Том Перротта - Maži vaikai

— Kaip miela, — pastebėjo ji.

Ronis lėtai pasisuko, nužvelgė ją savo didingu žvilgsniu, lyg būtų koks nors Harvardo profesorius, o ne bedarbis, sėdėjęs kalėjime sargas.

— Kažkokia nesąmonė, — pasakė jis.

— Ji alkana, — paaiškino Mei. — Bando pasislėpti skanėstų.

— Tai suprantu, mam. Betgi vidurnaktis.

— Na ir kas?

— Kodėl spurgų padėklas mėtosi vidury nakties?

— Ten vyksta grožio konkursas. Jie maistą palieka merginoms.

— Merginos turėtų miegoti.

— Kažkas jas ten padėjo ir pamiršo.

— Kurioj tu gyveni planetoj? Niekas nepamiršta spurgų padėklo.

— Nebūk toks įkyruolis.

— Ko tu iš manęs nori? Tas filmas visiškai kvailas.

Po Mei kūną kaip liga pasklido pažįstamas pralaimėjimo jausmas. Ji tenorėjo atitraukti sūnaus dėmesį nuo bėdų ramiu šeštadienio vakaru namuose, su filmu ir dubeniu spragintų kukurūzų. Ji matė, kad kažkas jį kamuoja, liūdina.

Kai tik grįžo namo, Ronis bent jau stengėsi ieškoti darbo, galvoti apie ateitį, net kartais mandagiai kreiptis į savo mamą.

Tačiau po prieš kelias savaites vykusio aklo pasimatymo, optimizmas dingo. Jis pasidavė. Net neapsimetinėjo skaitąs darbo skelbimus ir kategoriškai atsisakė bendrauti su atsakiusiomis į jo reklamą moterimis. Tiesiog trynėsi namuose ir skundėsi, kad per televizorių nerodo nieko gera. Šį vakarą jis atrodė ypač susijaudinęs. Supo koją ir muistėsi ant sofos. Elgėsi kaip vėluodamas į svarbų susitikimą, bet, deja, užstrigęs kamštyje.

— Negaliu patikėti, — murmėjo jis. — Visa parduotuvė pilna filmų, o mes žiūrim šitą šūdą.

Sandra Bulok šnekėjo su gražiu vyru, sakė paliekanti grožio konkursą. Galėjai aiškiai matyti, kaip smarkiai ji patiko gražiajam vyrukui; net tada, kai tas atsikando šokoladinio batonėlio, visiems atrodė, jog ims ir pabučiuos.

— Ji su ta suknele atrodo labai gražiai, — tarė Mei. — Filmo pradžioje buvo nuobodoka, bet dabar jos patrauklumas išryškėjo.

— Ji bjaurusis ančiukas, — suburbėjo Ronis. — Net atsilikėlis galėjo sukurti šitą filmą.

— Na, man jis patinka.

Moteris pasirinko filmą Mis Slaptoji agentė , nes jis atrodė lengvas, linksmas, ne per daug rimtas ar niūrus, be sekso scenų ar keiksmažodžių, kas taip dažna šiuolaikiniame kine. Ji su Berta išsinuomojo filmą prieš kelis mėnesius ir juokėsi iki nugriuvimo. Gal čia šuo ir pakastas? — suprato Mei. Gal jai nereikėjo užsiminti apie Bertą? Viskas, kas jai patiko, iškart tapdavo bjauru Roniui. Jis prisiversdavo specialiai nekęsti to dalyko.

— Ši vieta labai juokinga, — pasakė Mei, kai prasidėjo talentų konkursas. — Tau šita vieta labai patiks.

Sandros Bulok išvaizda buvo labai keista. Ji vilkėjo raukšlėtą trumpą suknelę, o plaukus buvo susipynusi į kasas. Ji „grojo”, trindama pirštų galais taurių, pripildytų vandeniu, briaunas, ir visa tai visai neblogai skambėjo. Žiūrovams ji labai patiko. Tačiau tada kažkoks vyrukas kaubojiška skrybėlė pradėjo slinkti scenos link. Kai sujudėjo jo lietpaltis, galima buvo įžvelgti pistoletą.

— Tikiuosi, jis ją nušaus, — murmėjo Ronis. — Išlaisvintų iš kančių.

— Jei nepatinka, eik paskaityk knygą ar dar ką. Ir baik pagaliau muistytis. Su ta koja varai mane iš proto.

Ronis stengėsi sėdėti ramiai, bet ji matė, kad jis trykšta energija. Sūnus atrodė kaip neramus paauglys: viena akimi stebeilijosi į duris, nuolat judėjo. Mei tai nepatiko; taip pat jis elgėsi tą rytą, kai pasirodė mažajai skautei.

— Nežinau, kas blogai, — pasakė jis. — Negaliu skaityti. Atrodo, lyg būčiau pamiršęs, kaip reikia susikaupti.

