Том Перротта - Maži vaikai

Aš jį tokiu paverčiau, — galvojo ji. — Aš iščiulpiau jo gyvenimą.

Ji buvo ta, kuri drąsino vyrą mokytis teisės mokykloje, nepaisydama jo nuolatinių abejonių šio sprendimo teisingumu. Taip pat ji nuolat prašė paskutinį kartą pabandyti išlaikyti egzaminą, paskutinį kartą pasistengti išlaikyti egzaminą, į kurį jis tiek daug įdėjo pastangų. Bet kurią akimirką per pastaruosius šešis mėnesius ji galėjo, ištarusi vos vieną žodį, paleisti Todą iš jo privataus nesėkmių pragaro, tačiau to nepadarė.

Ji netarė nė žodžio.

Ji taip elgėsi todėl, kad buvo bailė. Ketė tą puikiai suprato. Ji buvo savanaudė asmenybė, kuri norėjo gyventi laimingą menininkės gyvenimą, išvengdama nemalonaus finansinių aukų paketo, kuris buvo beveik neišvengiamas. Ji turėjo draugų iš kino režisūros mokyklos laikų, žmonių, kurie, sulaukę trisdešimties, vis dar gyveno aptriušusiuose Bruklino ar Somervilio butuose su kambario draugais! — atsisakė vesti ir susilaukti vaikų, neturėjo sveikatos draudimo, važinėjo vos riedančiomis mašinomis ir vis dar bandė pasiekti savo jaunystės svajonę: kurti sąžiningus, nekomercinius, socialiai svarbius filmus. Ši svajonė, einant metams, tapo vis labiau neįtikėtina.

Priešingai nei jos kurso draugai, Ketė pasirinko kompromisų kelią. Ji išmėgino visą visuomeninės televizijos darbuotojo grandinę. Pradžioje ji buvo paprasta asmeninė asistentė, vėliau — garso technikė, tada — redaktorė, pagaliau — režisieriaus asistentė, kuri praleido neįsivaizduojamai ilgą laiko tarpą, dirbdama prie labai nuobodžių projektų (ketvirta Kabinėjimosi ir šaipymosi dalis, Išsami penkių dalių bandžos istorija). Laikui bėgant, ji gavo galimybę režisuoti savo pačios projektą — Sužeisti, bet išgyvenę. Pamiršti Ramiojo vandenyno karo didvyriai . Tema nebuvo labai originali, netgi jos nedomino — ji sąmoningai, gal netgi truputį ciniškai įtikino televizijos vadovybę joti ant šalį drebinančios užuojautos Antrojo pasaulinio karo didvyriams bangos, tačiau moteris žinojo, kad šis filmas buvo svarbus jos karjeros taškas, tramplinas kur nors aukščiau ir geriau.

Visą tą laiką Ketės slaptas koziris buvo mintis, kuri saugojo ją nuo sudėtingos ir žeminančios televizijos batų laižymo ir ekonominės ją kamuojančios nevilties - kaip gi mes nusipirksim namą, išvažiuosim atostogų, išleisim vaikus į gerą koledžą ir t.t. Ją saugojo tikrumas, kad Todas bus gerai apmokamas advokatas, uždirbs tiek pinigų, jog jų šeima galės gyventi taip, kaip nusipelnė, ir tuo pačiu metu suteiks Ketei galimybę pagimdyti daugiau vaikų (ir daugiau jais rūpintis), kurti tik tada, kai ji to norės ir tik tada, kai projektas jai atrodys įdomus bei reikšmingas. Vienintelis jos kelyje stovintis dalykas buvo kvailas testas.

Moters planas — toks kuklus, toks įmanomas — buvo toks suprantamas, jog ji negalėjo atsisakyti. Netgi tuomet, kai dėl šio plano jos vyras jautėsi nelaimingas. Gal futbolas jam padės. Galbūt jis pažadins Todą iš snaudulio ir suteiks energijos ir pasitikėjimo savimi, kurio jam reikės, norint trečiu bandymu išlaikyti egzaminą. Jei viskas įvyktų būtent taip, Ketė neprieštarautų: jie į paskutinius dvejus metus žiūrėtų kaip į menką dėmelę jų bendro gyvenimo paveiksle. Šis laikotarpis tebūtų buvęs privalomas sunkumų laikotarpis. Deja, kitu atveju, viskas galėjo virsti niūriu susirūpinimo ir stagnacijos periodu, laiku, kai jų gyvenimo planai griūna.

Jam pavyks, — sakė ji sau, versdamasi ant nugaros ir žiopsodama į pilką lubų juodumą. — Jei tik norės, jam pavyks.

