Том Перротта - Maži vaikai

— Jaučiuosi daug drąsiau.

— Dėl ko?

Ji nusijuokė manydama, jog jis ją erzina.

— Testo, kvailiuk. Stotyje atrodei toks atsipalaidavęs. Paskutinius du kartus, grįžęs namo, baisiai nervinaisi. Nekalbėjai su manim, nežaidei su Aronu. Šiandien tu kaip kitas žmogus.

— Tikriausiai pripratau.

Jo nuostabai, žmonos ranka pasuko tiesiai prie pimpalo.

— Praėjo daug laiko, — jį per apatinius trindama ranka, pasakė ji. — Žinau, kad paskutiniu metu buvau truputį susierzinusi.

— Viskas gerai, — pasakė jai. — Patyrėm daug streso.

Ketė jį pabučiavo, jis bučiavo žmoną. Todas nuo jos rankos jautė didėjantį susijaudinimą, tačiau silpnas skausmas priminė, kad jau dukart tą dieną mylėjosi. Gal jam sukietėti ir pavyks, taip jau yra buvę, bet nepavyks baigti, bent jau ne taip, kaip reikia. Jis palietė žmonos riešą.

— Žinai ką? — pasakė Todas. — Geriau nereikia.

Ji sudejavo.

— Kodėl ne?

— Man reikia taupyti jėgas rytojui. Geriau pataupysiu energiją

— Gal tu ir teisus, — pasakė ji.

Kitą dieną, Ketei įvažiavus į stotį, jis stengėsi atrodyti liūdnas ir pervargęs. Visai nebuvo sunku. Antra testo diena buvo ilga, tvanki ir betikslė. Sara su Liuse pasiliko namie — susitarti dar dėl vienos dienos Liusės priežiūros buvo neįmanoma, taigi Todas vienas kaip turistas vaikščiojo po Bostoną. Rytą jis praleido Niuberio gatvėje, tada, po pietų, tuščiame teatre žiūrėjo dieninį spektaklį. Vėliau, prieš grįždamas į stotį, jis greito maisto užkandinėje perskaitė kelis laikraščius.

Kai įlipo į mašiną, Ketė bandė slėpti nusivylimą. Vakarienės metu ji buvo tyli, įdėmiai stebėjo savo vyrą. Kai paklausė, kaip jam sekėsi egzamine, jis atsakė vieninteliu žodžiu:

— Siaubingai.

Tą naktį lovoje valandą skaitė. Išjungė lempą ir nusisukdama nuo jo apsivertė ant šono. Po ilgos tylos ji atsivertė ant nugaros.

— Todai?

— Mmm?

— Papasakok apie Sarą.

SEKMADIENIO BAŽNYČIA

Kaip nepraktikuojantis katalikas, Laris Munas visiškai nemėgo sekmadienio rytais anksti keltis, vilktis puošnius drabužius ir per visą miestą važiuoti į Šv. Ritos bažnyčią. Jam daug labiau patiko iš tėvo išmokta padedanti atsipalaiduoti spurgų valgymo ir laikraščio skaitymo rutina. Puikus ritualas, kuris, jo nuomone, tobulai tiko prie Dievo įsakymo — sekmadienį švęsk. Tačiau advokatas jam liepė eiti į bažnyčią, taigi jis pakluso.

Voltą Rudmaną iš kontoros Rudmanas ir Bošas jis sutiko, gavęs savo žmonos rašytinį perspėjimą apie skyrybas. Aptukęs, žilas, petnešas nešiojęs vyrukas Rudmanas jam buvo panašesnis į televizijoje advokatą vaidinantį aktorių, nei į tikrą teisininką. Jis nutaisęs protingą veidą išklausė Lario pasakojimą apie santuokos sunkumus.

— Man pinigai nerūpi, — pareiškė jam Laris. — Tiesiog nenoriu būti atskirtas nuo vaikų.

— Turi priežasčių bijoti, jog žmona bandys riboti jūsų bendravimą?

— Mano kantrybė labai silpna, — pripažino Laris. — Kartais sakau dalykus, kuriuos būtų geriau nutylėti.

— Vaikams?

— Jų motinai.

— Jiems girdint?

Laris linktelėjo.

— Ar taip atsitinka dažnai?

— Tik kelis kartus.

— Ir kiek metų jūs vedę?

— Aštuonerius metus. Kartais ji mane labai nervina, — bandydamas būti teisingas, pripažino Laris. — Kartais ir aš ją nervinu.

— Visko atsitinka, — tarė Rudmanas. — Net ir laimingose santuokose.

— Turiu pykčio valdymo problemų, — pripažino Laris. — Visiškai tą suprantu.

Laris, kaip tepdamasis losjonu po skutimosi, paplekšnojo sau per žandus.

— Tikrai nemalonu klausti, pone Munai, bet tai svarbu. Ar kada nors fiziškai smurtavote prieš savo žmoną ar vaikus?

— Žinoma, kad ne, — tarė Laris. — Niekada.

— Man labai palengvėjo tai išgirdus, — Rudmanas sau leido atsargiai nusišypsoti. — Taigi iš esmės, pagrindinis jūsų žmonos rūpestis — jūsų palaidas liežuvis?

— Jei šnekant atvirai, tai tiesiog kupranugario kuprą sulaužęs šiaudas.

