasti būdą nešti milžinišką meškiną, nepažvelgdama į jo nepatenkintą snukį.

— Na, štai mes ir čia, — stebėdamasi, kad per dešimt minučių pasiekė namus, tarė Sara. Paprastai ji užtrukdavo pusvalandį.

Jausdama palengvėjimą, padavė meškiną Todui ir apėjo aplink vežimėlį. Pasilenkusi ištraukti dukrą iš vežimėlio, ji staiga suprato, kodėl vaikai buvo tokie tylūs.

— Tai neįtikėtina, — sušnabždėjo Sara. — Ji niekada nesnaudžia.

Tai buvo mielas vaizdas. Arono ranka gulėjo ant Liusės šlaunies; mergaitės galva atremta į jo petį. Liusė čiulpė savo nykštį ir lūpomis skleidė palaimingus garsus.

— Aronas miegos kokias dvi valandas.

Vėjas, įspėdamas apie audros pradžią, šnarino medžių lapus ir lyg atsukus čiaupą prapliupo stipri liūtis.

— Geriau užeik vidun, — timpteldama vidun Todą, pasakė Sara. — Negaliu tau leisti tokiu oru eiti namo.

Kiaurai peršlapę jie nunešė vaikus į miegamąjį, paguldė ant Saros (jos palengvėjimui) paklotos lovos. Vis dar čiulpdama nykštį, Liusė apsivertė ant pilvo ir atkišo savo mažą užpakalį. Ji vilkėjo geltonai oranžinį maudymosi kostiumėlį su rauktu sijonėliu, kuris užsivertė į viršų, atidengdamas kūdikiškus mergytės šlaunų lašinukus. Aronas gulėjo ant nugaros, jo rausvai purpurinės kepurės spygliai buvo išsiskleidę kaip ir berniuko kojos bei rankos. Jis turėjo subtilų bruožą — stebuklingai ilgas blakstienas, kokių suaugę vyrai niekada neturi.

Sara ir Todas, kaip jiems atrodė, ilgai stovėjo šalia lovos krašto, stebėjo miegančius vaikus, klausėsi į namo stogą barbenančių lietaus lašų. Bijojo net pažvelgti į vienas kitą. Saros burna buvo perdžiūvusi, maudymosi kostiumėlis maloniai gaubė liemenį. Kai Todas galiausiai prabilo, jo balse buvo girdimas gana aiškus drebulys.

— Juk mes nepadarysim nieko beprotiška, taip?

Akimirką Sara galvojo. Ji jautėsi lengva, beveik besvorė. Bijojo, jog gali pakilti nuo grindų.

— Nežinau, — sušnibždėjo, paimdama jį už rankos. — Tau teks smulkiau apibūdinti, kas yra beprotiška.

VAKARINĖS VARŽYBOS

Atidaromųjų Sergėtojų prieš Auditorius rungtynių dieną Todas virto tikru nervų kamuoliu. Auditoriai buvo mokesčių inspekcijos darbuotojai, kvalifikuoti finansininkai ir dabartiniai Vidurnakčio kontaktinio futbolo lygos čempionai. Nepaisant to, kad rungtynės turėjo prasidėti tik neįsivaizduojamai vėlyvą dešimtą valandą vakaro, Todas atsikėlė šeštą ryto. Vos pramerkęs akis, jis gavo pilną rungtynių dienos jaudulio dozę, taigi negalėjo suvalgyti daugiau nei du kąsnius pusryčiams Ketės iškeptų vaflių.

— Atsiprašau, — pasakė jis. — Nesu alkanas.

Ketė atidžiau pažvelgė į Todą.

— Blogai jautiesi?

— Viskas gerai. Tiesiog iš galvos niekaip neišeina vakaro rungtynės.

