Том Перротта - Maži vaikai

Prasidėjo pamaldos, ir Laris kartu su visais atsistojo. Jis maloniai nustebo pamatęs, kad Džoana mūvi kelnes. Jos buvo juodos, aptemptos ir be užpakalinių, vaizdą gadinančių kišenių. Ji vilkėjo stebuklinguosius apatinius, kurie veikė tiksliai taip, kaip ir reklamavo etiketė — pasirūpino, kad dingtų negražios įdegio linijos. Jei nebūtų žinojęs, būtų manęs, jog moteris apatinių iš viso nevilkėjo. Bet kuriuo atveju, Džoanos užpakalis šlovingai švietė, ir per kitas keturiasdešimt penkias minutes jis turės pakankamai progų jį pagarbiai ir žavėdamasis apžiūrėti. Tikriausiai tokių sekmadieninių pamaldų Popiežius nebūtų palaiminęs, bet Laris numanė, jog Jo Šventenybė nebuvo subinių gerbėjas.

Lario žavėjimasis žmonos krūtimis bėgant metams sumenko — nėštumas ir maitinimas krūtimi jas pakeitė tiek fiziškai, tiek idėjiškai, tačiau jo žavėjimasis jos užpakaliu liko nepakitęs, net kai prasidėjo neišvengiamas vidutinio amžiaus pilnėjimas. Džoana pirma pripažino, kad jos užpakalis išsiplėtė, bet atrodė gražiai ir patraukliai. Jis tapo dar apvalesnis ir minkštesnis, bet neprarado savo pagrindinės formos. Ji nervinosi dėl daugelio dalykų, bet slėpti užpakalio, skirtingai nei daugelis jos bendraamžių, nebandė. Jos kelnės buvo aptemptos, sijonai — trumpi, šortai — dar trumpesni. Net bažnyčioje ji laiminga džiugino pasauliui akis. Ir net nemanykite, kad pasaulis — ar bent jau Laris Munas — nebuvo dėkingas.

Gana keista, o iš tikrųjų liūdnai ironiška, bet dabar, kai jie išsiskyrė, Laris jos troško daug labiau, nei per paskutinius dvejus jų santuokos metus. Nuo tada, kai nuo jo kulkos mirė vargšas Antuanas Harisas, jis tarp kitų malonumų nebenorėjo sekso. Pradėti visuomet bandė Džoana, o Lariui dažnai nepavykdavo atlikti savo vaidmens. Tai net pasiekė tašką, kai ji pradėjo jam siūlyti viagrą, kuri, dabar atsimenant viską, atrodė kaip gera mintis, bet tada tebuvo ¡žeidimas. Po kiek laiko jį pradėjo erzinti žmonos seksualumas, jis net jautė, kad tai kelia pavojų. Todėl jis ir pykdavo, kai ji apsirengdavo it prostitutė. Tuo pačiu metu jis didžiavosi, turėdamas tokią ypač seksualią žmoną, didžiavosi, kad kadaise buvo pakankamai vyriškas ją suvilioti. Jis didžiavosi, nepaisant to, kad nebežinojo, ką su ja veikti.

Tačiau dabar, kai moteris jį paliko, nebegalėjo būti tikras, kad Džoanos kūnas priklausys jam — jis nematė jos keliantis ryte ar nusivelkant uniformą vakare — suprato vėl jos trokštąs. Jis jos troško lygiai taip pat, kaip ir tada, kai jis tebuvo Kahlua apsaugininkas, smokingą vilkintis jaunikis ar naujokas policininkas per pietus, su ginklo diržu, nuleistu ties kulkšnimis. Jis buvo įsitikinęs, jog viagros jam nebereikia. Tačiau viskas buvo perniek, nes žmona nuo jo tolo ir jis tegalėjo stebėti iš toli ir svajoti, kad viskas galėtų būti kitaip.

Dėl savo įdomaus užsiėmimo jis nepastebėjo, kaip Ronaldas Džeimsas Makgorvis su motina įžengė į šventuosius namus. Jie gal dešimt minučių pavėlavo, atėjo prasidėjus pamaldoms ir turėjo praeiti tiesiai pro jį.

Vėliau vyras svarstė, kodėl jie tiesiog neatsisėdo gale. Jei jie būtų ramiai atsisėdę paskutinėje eilėje, galbūt nieko nebūtų atsitikę. Tačiau, vietoj to, jie perėjo tiesiai per vidurį bažnyčios ir įlindo į tik pora eilių už Džoanos ir vaikų esančią eilę.

Laris, nesuprasdamas priežasties, pastebėjo jų atėjimo sukeltą trukdį. Jis prasidėjo kaip bendras šnabždesys, kuris garsėjo tol, kol nebesigirdėjo tėvo Mugabės — Laris pagaliau įsiminė jo pavardę, — kuris prispaudė prie lūpų pirštą ir pradėjo juos tildyti. Atrodė, lyg jis tildytų būrį neklusnių mokinukų. Tačiau triukšmas tik suintensyvėjo: piktų balsų burzgesį sekė staigus judėjimas. Staiga visos šeimos, lyg kas būtų numetęs smirdančią bombą, paliko suolus ir persikėlė į centrinę navą.