Laris pasakė Rudmanui didžiausią nesutarimų priežastį: jis, sveikas trisdešimt trejų metų vyras, išėjo į atsargą ir gavo policijos neįgalumo pensiją. Jis paaiškino, jog tai vedė Džoaną iš proto. Ji manė, kad jis užsistovėjo vietoje, paskendo tinginystės ir savigailos pelkėje. Ji troško, kad jis susirastų darbą, domėtųsi pasauliu, dažniau išeitų iš namų.

— Galėtumėt su ja susitikti proceso viduryje? — pasiteiravo Rudmanas. — Nepakenktų ir per kelias kitas savaites pasiieškoti darbo. Padėtų netgi pareigos nepilnu etatu. Atvirai šnekant, jūsų metų bedarbis vyras teisėjo nesužavėtų.

— Aš nesu bedarbis, — pastebėjo Laris. — Aš išėjęs į atsargą.

— O kaip dėl mokyklos? — paklausė Rudmanas. — Gal galėtumėte eiti mokytis, įgyti naujų įgūdžių.

— Verčiau jau laiką leisčiau saugodamas savo vaikus. Girdėjote apie Ronį Makgorvį, tiesa?

— Neteko.

— Vaikų tvirkintojas.

Rudmano veide, kai išgirdo vardą, atsirado pasibjaurėjimo išraiška.

— Kažką mačiau laikraštyje. O gal ant telefono stulpo?

— Sunkara gyvena mūsų rajone, — pasakė Laris. — Mano svarbiausias užsiėmimas: saugoti savo vaikus nuo to iškrypėlio.

— Visiškai suprantama. Aš taip pat nervinčiausi, — Rudmanas pasižiūrėjo į laikrodį. — Turėčiau dar ką nors žinoti?

— Ji nori, kad vaikščiočiau į bažnyčią, — pasakė Laris. — Mano, kad turėčiau rodyti geresnį pavyzdį vaikams.

— Jai tai svarbu?

— Labai, — pasakė Laris. — Ji arši katalikė.

— Kodėl nesutinkate? Bent jau kelis ateinančius mėnesius, kol išsiaiškinsime dėl vaikų globos.

— Tačiau aš ateistas, — prieštaravo Laris.

Rudmanas jį tyrinėjo iš kitos stalo pusės. Nepaisant putnaus, linksmo veido, jo akys galėjo atrodyti plieninės, ir visai neblogai veikė prisiekusiuosius.

— Padarykite sau paslaugą, pone Munai, — patarė jis. — Kuriam laikui išmeskite tą žodį iš savo žodyno. Ir sekmadienį nueikite į bažnyčią.

Tą naktį, daugiau nei prieš dešimt metų, kai jie susitiko, nei Laris, nei jo greit būsianti buvusi žmona jokių prizų už aktyvų tikėjimą Dievu nebūtų laimėję. Jei jie būtų artimai sekę bažnyčios, pagal kurios dorovę buvo auklėjami, mokymą, Džoana tikrai nebūtų dalyvavusi Kahlua klube ketvirtadienio vakaro Mis Speneliai konkurse ir Laris — kartu su draugu tvarkdariu, milžinišku nekalbiu vyru, žinomu Djuko vardu — tikriausiai nebūtų ant keturių finalininkių kibirais pylę šaltą vandenį. (Džoana užėmė kiek nuviliančią trečią vietą, tačiau Laris, prisigėręs tekilos, jai paaiškino, jog taip atsitiko todėl, kad jis tebuvo vandens pilstytojas, o ne teisėjas, kuris, jo kuklia nuomone, turėjo pasitikrinti savo žlibas akis.)

Nepaisant jų meilės kontraceptikams ir priešvedybiniam seksui (pirmąją pažinties naktį!) — nutylint jų teorinį pasiruošimą nutraukti nelauktą nėštumą, jei netyčia prireiktų, kažkokiu giliu, nieko bendra su religija neturinčiu, bet nuo auklėjimo priklausančiu būdu manėsi esą geri katalikai. Jie buvo tokie patys katalikai, kaip ir kiti amerikiečiai, tai buvo jų prigimtinė teisė, pilietybės rūšis, kurią tėvai perdavė jiems, o jie perduos vaikams, nepaisant to, jog jie nelabai kreipė dėmesį į Vatikano požiūrį dėl tokių problemų, kaip šlapių marškinėlių konkursai ir abortai.

Kitaip nei Džoana, Laris iki aštuntos klasės lankė katalikišką dabar jau uždarytą Šv. Antano mokyklą — tais laikais jie leido senoms pamišusioms vienuolėms mokyti; stebuklas, kad jis ir jo klasės draugai išvis išmoko skaityti — ir net trumpai patarnavo mišioms — paprastai padėdamas Tėvui Makmanusui, jaunam, aktyviam kunigui, kuriam labai patiko aktyvios krepšinio varžybos ir kuris iš tiesų pabėgo su karšta Deivo Michaleko mama, dievobaiminga, subrendusia, seksualia moterimi, kuri praverdavo lūpas ir bendraudama kaišiodavo liežuvį taip lėtai, kad Laris iškart susijaudindavo. Tiesą sakant, taip atsitikdavo ir tėvui Makui, tačiau jie apie tai po pamaldų nediskutuodavo. Praūžus baisiam skandalui, buvęs kunigas ir buvusi ponia Michalek persikraustė į kitą miestą, kur atidarė vaizdo įrašų parduotuvę, pavadintą Ponas Filmas . Jiems visai neblogai sekėsi, kol netoliese buvo atidaryta Blockbuster tinklo parduotuvė, ir jie perkelis mėnesius bankrutavo.