Том Перротта - Maži vaikai

— Na, užtat aš prieštarauju.

Mintis, kad Saros pėdos nėra jos pasididžiavimas, buvo visiškai teisinga. Pirštai buvo trumpi ir platūs, atrodė beveik kaip akmens amžiaus žmogaus. Ji ypač drovėjosi savo pirštų nagų. Keli iš jų buvo sustorėję ir keistai nuspalvinti grybelio. Net dabar, kai jie buvo profesionaliai nukirpti ir nušveisti, vis vien neatrodė visiškai tvarkingi.

— Visai nereikėjo to daryti, — pasakė jis.

— Norėjau, — atsakė ji. — Patinka?

Jis greit patikrino, ką veikia vaikai. Aronas rodė Liusei savo plastikinių dinozaurų kolekciją, net leido palaikyti mažiau svarbius eksponatus. Todas savo kojos nykščiu švelniai paglostė Saros keltį.

— Man labai patinka, — sušnibždėjo jis. — Dešimt mažų ledinukų.

Tą popietę Todui pirmąkart sunkiai sekėsi išlaikyti erekciją. Tame nebuvo nieko asmeniška: tiesiog jo galvoje skambėjo vidurinės mokyklos futbolo trenerio balsas primindamas, kad mylėtis prieš rungtynes — bloga mintis.

— Vyrai, — penktadienio treniruotės pabaigoje sakydavo treneris Bridenas, — nuo dabar iki rytojaus jūs privalot savo mažuosius mikius laikyti paslėptus. Tie keli laimingieji, kurie turit šaunias merginas, pasakykite joms, kad veikia griežta „jokių žaidimų” politika. Tie, kurie karštai draugauja su ponu delnu ir jo penkiais broliais, nuoširdžiai patariu leisti jiems pailsėti. Dievas mato, jie to nusipelnė. Man rytoj aikštėje reikės piktų, alkanų karių. Užsisvajojusiems meilučiams linkstančiais keliais futbolo aikštėje nėra ką veikti.

Tada treneris šyptelėjo ir pasakė:

— Norėdamas išreikšti paramą, iškilmingai prisiekiu kitas dvidešimt keturias valandas vengti bet kokio fizinio kontakto su ponia Briden. Žinoma, tie, kurie turėjo nelaimę pažinti ponią Briden, supras, kad iš tiesų aš visiškai nesiaukoju.

Treneris Bridenas neatrodė labai patikimas. Jis buvo labai reiklus, senamadiškas, žemas, storakaklis vyras, kuris keistai kalbėjo ir kurio abejotinas kalbas apie žmogaus kūną-apšilimo metu galima susižeisti, niekada rungtynių metu nereikia ryti vandens, skausmas yra geras dalykas — jaunesni, labiau išprusę treneriai greit paneigė. Todas suprato, kad priešrungtyninis sekso draudimas buvo toks pat prietaras, kaip patarimas nelaipioti kopėčiomis ir valandą po valgio neplaukioti. Tačiau, jei galėjo išvengti, jis stengėsi tų dalykų nedaryti.

— Kas atsitiko? — paklausė Sara. Ji stovėjo keturpėsčia ir kreipėsi į jį per petį. — Ar kažką darau ne taip?

— Ne tu kalta. Tiesiog aš truputį išsiblaškęs.

Ji stengėsi vyrui padėti, įkalbėjo atsigulti ant nugaros, užsimerkti ir atsipalaiduoti. Ji pradėjo, lėtai judėdama žemyn, laižyti jo krūtinę. Šonkauliai, bamba, tada dar žemiau. Jam labai patiko, kol Todas atsiminė, kaip prastai jis žaidė Padėkos dienos varžybose — vargani penki perdavimai iš šešiolikos ir trys perimti kamuoliai — po Amandos Morisei netikėto nučiulpimo. Jis nerimąstingai atsimerkė.

— Nieko tokio, — pasakė jis, susiraukdamas ir iš visų jėgų stengdamasis susitvardyti. — Tu neturi to daryti.

— Bet aš noriu.

Jis atsirėmė ant alkūnių.

— Gal galėtume šiandien pailsėti?

Ji pakėlė galvą ir ranka nusibraukė veidą.

— Jei to nori.

Sara atrodė tokia sukrėsta — jie niekada anksčiau „nesiilsėjo”, todėl Todas jautė turįs paaiškinti situaciją. Droviai papasakojo apie pirmąsias Sergėtojų rungtynes ir pasiguodė, kad jo pozicija komandoje dar nėra tvirta. Kai kurie žaidėjai (jie policijos vyrai, kartu perėję ugnį ir vandenį) manė, kad jis tėra gražuoliukas, kuris patyręs spaudimą išsigąs, o Todas buvo pasiryžęs įrodyti, kad draugai klysta, įrodyti, kad jis tinka jų komandai.