Ketės žvilgsnis atšalo. Atšaldavo visuomet, kai tik Todas bandydavo jai pasakoti apie Sergėtojus. Tiesą sakant, jis dėl to žmonos nekaltino; suprato, jog ji sugrįžimą į organizuotą futbolą laikė paprasčiausiu savanaudiškumu, kažkokia ankstyva vidutinio amžiaus krize. Jis žinojo, kad Ketė mano, jog futbolas kelia grėsmę jų šeimai, nes trukdo jam ruoštis teisės egzaminui (ji nežinojo, kad minėtas ruošimasis trukdavo taip trumpai, kad jokios futbolo rungtynės jo trukmės sutrumpinti negalėjo). Nepaisant to, jis būtų įvertinęs šypseną ar padrąsinantį žodį, kokį nors menkutį palaikymo ženklą. Kai Todas mokėsi vidurinėje mokykloje, rungtynių šokėjos jam miegant papuošdavo medžius tualetiniu popieriumi ir spalvota kreida ant įvažiavimo į garažą prirašinėdavo drąsinančių žinučių: Varyk, Todai! Mes mylim Nr. 12! Patriukšmaukim! Paskutiniais vidurinės metais Amanda Morisei, smulki mergina seksualiai atsikišusiais dantimis, prieš Padėkos dienos rungtynes įsmuko į jo miegamąjį ir pažadino, pačios žodžiais tariant, „nučiulpimu, nešančiu sėkmę”. Tais laikais visas pasaulis žinojo, kad rungtynėse žaidžia Todas.

— Man jau trūksta apatinių, — raportavo Ketė. — Gal galėtum šiandien išskalbti drabužius?

Todas pažadėjo išskalbti. Jis nusišypsojo, džiaugdamasis priežastimi nors truputį jos nemėgti. Šios priežastys sumažino kelias pastarąsias savaites dėl išdavystės jaučiamą milžinišką kaltės jausmą.

— Kaip dėl vakarienės? — paklausė ji. — Ką nors sugalvojai?

— Negaliu pagalvoti net apie pusryčius.

— Nesvarbu, ką gaminsi, tik jokių makaronų, — pareiškė Ketė. — Mes valgom per daug makaronų.

— Maniau, tau jie patinka.

— Taip ir yra, — surinkdama indus ir nunešdama juos į plautuvę atsakė ji. — Tai ir yra bėda. Gana greit galėsiu ant savo užpakalio pardavinėti vietą reklamai.

Žmonai šluostant bei dedant į indų lentyną puodelius ir lėkštes, Todas įdėmiai išstudijavo jos užpakalį. Ketė vilkėjo darbinius drabužius: vasarinį švarkelį, mėlynus berankovius marškinėlius ir sidabriškai žvilgantį bei dailiai jos klubus gaubiantį sijoną. Žmonės aiškiai galėjo matyti, koks nuostabus jos kūnas, o ir apranga neatrodė vulgariai. Žmonos kojos buvo lieknos ir atletiškos, gracingi blauzdų raumenys keistai pabrėžė paprastų plokščių sandalų praktiškumą. Jam norėjosi pastebėti, kad ji priaugo svorio — tarsi tai būtų pasiteisinimas dėl to, jog jis dulkina kitą — tačiau Ketės užpakalio kaip reklaminės lentos niekas greitu metu tikrai nenaudos.

Ar aš ant jos pykstu? — svarstė Todas. Jei pyksta, tai paaiškina jo kitaip nepaaiškinamą elgesį. Tačiau priežasčių pykčiui bemaž neturėjo. Ji Todą mylėjo ir gerai su juo elgėsi. Jis geresnės motinos savo vaikui ar supratingesnės ir kantresnės gyvenimo partnerės nebūtų radęs nė su žiburiu. Žinoma, jis ją nuvylė, jei jau kalbam apie tai; jis nuvylė ir pats save, bet Ketė jam nepriekaištavo. Jųdviejų seksualinis gyvenimas nebuvo toks, kaip anksčiau, bet priežastis buvo ta, jog Ketė turėjo mažai laisvo laiko. Jei būtų pavykę pabėgti ir savaitgalį praleisti dviese, Todas neabejojo, jog būtų „dirbę”, kaip tą vasarą po koledžo baigimo. Tą vasarą jie pirmąkart gyveno kartu ir kai kada sekmadieniais iš namų išsvirduliuodavo tik ketvirtą ar penktą valandą dienos.

Ketė uždarė indų plovyklę ir atsisuko.

— Šiandien nenoriu eiti į darbą, — pranešė jam žmona.

Todas mąstė apie galimybę ignoruoti, atsakyti tuo pačiu žmonos rodomu abejingumu, Todui kiekvieną kartą užsiminus apie rungtynes, tačiau nenorėjo nusileisti iki tokio žemo keršto lygio.