Том Перротта - Maži vaikai

Ji ir R. Dž. pirmąją pasimatymo pusę praleido vaikščiodami, bandydami pradėti pokalbį. Tačiau apie ką jie galėjo kalbėtis? Nė vienas iš jų neturėjo darbo. Jis nesidomėjo sportu ar muzika, o kelionėmis — tuo labiau.

— Aš bankrutavau, — pasakė jis, — kur man keliauti?

Liūdnoji dalis buvo ta, kad jis merginai visai patiko. Jis nebuvo toks, kaip kiti pažinčių skelbimuose sutikti vyrai: dideli keturiasdešimtmečiai kūdikiai. Džoelis, kuris paprašė suspausti bicepsą, o tada, jai nesusižavėjus, labai nuliūdo. Garis, kuris nepaliaujamai šnekėjo apie laivą, kurį pasistatytų turėdamas krūvą pinigų. Ir dar tas siaubūnas su barzda, kuris po pasimatymo kelias savaites skambinėjo ir bandė įtikinti pasikeisti mobilųjį telefoną. Atrodo, jis net nežinojo, jog mergina mobiliojo telefono neturi.

— Aš siūlau penkis šimtus nemokamų minučių, bet kuriuo metu per mėnesį. Ar tavo dabartinis planas prilygsta siūlomam?

R. Dž. daug nešnekėjo, tačiau jis bent jau atrodė protingas, lyg jo viduje būtų kažkas giliau. Jis stebėjo tomis įžvalgiomis akimis-dėl akinių jos atrodė per didelės, per daug pastabios — šypsojosi drąsinančia, o staiga visiškai nebedrąsinančia šypsena. Jis daug juokėsi, paprastai tada, kai ji nejuokavo. Ji galėjo prisiekti, jog iš jo kaktos sklido radijo signalai.

Mes turim ryšį , — galvojo Šeila.

Tačiau, kai atnešė valgyti, jis prarado susidomėjimą, net nustojo mėginti užmegzti pokalbį. Ji vis laukė, kol jis pakels akis nuo gigantiško kepsnio ir kažką pasakys, net jei tai ir bus tiesiog pastebėjimas, jog ji vis dar sėdi šalia.

Žinoma, ji supanikavo ir pradėjo pasakoti apie savo ligą, kaip visada siekdama nutraukti tylą. Apie tai ji galėtų kalbėti valandų valandas. Ji jam papasakojo apie pirmąjį priepuolį, tą, kuris visiškai be priežasties prasidėjo paskutiniais koledžo metais. Vieną dieną ji — paprasta sociologijos studentė dekano sąraše, kitą — nuoga stovi universiteto kieme ir bando padegti savo drabužius.

— Jie niežėjo, — paaiškino ji. — Maniau, kad pilni vabalų.

Tai atkreipė jo dėmesį. Lėtai kramtydamas jis svarstė pašnekovės poelgį su neutralia psichiatro išraiška veide.

— Gal tiesiog norėjai nusirengti? — pasidomėjo jis. — Gal priepuolis tebuvo pasiteisinimas?

— Norėjau užmušti vabalus, — tvirtino ji. — Net nesupratau, kad esu nuoga, kol atvyko policija ir padarė iš musės dramblį.

R. Dž. pakvietė padavėją ir užsakė desertą — obuolių pyragą ir ledų, kuriuos kirto, kol mergina pasakojo gulėjimo ligoninėje ir gydymosi epopėją. Ji pasakojo apie penkerius aiškumo metus, po kurių sekė antras priepuolis, šįkart suteikęs visai geros patirties. Ji norėjo papasakoti apie priežastį — mėgo apie tai šnekėti, kai vyras pažvelgė viršun ir nusižiovavo tiesiai jai į veidą, nesivargindamas užsidengti burnos. Tada, kai atnešė sąskaitą, jis prisiminė pamiršęs piniginę.

— Ir kaip aš ją pamiršau? — sukikeno jis.

Ji visai mielai sumokėjo. Juk tai buvo jos tėvo pinigai. Padėka būtų buvusi visai maloni, tiesiog paprastas dėkingumo ženklas... Tačiau R. Dž. elgėsi taip, lyg tai būtų jo teisė, mažiausias dalykas, kurio jis nusipelnė už bendrystę prie vieno stalo su nesveikos psichikos moterimi.

Tačiau gal ji neteisingai suprato signalus, kai tyliai stebėdami šešėlių apgaubtą žaidimų aikštelę sėdėjo mašinoje. Galbūt ji jam patiko. Gal jis buvo toks drovus ir nerangus, kaip ir ji, gal tiesiog nežino, kaip elgtis su moterimis. Jis neatrodė turėjęs daug merginų.

Ji nusišypsojo, lyg padrąsindama, kad jis gali ją pabučiuoti ar tiesiog paimti už rankos. Ji ne itin norėjo bučiuoti R. Dž. Ji tiesiog norėjo pabučiuoti ką nors, atsiminti, koks tas jausmas, žinoti, kad žengė dar vieną žingsnį normalaus gyvenimo link.

