Том Перротта - Maži vaikai

— Tiesiog buvau prastos nuotaikos.

Laris be jokios aiškios priežasties paspaudė greičio pedalą. Atrodė, kad jie dalyvautų Maloniosios gatvės drago lenktynėse. Jo automobilis stebėtinai greit įsibėgėjo iš vietos; greitis iki 50-ies km/h pakilo per kelias sekundes. Kai Laris prieš raudoną šviesoforo signalą nuspaudė stabdžius, Todas atsipalaidavo, bet kartu ir nustebo.

— Taigi dabar man šakės, — pasakė Laris. — Advokatai, teismai dėl globos teisių bei alimentų. Tada ji ištekės už kito vyro, ir kažkoks nepažįstamasis augins mano vaikus. Štai kas atsitinka tokiems šikniams kaip aš.

— Gal dar pavyks susitaikyti? Gal galėtumėt eit pas šeimos psichologą ar dar kur nors.

— Tas kelias jau nueitas. Neliko apie ką šnekėti.

Užsidegė žalia šviesa. Laris lyg nepažinodamas rajono ir vėl važiavo lėtai. Todas jautėsi pavargęs ir truputį apdujęs; jis ieškojo savo apdujusiame prote kokios nors temos, kuri nebūtų susijusi su rungtynėmis arba jo draugo šeimyninėmis problemomis. Jis norėjo šnekėti apie Sarą, apie jų santykių keistumą, apie tai, kaip jie užpildė gyvenimo kontūrus - rytas ir naktis priklauso mano šeimai, bet diena — Sarai, tačiau kažkas jam sakė, jog Laris visai netinkamas pašnekovas. Tada galvon toptelėjo kita tema. Apie ją vis tiek planavo užsiminti.

— Girdėjai apie iškrypėlį? Neseniai jis sumanė nusimaudyti viešajame baseine.

— Ką? — Laris staigiai pasuko galvą link Todo, nekreipdamas dėmesio į kelią. — Kas tau taip sakė?

— Pats mačiau. Per karščio bangą.

— Viešajame baseine? Ten pilna vaikų. Ten net mano berniukai kartais lankosi.

— Buvo ten tik tąkart. Nemanau, kad būtų dar kada pasirodęs. Netikiu, kad grįš.

Laris tiesiog purtė galvą ir šnabždėjo, lyg kažkas būtų buvę labai labai blogai. Net prieš jam paspaudžiant akceleratorių ir atliekant policininkų U formos posūkį prieš gyvūnų parduotuvę, Todas suprato, kad verčiau jau jis būtų patylėjęs.

Pastaruoju metu Ketė dažnai galvojo apie vieną įvykį iš praeities. Akimirką, kai ėmė neaiškiai suprasti, kad jos ir Todo likimai gali susijungti. Tai įvyko koledžo trečio kurso pavasario semestro metu, paskaitoje, kuri vadinosi Amerikos šeimos sociologija.

Jie nebuvo visiškai nepažįstami. Dvejus su puse metų lankė tą pačią mažą mokyklą ir turėjo keletą bendrų pažįstamų. Taip pat kartais susidurdavo mažame kaimiškame studentų miestelyje. Jie nusišypsodavo ir mesteldavo vienas kitam kelis žodžius. Elgėsi kaip žmonės, kurie gyveno tame pačiame pasaulyje, bet buvo priėmę nebylų sprendimą niekuomet nesusidraugauti.

Bent jau Ketė šį sprendimą priėmė labai anksti, pirmo kurso metu. Apie nuostabų futbolininką ji girdėjo nuo pat pirmosios nakties bendrabutyje, kai jos trys kambario draugės nusprendė pasidalyti informacija apie žmones, su kuriais tą dieną susipažino. Kai buvo užsiminta apie Todą, visos merginos pradėjo įkvėptai apie jį šnekėti.

— O, Dieve, ar tu jį matei?

— Jis toooks karštas.

— Ar tik jis neatrodo panašus į tą gražuoliuką, reklamuojantį Dž. Kriu kolekcija? — draugiškai paklausė Emė, žvilgčiodama į Ketę ir laukdama pritarimo. — Tą blondiną?

Ketė gūžtelėjo pečiais, negalėdama išreikšti savo nuomonės. Ji buvo vienintelė grupės narė, kuri nė akies krašteliu nematė nuostabiojo, pasirodo, netgi visur esančio Todo. Ėmės akys mąsliai susiaurėjo.

— Žinai ką? — paklausė ji Ketės. — Tau reiktų pakviesti jį į pasimatymą. Judu geriausiai atrodantys žmonės visoj klasėj. Jūs būtumėt, kaip čia geriau pasakius, tobula porelė. Ar aš klystu?

Kitos kambario draugės sutiko, ir Todas buvo iškart paskelbtas Ketės tariamu vaikinu. Ai šiandien mačiau tavo vaikiną , — sakydavo viena iš jų: tavo vaikinas dabar biologijos laboratorijoje.

