Том Перротта - Maži vaikai

— Viskas gerai, mam, — jis žengė į priekį, švelniai užstodamas mamą nuo lankytojų. — Galiu jums kuo nors padėti, ponai?

— Ei, — pasakė Laris, — negi neparodysi man savo pimpalo?

Ronis atrodė, lyg rimtai svarstytų tokią galimybę, bet papurtė galvą.

— Gaila, — Laris nutaisė sumišusią veido išraišką. — Tiesiog man sakė, kad mėgsti rodyti savo bybį kiekvienam, kas paskambina į duris.

Todas susigėdęs nudelbė akis į grindis ir įsispoksojo į senolės batus. Viename iš jų buvo išpjauta skylė, skirta nykščiui.

— O gal aš tau per senas? — svarstė Laris. — Gal rodai tik mažiems vaikams? Ar viskas taip ir vyksta?

Todas bandė kovoti su kylančiu gailesčiu Makgorviui, įsivaizduodamas jo nusikaltimą, bet vaizduotė jį apvylė. Gal jis duris atidarė jau numautomis kelnėmis, o gal pirma pašnekėjo su skaute, nupirko pakelį mėtinių saldainių ir tada iš kelnių išleido savo mažą siurprizą? Ar bandė ją liesti? Baimė ir siaubas mergaitės veide buvo lengviau įsivaizduojami. Mažoji Holė — Todas net nenorėjo galvoti apie ją.

— Klausyk manęs įdėmiai, tu smirdantis šūdo gabale. — Laris griebė Ronį už ausų ir truktelėjo, kol jo veidas atsidūrė tiesiai buvusiam policininkui prieš akis. — Laikykis kuo toliau nuo miesto baseino, supratai? Arba aš pats asmeniškai viską sutvarkysiu taip, jog neturėsi jokio pimpalo, kurį galėtum kam nors rodyti. Ar aš kalbu aiškiai?

Todas švelniai paėmė Larį už rankos.

— Einam, Lari. Važiuojam namo. Manau, jis tave aiškiai suprato.

— Sušiktai tikiuosi, kad suprato. — Laris prieš stumdamas jį į motiną atsikrenkštė ir spjovė Roniui į veidą. — Viską supratai, kiaušagalvi?

Ronis linktelėjo. Jo veidas buvo tuščias, lyg niekas jam nė trupučio nerūpėjo. Sprendžiant iš vyriškio elgesio, jis net nesuprato, jog kito vyro seilės bėga jo nosimi.

— Tada gerai, — Laris giliai įkvėpė, pakėlė įsivaizduojamą skrybėlę senosios moters pusėn. Ji viena ranka laikė užsidengusi burną ir itin stengėsi nepravirkti. — Linkiu labos nakties, ponia Makgorvi.

KNYGOS MĖGĖJŲ GRUPĖ

Sara ir Džina į liepos mėnesio Belingtono Moterų beletristikos draugijos susitikimą atvyko pirmos. Susirinkimas vyko Lelijų terasos gatvėje, šešiabučiame name, kurio kieme driekėsi sodas ir tyvuliavo baseinas. Kompleksas buvo daug mielesnis ir uždaresnis nei Sara manė, turint galvoje, jog šalia vinguriavo judri į Belingtono centrą vedanti gatvė.

Šeimininkė Bridžita buvo šviesių akių, tvirta moteris, vilkinti havajietišką Afrikos motyvais išmargintą suknelę. Jos šukuosena atrodė, lyg ją būtų netikėtai užklupęs aklas kirpėjas žaislinėmis žirklėmis. Ji apkabino Džiną, tada negalvodama žengė prie Saros, užmerkė akis ir griebdama jauną moterį į savo atsikišusias pagalves, murkė iš pasitenkinimo.

— Kaip gerai pagaliau su tavimi susipažinti , — murmėjo ji, lyg Sara būtų buvusi nepažįstama šeimos narė. — Mes nekantraujam išgirsti tavo nuomonę.

Ji palydėjo jas į svetainę — erdvų, pripildytą meno kūrinių ir vakaro saulės apšviestą kambarį. Šalia svetainės baldų kambaryje stovėjo ir virtuvinės kėdės, sustatytos aplink pilną vyno, sūrio, vaisių ir krekerių kavos stalelį.

— Tai kaip tau patinka naujas butas? — paklausė Džina.

— Dievinu jį, — stengdamasi atidaryti balto vyno butelį, atsakė Bridžita. — Jau jaučiuosi visai kaip namie.

— Neseniai atsikraustėte? — paklausė Sara. — Visai taip neatrodo.

— Vasarį, — Bridžita susiraukė, iš butelio kaklelio traukdama kamštį. — Mano vyras mirė praėjusį rudenį.

— Užjaučiu.

Bridžita filosofiškai gūžtelėjo pečiais.