Nepaisant pralaimėjimo ir deginančio veido skausmo — dešinysis skruostas degė taip, lyg prispaustas prie karštos keptuvės-Todas po rungtynių bare jautėsi savotiškai linksmas. Juk nežaidė itin nuostabiai — aikštėje pridarė klaidų. Ne, gera nuotaika atsirado todėl, kad jis neišsigando priešininkų. Jis nesiskųsdamas priėmė smūgius ir kiek galėdamas stipriau trenkė atgal. Jis įžiūrėjo naują pagarbos liepsnelę policininkų žvilgsniuose, peties tapšnojimuose, mėginimuose įtraukti į pokalbį. Didysis Todai! Ką geri, drauguži? Bandymų laikotarpis pagaliau baigėsi, jis buvo tikras komandos narys.

— Žmogau, — lyg seno požiūrio bokso treneris stovėdamas už jo ir masažuodamas raumenis, kalbėjo Tonis Korentis. — Rytoj ryte jausiesi kaip sužeistas šunelis.

— Advilis , — patarė Deveinas. — Advilio tabletės ir ledas. Ledas ir Advilio tabletės.

— Nepamiršk Ben-Gay tepalo, — pridėjo Pi tas Olafsonas.

— Ir jei niekas kita nepadės, — pasakė Bartas Viljamsas, — visada gali paprašyti komandos gydytojo pagalbos. — Bartas nuo stalo viduryje gulinčio padėklo paėmė stikliuką ir padavė Todui. — Daktaras Danielsas. Jo draugai vadina jį Džeku.

— Už gerąjį gydytoją, — pakėlė taurelę Todas ir vienu gurkšniu išgėrė joje buvusį viskį. — Net dabar jaučiuosi geriau.

Sergėtojai vienas po kito išėjo, kol bare liko tik Todas ir Laris Munas. Laris atrodė prastai; tai Todas pastebėjo, jiems vos atsisėdus prie stalo. Jis be perstojo gėrė pastarąsias pusantros valandos, prie pokalbio prisijungdavo tik tada, jei kas nors jam mesdavo tiesioginį klausimą.

— Ačiū, kad užtvojai tam asilui, — pasakė jam Todas. — Man rodos, kad jis ruošėsi šokti man ant galvos.

Laris, skausmingai nustebęs, pažvelgė viršun. Jis patraukė maišą ledo nuo kairės akies, kuri buvo tokia ištinusi, kad ja ką nors matyti buvo beveik neįmanoma. Riaušių metu vyras buvo pagrindinis Auditorių taikinys.

— Neturėtum man dėkoti. Turėtum spjauti man į veidą.

— Ką čia paistai?

— Niekaip negalėjau užblokuoti to vyruko. Jis mane visą naktį žudė. — Laris nudelbė akis kaip mažas berniukas, kurį pagavo krečiant eibes. — Aš tave nuvyliau. Nuvyliau visą komandą.

— Šneki nesąmones. Stengeisi iš visų jėgų.

— Aš lėtas, storas ir silpnas. Jis su manim darė, ką norėjo.

— Viskas jau baigėsi, — pasakė Todas. — Pamiršk.

Laris prispaudė ledo maišelį prie akies ir kelias sekundes spoksojo į Todą.

— Nedrįsk man aiškint, ką pamiršti ir ką atsiminti, gerai?

Todas žvilgtelėjo sau į riešą, kur, jei nebūtų pamirštas namuose, kabotų jo laikrodis.

— Žinai ką? — pasakė jis. — Manau, jau turėtume važiuoti namo.

Todas nemanė, kad Lario būklė tinkama vairuoti, tačiau nenorėjo jo dar labiau pykdyti. Iki namų buvo visai netoli, gatvės gana tuščios.

— Aš tave nuvyliau, — ieškodamas, kur įkišti raktelį, užsispyręs kartojo Laris. — Tai viskas, ką sugebu. Nuvilti žmones.

Laris padavė Todui ledo maišelį. Visai negalvodamas, Todas prispaudė jį prie nubrozdinto veido. Jam iškart palengvėjo. Labiau nei jis tikėjosi.

— Savo šeimą, komandą, vyrus, su kuriais dirbau, — Lariui pagaliau pavyko užvesti mašiną. — Nepasitikėk manim, nes nuvilsiu.

— Per stipriai reaguoji, — pasakė jam Todas. — Visiems pasitaiko juodų dienų.

Laris dvejojo, prieš palikdamas stovėjimo aikštelę. Jis kelis kartus pažiūrėjo į abi kelio puses, tada, kaip piko valandos metu, atsargiai įvažiavo į gatvę.

— Džoana mane paliko, — paskelbė jis. — Pasiėmė vaikus ir išvažiavo pas mamą.

— Dieve, Lari. Tai tikriausiai labai sunkus smūgis.

— Aš to nusipelniau. Aš ir mano palaida burna. — Todas patikslinimo neprašė, bet Laris jį vis vien suteikė. — Pavadinau ją supista kale. Tiesiai prie vaikų.

— Kodėl?