— Kas atsitiko? — paklausė kaimyno Laris.

— Nežinau, — atsakė apdribęs vyras. Pleiskanos lyg snaigės baltino jo mėlyno švarko pečius. — Gal ką nors ištiko širdies smūgis?

Sentimentalus senolis atsisuko į juos.

— Tikriausiai kas nors apsivėmė, — šnarpšėdamas svarstė jis. — Šeštadienio vakaras džino gamykloje, pagirios.

Laris pasilenkė, bandydamas kažką aiškiau pamatyti. Maldininkai migravo taku, taigi broliai iš dešiniosios navos slinkosi į šoną, atlaisvindami jiems vietą. Šis procesas kairėje bažnyčios pusėje paliko keistą tuštumą. Dabar trys eilės buvo daugiau ar mažiau tuščios, išskyrus seną moteriškę ir pliką vyrą, kuris iš dalies užstojo Džoaną.

— Niekas neapsivėmė, — pasakė jis damai su inhaliatoriumi. — Tai tas bjaurybė iš Mėlynių gatvės. Tikriausiai žaidžia su savimi.

Padėdamas patvirtinti savo asmenybę, Makgorvis pasisuko, taip parodydamas savo profilį. Jis vilkėjo baisų kostiumą, smėlio spalvos poliesterio pabaisą dideliais atlapais ir mėlynus džinsus įprastais dygsniais. Kai Makgorvis pasisuko atgal į bažnyčios priekį, tėvas Mugabė, lyg nieko nebūtų atsitikę, tęsė Mišias — Lario sūnus Filipas atsisuko ir pamojavo, taip parodydamas savo gražų nekaltą veidą iškrypėliui.

Vietoj firminio nykščių pakėlimo, jis piktai ženklais liepė berniukui nusisukti. Pirmiausia Filas atrodė sutrikęs, tada truputį nusivylęs, bet darė kaip lieptas. Jis kažką pašnibždėjo Gregoriui, kuris Lariui prieštaravo, klausiama išraiška plačiame, plokščiame veide. Vos ketverių metų, bet jau atrodė mažiau pažeidžiamas bei geriau sugebantis pasirūpinti savimi nei brolis. Laris, kaip signalizuodamas lėktuvui, papurtė galvą.

— Kas nors ne taip? — paklausė apsmukęs vyrukas.

— Mano vaikas sėdi ten. Tik per metrą nuo to sudžiaus.

— Atsiprašau? — pasakė astma serganti moteris. — Ką tik pasakėte, o gal man pasigirdo, kad jūs pasakėte?

— Atsiprašau, — tarė Laris.

Jis niekaip nesuprato, kodėl Džoana nepasitraukė kartu su kitais. Kodėl pasilikti, leisti teistam seksualiniam nusikaltėliui žiopsoti į savo vaikus - jo vaikus! — pagalvojo Laris - kad jis, grįžęs namo, galėtų smaukytis, galvodamas apie juos. Atrodė, kad ji taip elgėsi, vien tik norėdama paerzinti jį, priminti, kad niekada nepalaikė Makgorvio manijos.

— Turi viską pamiršti, — pasakė ji. — Tai nesveika.

— Tiesiog bandau apsaugoti mūsų vaikus.

— Esi tuo tikras? Nes, man atrodo, kad taip elgiesi ne dėl jų, bet dėl savęs.

— Ką tai turėtų reikšti?

— Nežinau, Lari. Gal, jei turėtum mažiau laisvo laiko...

— Gal galėčiau ilgiau dirbti sode, — pasiūlė jis. — Tuomet, mes turėtume gražią pievelę ir nužudytus ir išžagintus vaikus.

— Pamiršk, — pasakė jam. — Pamiršk, kad išvis ką nors sakiau.

Jis įstengė ramiai išsėdėti iki pamokslo, įsakė sau nekelti skandalo, tik ne prie vaikų, ne bažnyčioje. Tačiau kunigas pradėjo kalbėti apie Jėzų, kaip jis mylėjo visus, net blogiausius iš blogiausių, raupsuotuosius ir paleistuves, nuteistus nusikaltėlius, nekenčiamuosius ir užgauliuojamuosius, išsižadėtuosius ir vienišius. Sprendžiant iš tėvo Mugabės kalbos, galėjai pamanyti, kad Ronis Makgorvis buvo Biblijos veikėjas: Barabo draugelis ar Marijos Magdalenos kaimynas.

O kaip Holė Kolapinto? — norėjo sušukti jis. — Dievas gana įdomiai parodė savo meilę jai.

Jis bandė nekreipti dėmesio į kunigo žodžius, nagrinėdamas vitražus, bet jo akys nukrypo į vieną paveikslą — Jėzus sulinkęs nuo kryžiaus, nepakeliamo nešulio svorio, kareiviai iš jo šaipėsi. — Jie garbina kančią. Jie nori, kad atsitiktų blogiausia.