— Man taip palengvėjo pabėgus iš to prigrūsto seno namo, — ji pripildė tris taures Chardonnay ir dvi iš jų padavė Džinai ir Sarai. — Ten tiesiog trūkdavo oro.

Bandydama nekreipti dėmesio į kamščio liekanas taurėje, Sara gurkštelėjo vyno ir pagalvojo apie savo motiną, kuri vis dar gyveno apipelijusiame, sename Vesterlio gatvės name, vieninteliame tame kvartale. Ji nebepažino kaimynų ir ištisas dienas leisdavo kaip kalinė užsidariusi name, nuleidusi žaliuzes, uždariusi langus. Ji manė, jog muilo operų herojai yra tikros asmenybės ir svarstė, kodėl vysta jos gėlės.

— Gal ir aš čia persikraustysiu, — pasakė Džina. — Žinoma, jei kas nors atsitiks Timui.

— Lelijų terasoje gyvena vienos našlės, — lyg tai būtų juokinga, šypsojosi Bridžita. — Keturios iš mūsų dirbome mokykloje — mokytojavome, Elena buvo socialinė darbuotoja, o Doris — namų šeimininkė. Tiesa, ji turi mokslinį laipsnį, kurį įgijo Smito koledže.

— Ar jūs visos gerai sutariate? — paklausė Sara.

— Dažniausiai sutariam. Tik šią vasarą mūsų santykiai buvo šiek tiek įtempti, nes baseine yra vandens šildytuvas, o aš visai nemėgstu jo naudoti. Šaltas vanduo daug geriau gaivina.

— Ypač, jei plaukioji nuoga, — lyg žinodama kažką, apie ką kitos nieko nenutuokė, pajuokavo Džina.

Bridžita nusijuokė.

— Aš net maudymosi kepurėlės nesimaunu. Aš tokia nusikaltėlė...

Džina, apžiūrinėdama namo interjerą, apsidairė aplink.

— Tikriausiai malonu, kai nereikia kuopti kitų žmonių mėšlo.

— Ir gali valgyti, ką tik nori! — Bridžita ant krekerio uždėjo didelį ožkos sūrio gabalėlį. — Mano buvęs vyras, Artas, Dieve, sergėk jo sielą, manė, jog jo gyvenimo misija — pasiekti, kad mano kūnas būtų lieknas... — Bridžita pritariamai pažvelgė žemyn ir nužvelgė savo kūno putlumą. — Ar mano kūnas sutvertas būti lieknas?

Džina įmerkė morką į mėtų ir česnakų padažą. Jos balse buvo vos pastebima įtampos gaidelė.

— Tai kaip sekėsi Provanse?

Bridžita greit užjaučiamai žvilgtelėjo į Džiną.

— Dieviškai. Nenorėjau grįžti. Manau, kad širdyje aš esu Prancūzijos valstietė.

— Ji važiavo su Regina ir Alisa, — Sarai paaiškino Džina. — Su jomis susipažinsi vėliau.

— Grįšime kitais metais, — Džina pasakė Bridžitai. — Šįkart tu privalėsi važiuoti kartu.

Džina pasisuko Saros pusėn.

— Timas man neleido važiuoti. Sakė, jog per brangu.

— Gyvenimas per trumpas, — iššniokštė Bridžita. — Kam tas senas pirdžius taupo pinigus? Karstui su šilkinėmis paklodėmis?

— Superpremijinei kabelinės televizijos pakuotei, — Džinos balsas nebuvo panašus į juokaujantį. — Tikriausiai jis ant to fotelio ir numirs. Perjunginėdamas pirmyn ir atgal kanalus tarp Čerčilio biografijos ir dėmių valiklio reklamos.

— Artas namuose žiūrėdavo daug laidų apie sportą, — liūdnai šyptelėjo Bridžita. — Aišku, pats niekada nesportavo.

— Aš niekada negyvenau viena, — pasakė Džina. — Nebuvau viena nė vienos dienos.

— Kartais jaučiuosi kiek vieniša, — sutiko Bridžita, tačiau Sarai atrodė, jog ji tiesiog stengiasi pralinksminti Džiną. — Tačiau tai ir yra vienas geriausių šito būsto privalumų. Jei nori pabendrauti, aplink visuomet yra žmonių. Doris ir aš pradėjom lankyti keramikos pamokas. Galėtum prisijungti ir tu.

— Gal ir prisijungsiu, — pasakė Džina.

Bridžita nukreipė savo dėmesį į Sarą.

— Džina sako, kad tu turi filosofijos daktarės laipsnį. Mes jaučiamės pagerbtos, kad nutarei prie mūsų prisidėti.

— Galima sakyti, jog aš laipsnio neturiu, — gailėdamasi turinti ją nuvilti, paaiškino Sara. — Aš baigiau lankyti visas paskaitas, bet neparašiau disertacijos.

Bridžita nekreipė dėmesio į šią pastabą.