Том Перротта - Maži vaikai

— Kaip europietiška.

Ji nusišypsojo.

— Mėgstu taip manyti.

— O kaip Ričardas? Jis deginosi visą kūną?

— Juokauji? Jis net sėdėjo nuogas mašinoje. Tiesiog užsimetė ant kelių rankšluostį. Bilietų pardavėjai į jį žiūrėjo gana keistai.

Jie akimirką tylėjo, paskui sveikindamiesi nusišypsojo maždaug jų bendraamžiui tėvui, stambiam, saulėje persikaitinusiam vyrui, kuris mažiausiai pusvalandį bandė pakelti į orą plastikinį aitvarą, kol jo dvynės dukros — maždaug penkerių, gal šešerių metų — drebėjo iš neapykantos. Jis buvo ką tik nubėgęs gana ilgą distanciją, visą laiką paskui save tempdamas žeme slystantį aitvarą.

— Jokio vėjo, — pamanęs, jog jie šaiposi iš jo, lemeno jis. — Vakar viskas buvo gerai.

Todas nutaisė užjaučiamą grimasą ir toliau nuėjo paplūdimiu.

— Sakyk, — paprašė jis. — Susijaudinai?

— Nudistų paplūdimyje? — tikriausiai net pati to nepastebėdama, ji suėmė virš bikinio kelnaičių pūpsančius riebalus. — Dieve, ne. Jei nori pasijusti jaunas, lieknas ir gražus, praleisk dieną nudistų paplūdimyje.

Po pietų nuėjo į Jūros vėją, pagrįstai nebrangų motelį tarp propano dujų balionų parduotuvės ir jūros gėrybių restorano, už pusantro kilometro nuo pakrantės esančiame komerciniame rajone. Motelis buvo senamadiškas, nepriklausantis jokiam viešbučių tinklui, pilnas pelėsiais nusėtų sienų, bjaurių paklodžių, kurias palietus atrodė kaip išteptos alyva, ir nedviprasmiškais virš lovų pakabintais falą primenančiais įkvėpimui pakelti skirtais švyturiais. Pasakė tostą, susimušdami plastikiniais puodeliais, pilnais Todo atsinešto vyno. Jie mylėjosi nesiprausę, jų kūnai buvo lipnūs ir purvini po dienos paplūdimyje dėl neišvengiamų smėlio, druskos ir kremo nuo saulės liekanų.

— Mes kaip du kepti viščiukai, — pasakė jis.

Todui patiko metafora, bet Sara įsižeidusi papurtė galvą.

— Nejuokauk, — pasakė ji. Vyras gulėjo ant šono, moters kojos buvo sukryžiuotos ant labai degių paklodžių. — Ne šiandien. Noriu susikaupti.

— Dėl ko?

— Dėl tavęs. Noriu jausti tave savyje.

Sara užsimerkė, jos veido išraiška pasikeitė į tokią, kuri rodė daugiau pastangų nei malonumo. Visą rytą vyras svajojo apie buvimą su ja slaptojoje vietelėje be vaikų, galinčių užklupti. Jis svajojo apie progą pagaliau atsipalaiduoti. Jis įsivaizdavo ją kaip kokią pornografijos karalienę, šaukiančią jo vardą, išgąsdinančią propano parduotuvės darbuotojus, priverčiančiu Rikio žuvies puodo padavėjas parausti. Tačiau ji atrodė keistai nurimusi, net tykesnė nei paprastai. Kai jis įsiskverbė į ją, moteris švelniai atsiduso. Todo judesiai sukėlė dar švelnesnius dūsavimus.

— Tau viskas gerai? — pasiteiravo jis.

Ji stipriau nei būtina linktelėjo galvą, kaip praradusi kalbos dovaną, nes manė, kad turėtų būti žymiai išraiškingesnė.

— Noriu tau padėti, — tarė ji.

— Kaip?

— Tu liūdnas, — pasisuko, žiūrėdama jam į akis, laukdama pasipriešinimo. — Noriu padaryti tave laimingą.

— Tau pavyko, — jis suspaudė lengviau pasiekiamą mylimosios krūtį. — Laimingesnis aš būti nebegalėčiau.

— Ji tave per daug spaudžia. Aš taip nedaryčiau.

— Ne ji dėl to kalta.

— Suteik man galimybę, — maldavo ji. — Žinau, kad nesu tokia graži, kaip ji.

—Tu graži.

— Melagis.

— Tavo nerealiai gražus užpakalis.

Ji, šlaunimis pasitikdama jo stūmimą, išdykusiai nusišypsojo.

— Manai?

— O, Dieve, tuoj baigsiu.

— Noriu jausti.

Energijos banga sukilo jo pirštų galiukuose.

— Dabar, — liepė ji.

Jo kūnas virpėjo, išlinko liemuo. Stiprus drebulys pakirto rankas, po jo sekė mažesnis drebulys. Ji spiegtelėjo lyg nudeginta. Neišmatuojamą laiko tarpą jame nebuvo nieko, išskyrus susitraukimą ir atsipalaidavimą, kol vienas paskutinis spazmas pavertė jo rankas drebučiais, ir Todas sukniubo ant Saros, suspausdamas visu savo svoriu. Ji sukikeno ir išsirangė į laisvę.