Ji, atsilygindama tuo pačiu ir nesakiusi nė žodžio, nusisuko į televizorių. Britas kimšo pagalvėles į Sandros Bulok maudymosi kostiumėlį, vis įkišdamas ranką į liemenėlę. Ronis juokėsi, bet jo juoke buvo kažkas, kas moterį nervino, priminė jai dalykus, apie kuriuos jai galvoti nepatiko.

— Norėčiau, kad tu būtum tai merginai malonesnis, — pasakė Mei. — Tai, kurią vežeisi vakarieniauti.

— Kada tu apie ją pamirši? Sakiau gi, kad ji ne mano skonio.

— Žinau viską apie tavo skonį, — tarė Mei.

— Nieko nesupranti, mam. Jai atsisukę keli varžteliai.

Mei prikando liežuvį. Ronis nieko nežinojo, bet praėjus kelioms dienoms po pasimatymo motina paskambino Šeilai. Ji nenorėjo kištis, bet buvo smalsu, o Ronis atsisakė ką nors pasakoti. Nepasakojo net ką valgė vakarienės. Mergina dosniai smulkmenų nežarstė. Ronis dėl to pasirodė teisus: ji buvo truputį priekvailė, — bet Mei puikiai suprato, kad Ronis kaip džentelmenas tikrai nesielgė.

— Turėtum žmonėms suteikti galimybę, — pasakė ji. — Juk pasaulyje nėra tavęs laukiančios tobulos moters.

— Žinai, ko mums reikia? — staiga tarė Ronis. — Kompiuterio.

— Ką tu veiktum su kompiuteriu?

Ronis prieš atsakydamas trumpai pagalvojo.

— Elektroniniam paštui, — pasakė jis.

— Ir kam gi tu rašysi? — svarstė Mei.

— Ne tik tam, — skaičiavo pirštais Ronis. — Internetu galima sumokėti mokesčius, žaisti žaidimus, užsakyti lėktuvo bilietus ir daug kitų dalykų. Visi turi kompiuterius.

— Jie per brangūs.

— Jei išmokčiau naudotis kompiuteriu, — aiškino Ronis, — turėčiau daug daugiau galimybių susirasti darbą. Tai rašo kiekvienoje reklamoje. Šiandien ir šiame amžiuje be kompiuterinio raštingumo esi niekas. Tikriausiai už penkis šimtus dolerių galėtume gauti kokį nors naudotą.

Mei išsigando. Ji žinojo, kaip veikia Ronio protas. Kai jis pradėdavo šnekėti taip apgalvotai ir sklandžiai, jeigu jau kokia mintis šaudavo į galvą, reikėjo suprasti, kad jis sugalvojo kažką negera.

— Žinau, kodėl tau reikia kompiuterio, — pasakė ji. — Manai, neskaitau laikraščių?

— Ką? — Ronis vaidino vieną iš mėgstamiausių savo vaidmenų — nekaltąjį. — Nesuprantu, apie ką čia kalbi.

— Nori pažiūrėti paveiksliukų.

— Kokių paveiksliukų?

Mei neatsakė. Kai jį nuteisė, prieš kelerius metus ji rado Ronio paveiksliukų. Jo spintoje laikytame lagamine — turėjo visą kolekciją. Pripažindama, jog jos sūnus tikrai nesveikas, gal net pabaisa, ji verkdama vonioje juos sudegino.

— Nenoriu žiūrinėti į paveiksliukus, mam. Prisiekiu Dievu. Su visu tuo jau baigiau.

Ronis buvo toks geras aktorius, kad Mei beveik patikėjo, jog jis sako tiesą. Tačiau ji savo sūnų pakankamai gerai pažinojo.

— Nuo kompiuterių laikykis kuo toliau, — griežtai pasakė jam. — Ir dar kai ką pasakysiu... Noriu, kad rytoj su manim eitum į bažnyčią.

— Jokiu būdu, — nukirto Ronis. — Į bažnyčią nieku gyvu neisiu.

— Nagi, — tarė jam Mei. — Tavo gyvenime reikia kažko teigiama.

— Tam man ir reikia kompiuterio.

— Baigsi tu su tuo kompiuteriu ar ne?

— Anksčiau ar vėliau vis vien jį nusipirksiu, — pasakė Ronis. — Nesvarbu, patinka tau ar ne.

— Ką tai turėtų reikšti?

— Nenoriu to sakyti, mam, bet tu visą laiką šalia nebūsi, kad mane sulaikytum.

— Visiška tiesa, — sutiko su juo Mei. — Tikriausiai iškeliausiu greičiau nei tu manai.

Mei tai sakant, kažkas jos širdyje lūžo. Juk tai buvo tiesa. Kažkas su ja buvo negerai. Galvos skausmai, nuo kurių nepadėjo aspirinas. Galvos svaigulys vos atsistojus. Vien per pastarąją savaitę ji dukart atsibudo ant miegamojo grindų ir net nenutuokė, kaip ten atsidūrė.

— Ką darysi, kai aš mirsiu? — drebančiu balsu atsakymo reikalavo ji. — Kas tada tavim rūpinsis?