R. Dž. irgi nusišypsojo. Tikriausiai padrąsino per daug, nes vietoje bučinio jis pradėjo atsiseginėti diržą ir kelnių užtrauktuką.

— Noriu tau kai ką parodyti, — pasakė jis.

— Atsiprašau, — tarė mergina. — Tikriausiai ne taip mane supratai.

— Nebijok, — patikino R. Dž., — jis tau neįkąs.

Jei R. Dž. būtų buvęs truputį malonesnis restorane, Šeila jam būtų papasakojusi apie viziją, kuri sukėlė taip vadinamą priepuolį — nuostabiausią kada nors gyvenime nutikusį dalyką.

Ji piko valandos metu važiavo greitkeliu, grįždama iš laikino darbo — nuobodžios aštuonių valandų pamainos, nes tvarkė algalapių duomenis kompanijoje. Visą dieną lijo, tačiau dabar dangus giedrėjo, stiprus brizas iš dangaus išsklaidė blogą orą taip greitai, jog ji negalėjo patikėti.

Saulė leidosi, išniro ir vėl slėpėsi už pilkų debesų. Vienu metu ji atsitiktinai žiūrėjo tiesiai ten, iš kur ji išlindo. Saulė atrodė tiesiog didingai. Prieš akimirką ji buvo blyškiai geltona, tačiau dabar atrodė kaip milžiniškas raudonas kamuolys. Jos spinduliai išsiskyrė į keturis rausvus ruožus, vienas iš jų — antras iš kairės — buvo nukreiptas tiesiai į Šeilos automobilio priekinį stiklą. Tas raudonos pro langą prasiskverbusios saulės šviesos spindulys, akimirksniu sušildė jos odą, ir jausmas buvo tiesiog nepakartojamas.

Šeila žinojo, kad žiūrėti tiesiai į saulę yra negerai, bet negalėjo susilaikyti. Iš debesų išnėrė veidas ir bandė su ja šnekėti. Mergina, norėdama išgirsti žodžius, atidarė langą, tačiau jai nepavyko; kelio garsai buvo per stiprūs.

Ji, važiuodama vidurinėje eilėje, stipriai paspaudė stabdžių pedalą, taip sukeldama grandinę staigių posūkių, cypiančių padangų ir baisaus signalizavimo, kurį nustelbė vienos, paskui kitos, trečios ir dar dešinėje vykusios avarijos, garsus. Ji avarijai dėmesio beveik neskyrė — pastebėjo tik tris sudaužytas mašinas — tik užlipo ant šilto savo mašinos variklio antvožo, o nuo jo ant stogo, kad galėtų geriau pažiūrėti į debesyse matomą veidą.

Tai buvo septynerių ar aštuonerių metų berniukas. Rudų plaukų. Strazdanotas ir pasišiaušęs. Nekaltos, bet išdaigiškos veido išraiškos. Anksčiau ji tą veidą matė ar bent įsivaizdavo mačiusi.

— Labas! — sušuko ji. — Aš tave matau!

— Aš tave irgi matau, — atsakė jis.

Tuo metu išryškėjo ne tik veidas, bet ir visas kūnas, mėlyni džinsai ir juodai oranžiniai dryžuoti marškiniai, kurie ryškiai išsiskyrė pilkame fone. Ir staiga jai tapo aišku: tai buvo jos vaikas, vaikas, kurio gyvybę ji nutraukė trečiame kurse. Tačiau jis buvo daugiau nei jos negimęs sūnus.

— Tu Dievas, taip?

— Taip, — atsakė jis. — O tu esi mano ypatingoji mamytė.

— Ar tu man kada nors atleisi?

— Tau jau atleista.

Tai žinodama ji jautėsi daug geriau. Ji nusimetė taip ilgai nešiotą kaltės dėl sūnui nesuteiktos galimybės svorį. Žinoma, jis buvo Dievas, todėl, savaime suprantama, jam viskas buvo gerai.

— Norėčiau tave geriau pažinti, — pasakė ji.

— Pažinsi, — pažadėjo jis.

Ji sėdėjo pasidėjusi rankas sau ant kelių, kol R. Dž. keleivio sėdynėje baiginėjo savo purvinus reikalus, ir guodėsi mielu Dievo veidu. Bent jau žmogėnas nelietė jos. Jis į ją net nežiūrėjo, tiesiog žiopsojo tiesiai į žaidimų aikštelę ir grasinamu balsu šūkaliodamas įvairias bjaurias frazes, tampėsi.

— Tu kale... tu kekše... maža verksnė... šūdo gabalas...

Po kiek laiko žodžiai virto kūkčiojimu, ir įpykęs R. Dž. baigė. Tada jis kaip pašautas nusviro į priekį ir laisva ranka atsirėmė į daiktadėžę. Jis atrėmė galvą į prietaisų skydelį ir kvėpavo žagsulį primenančiais spazmais, kurie skambėjo lyg rauda. Po kiek laiko atsitiesė, nusivalė nešvarias rankas į sėdynę. Šaltomis bejausmėmis akimis pažvelgė į Šeilą, užsitraukė užtrauktuką ir užsisegė diržą.