Todas pabudo apsiblaususia galva. Jo kūną kaustė baimė. Kelias akimirkas visa aplink atrodė nelogiška — purvinas kambarys, garsus oro kondicionieriaus burzgimas, iš po užuolaidų sklindanti dienos šviesa, nepažįstamas ant jo rankos esantis galvos svoris.

— Ką? — Saros veidas buvo sutrikęs, truputį nerimąstingas. — Kas nors blogai?

Todo akys nukrypo į skaitmeninį laikrodį — radiją, stovintį ant stalelio prie lovos. Tebuvo penkiolika po dviejų. Jie turėjo daug laiko. Ji leido galvai nukristi ant pagalvės.

— Tik blogas sapnas.

— Apie ką?

— Nežinau. Neatsimenu...

Vieninteliai jo atmintyje likę dalykai buvo konvejeris, nesibaigianti vienodų geltonų lempučių eilė, tačiau kaip tai galėjo sukelti tokį stiprų širdies daužymąsi, greitą kvėpavimo ritmą?

— Sapnavai apie testą? — svarstė ji. — Gal kankiniesi dėl jo?

Vyras norėjo, kad ji nešnekėtų apie tą prakeiktą testą. Žinoma, kad jis dėl jo blogai jautėsi. Juk sumokėjo keturis šimtus dolerių už teisę dalyvauti, taigi pinigai buvo iššvaistyti, be to, apsimesdamas, jog mokosi, prarado labai daug vakarų. Jis įtikino sunkiai dirbančią, viltimi gyvenančią žmoną, kad kaip tik dabar stengiasi išlaikyti testą. Iš tiesų jis gulėjo motelyje su ką tik išdulkinta moterimi ir svarstė apie sapno reikšmę.

— Ne apie testą, — paaiškino jis. — Manau, turėjau vykdyti kažkokią kokybės kontrolę, bet niekaip negalėjau atskirti lempučių spalvų.

Ji atsisėdo ir linktelėjo, lyg visa tai turėtų aiškią prasmę. Sara atrodo puikiai , — galvojo jis, — visiškai susikaupusi pokalbiui, net nepastebinti savo nuogumo. Jos speneliai buvo labai kieti dėl oro kondicionieriaus, tiesiog maldavo, kad juos kas nors pačiulptų. Net nesistengdamas jis įsivaizdavo ją nudistų paplūdimyje Naujajame Džersyje, nenorinčią nusimauti šortų, būsimojo vyro bauginamą, kad ji esanti apsimetėlė.

— Kas atsitiko? — pasakė ji. — Ar tu išvis kada nors norėjai būti teisininkas?

— Iš tikrųjų tai viskas įvyko netikėtai, — pripažino jis. — Vienas draugas iš studentų klubo — Polas Beris — norėjo būti advokatas. Ji manė, kad ta profesija labai įdomi ir žavinti, kaip seriale Los Andželo teisė. Jis užsiregistravo laikyti stojamąjį teisės egzaminą, tačiau ten nenorėjo eiti vienas. Mes prisigėrėm tekilos, ir jis mane įtikino nueiti kartu. Nuvažiavom pas Stenlį Kaplaną, kelias savaites pasimokėm ir kartu laikėm egzaminą. Kai paskelbė rezultatus, sužinojom, kad aš išlaikiau daug geriau už jį. Su mano rezultatais netęsti mokslų būtų buvusi kvailystė.

— Net jei nenorėjai būti teisininkas?

— Aš išvis nežinojau, ko noriu. Po koledžo atidėjinėjau kelerius metus, dirbau kelis skirtingus darbus, nieko įdomaus, tada pagaliau parašiau prašymą priimti mokytis.

— Tikriausiai buvo gana sunku.

— Buvo normalu. Tiesiog mokykla, žinai? Atlieki namų darbus, laikai egzaminus.

— Tai kas nepasisekė laikant paskutinįjį egzaminą?

— Nežinau.

— Visada galėtum laikyti jį žiemą, — pasakė jam. — Galėčiau padėti mokytis. — Vertinčiau praktikos testus, galėtum man paaiškinti užduotis. Kartais tai nemažai padeda.

Vyriškį sujaudino pasiūlymas. Kad ir koks nepraktiškas buvo, tačiau žinojo niekada nebūsiąs advokatas. Jis Sarai pasakė nežinąs, kodėl susikirto, bet tiesa buvo truputį kitokia. Jis žinojo, bet negalėjo to išreikšti žodžiais. Per paskutinius kelerius metus jam kažkas atsitiko, kažkas dėl buvimo namuose su sūnumi, pasinėrimu į vaiko dienos ritmą. Maži darbai, maži malonumai. Rutina, kuri peržengia nuobodumo ribą ir teikia savotišką ramybę. Jei darai tai pakankamai ilgai, suaugusiųjų pasaulis pradeda tolti. Jau nebegali pasivyti, net jei bandai.