— Aš visada nervinuosi prieš rungtynes, — pridėjo jis. — Vidurinėje apsivemdavau persirengimo kambaryje. Taip mano kūnas atsikratydavo įtampos.

— Aš mokykloj tai pat vemdavau, — prisipažino Sara. — Mano kūnas taip atsikratydavo per didelio maisto kiekio.

Jis nebuvo įsitikinęs, ar ji juokauja, taigi atsaką išreiškė tik mandagiu kikenimu.

— Esu tikras, kad skamba juokingai, — atsiduso jis. — Aš suaugęs vyras. Turėčiau galvoti apie svarbesnius dalykus nei futbolo rungtynės.

— Visai nejuokingai, — pasakė moteris. — Nė kiek ne juokingiau nei mano susirūpinimas bjauriais pirštais.

— Tavo pirštai labai gražūs.

Ji pasilenkė ir pabučiavo jo kaktą.

— Šiandien būsi nuostabus.

— Nežinau, — prisipažino jis. — Nežaidžiau dešimt metų. Tai svarbi gyvenimo dalis. Toks aš buvau vidurinėje, netgi koledže — Puolėjas supereržilas. Kai baigiau žaisti, tiesiog sustojau. Net ne pasiilgdavau žaidimo. Tačiau dabar, kai vėl imu žaisti, negaliu suvaldyti jausmo, lyg nuo šių rungtynių priklausytų kažkas svarbaus.

Visą šį laiką jis, susidėjęs rankas už galvos, gulėjo ant nugaros ir žiūrėjo į nuogas Saros krūtis, simpatišką veidą. Tai buvo patogus būdas žiūrėti į moterį.

— Aš tau pavydžiu, — pasakė ji. Beveik išsiblaškiusi vieną koją permetė per vyro liemenį ir atsisėdo. Tada pradėjo lėtai judinti klubus. Slapias moters griovys apsupo jo minkštumą. — Aš visa tai pražiopsojau. Buvau viena iš gudročių. Dramos būrelis. Anglų literatūra pažengusiems. Aš apsimečiau niekinanti striksės, bet iš tikrųjų joms pavydėjau.

— Kodėl?

Jos kvėpavimas šildė meilužio ausį, jo balsas buvo duslus.

— Nes jos turėjo tave.

Todui ir vėl sukietėjo — daug pastangų neprireikė. Sara pasilenkė priekin, ranka įvedė jį vidun. Vyras į išorę išlenkė nugarą ir pakėlė moterį viršun. Ji priešinosi šiam judesiui.

— Turi mane dabar, — sukuždėjo.

Nuo pat pirmosios treniruotės kartu su Sergėtojais Todas klausėsi nerimastingų gandų apie jų pirmųjų rungtynių priešininkus, kurie plačiai buvo laikomi žiauriausia ir geriausia lygos komanda. Jis antrąkart prie tų gandų mintimis negrįžo, kol nepamatė aikštėn žengiančius Auditorius. Žaidėjai buvo didesni ir piktesni vieni už kitus. Jie atrodė kaip konkurso Misteris Steroidas finalininkai. Penki iš jų — baltaodžiai, du — juodaodžiai; visi ant galvų mūvėjo nailonines gangsterių stiliumi užrištas skareles.

— Jėzau, — pasakė Todas. — Jie tikrai finansininkai?

Aikštės viduryje komandos pasisveikino; žaidžiant tik septyniems žaidėjams kiekvienoje komandoje, kapitonų nereikėjo. Auditorių veidai buvo lyg iškalti iš akmens — ritualo metu neištarė nė žodžio. Jie atrodė kaip sunkiasvoriai boksininkai, svėrimo ceremonijos metu bandantys išgąsdinti priešininką. Todas manė, kad kietų vyrukų vaidinimas juokingas, tačiau kartu juto ir baimės šaltuką paširdžiuose. Staiga galvoje ėmė suktis mintis, kad galbūt jis neria ten, iš kur išplaukt sveikam gali ir nepavykti. Jis gailėjosi, kad leidosi Saros prikalbinamas seksui.

O ne, — galvojo jis, — aš užsisvajojęs kinkadrebys, meilutis velvetiniu švarku.

Metus monetą Sergėtojams teko gynybinės pozicijos. Auditoriai rengėsi puolimui. Todas ir Deveinas atsitraukė grąžinti spyrį. Kaip tik tuo laiku Todas pajuto sveikintiną adrenalino antplūdį. Tai buvo biologinis kūno atsakas į aikštės šviesas, vartų stulpus ir jardų linijas bei supratimą, kad tuoj dideli, piktai nusiteikę vyrai lėks jo pusėn. Jam neberūpėjo, kad žiūrovų aikštėje nėra, kad niekam, išskyrus žaidėjus, nerūpi, kas atsitiks aikštėje. Nuo dvylikos jardų linijos, ant kurios stovėjo Todas, jausmas buvo lygiai toks pat tikras, kaip ir bet kuriose anksčiau Todo žaistose rungtynėse.