Tačiau vienintelis dalykas, kurio užteko Ketei įsitikinti, kad jos „vaikinas” toks niekada nebus, buvo vienintelis vakarėlio metu vykęs pokalbis. Taip, Todas buvo gražus, tačiau jis labiau panėšėjo ne į asmenybę, bet į žmonių tipą. Jis įkūnijo žavingo mokinio ir sportininko tipažą. Tokių vyrukų Sara vidurinėje mokykloje turėjo į valias. Ji į koledžą įstojo nešvaistyti laiko su kitu tokiu vaikinu. Komandos kapitonu, vyruku, kuris turi daugiausiai galimybių pajusti sėkmės skonį.

Ne, Ketei eržilai buvo atsibodę. Ji vengė išsipusčiusių vyrukų, kurie nemokėjo nieko daugiau, išskyrus girti savo pasirodymą vakarykštės dienos rungtynėse. Ji ieškojo nevalyvo, ne tokio išvaizdaus, meniško ir protingo vaikino. Jis galėjo būti ilgai nesiskutęs, galėjo mūvėti prekybos centro išpardavime pirktais marškinėliais. Svarbu buvo tai, kad jis padėtų jai pavirsti rimtu žmogumi. Tokiu žmogumi, kokiu Ketei buvo lemta tapti. Asmenybe, kurios jos tuščiagalvės draugės iš vidurinės net neatpažintų.

Antro kurso pabaigoje ji jau buvo draugavusi su bliuzo gitaristu, abstraktaus impresionizmo tapytoju, žolę rūkančiu fotografu, antropologijos studentu, kuris pėsčiomis perėjo Australiją. Kurį laiką kiekvienas ją jaudino, tačiau kai susidomėjimas išblėso, ji turėjo pripažinti, jog koledžo bohemos sluoksnio atstovai ją norėjo pažinti taip pat stipriai, kaip ir futbolininkai. Jie visai netroško ištisas valandas diskutuoti apie meno istoriją ar aborigenų kultūrą; jie tenorėjo prispausti ją prie žemės ir nuplėšti drabužius.

Trečio kurso pradžioje ji sutiko Džeisoną. Jis buvo žemaūgis, garbanotais plaukais vaikinukas, kurio tėvai dirbo istorijos profesoriais Viskonsino valstijos koledže. Jis buvo aistringas, kategoriškas marksistas, visame studentų miestelyje vienas vienintelis toks, kuris degė aistra socialiniam teisingumui ir nepasotinamam diskusijų troškuliui. Visą rudenį jiedu su Kete iki vėlyvos nakties nemiegodavo, gerdavo juodą kavą ir diskutuodavo apie politiką. Jie nesutarė beveik visais klausimais — Džeisonas tikėjo, jog rytų vokiečiai Berlyno sieną pastatė pagrįstai ir kad, pavyzdžiui, proletariato diktatūra negali būti laikoma priespauda besiremiančia valstybės valdymo forma — tačiau esmė buvo ne ta. Jis buvo pirmas protingas vyras, kuris su Kete elgėsi kaip su lygia, kuris išklausė jos nuomonę ir stengėsi prieštarauti, remdamasis logiškais savo paties argumentais. Jis nesielgė taip, lyg jų diskusijos būtų įžanga į kažką daug svarbesnį. Džeisonui pats svarbiausias dalykas buvo šnekėti. Jis niekada neflirtavo, niekada nebandė jos pabučiuoti, ignoravo jos vis labiau akivaizdesnes užuominas.

Tikriausiai nė nereikia sakyti, kad ji beprotiškai įsimylėjo Džeisoną. Kažkada teikę malonumo pokalbiai apie maosizmą ir sandinistų revoliuciją tapo erotinės kančios priežastimi. Galiausiai Kete to kęsti daugiau negalėjo. Ji vieną penktadienio vakarą nugirdė Džeisoną degtine ir nusitempė į lovą. Seksas buvo toks geras, kokio ji ir tikėjosi — intensyvus ir švelnus vienu metu, pilnas meilių žvilgsnių ir šnibždamų žodelių. Tai buvo fizinis ir emocinis dialogas. Kai jie baigė, Ket bakstelėjo vaikinui pirštu krūtinėn ir pareikalavo pasakyti, kodėl jis taip ilgai delsė. Džeisonas susiraukęs nusigręžė.

— Nežinau, — murmėjo jis. — Tai kvaila.

— Ką? Man gali papasakoti.

Jis prisivertė pažvelgti jai į akis.

— Tu man per aukšta, — tarė jis.

Ji garsiai susijuokė: ir tai viskas?

— Džėjau, — pasakė Ketė. — Aš tik maždaug aštuoniais centimetrais aukštesnė už tave.

— Greičiau dešimčia.

— Na ir kas? Man nerūpi.

Ketė laukė, kol jis sutiks su jos nuomone, bet jis niekaip neprisivertė.