Том Перротта - Maži vaikai

— Siūlei kokias nors alternatyvas? — paklausė Ketė.

— Toks mano darbas. Pasiūliau jiems mažiausiai šimtą. Mano mėgstamiausias — Čiaumok sau. Tai ir skamba kiniškai. Man tai nuostabi idėja, bet klientai jos nekenčia.

— Man patiko pavadinimas Pirmininko burna, — tart Sara. — Tikrai sumanu.

Ričardas liūdnai papurtė galvą.

— Galit tik įsivaizduoti, kuo viskas baigėsi. Jie pasakė, kad niekas nesupras žodžių žaismo, be to, net neketino restorano vadinti komunistų diktatoriaus garbei. Taigi aš ir sakau:

— Norit kažko amerikietiško, kaip patiktų Užeik ir riedėk?

Todas nusijuokė.

— Galėtumėt pavadinti Rokas visą pamainą arba Dirbam visą parą, arba Darbo žvaigždė.

— Dirbk ramiai, — pridėjo Ričardas. — Užeik, eidamas pro šalį. Turiu du pilnus įvairių žodžių žaismų puslapius.

Sara pasididžiuodama nusišypsojo savo vyrui.

— Dievaži, dirbai viršvalandžius.

Tai buvo toks lėkštas pokštas, jog Ketė negalėjo susilaikyti nenusijuokusi. Ji gurkštelėjo puikaus svečių atnešto vyno ir fnastė, kada paskutinį kartą ji ir Todas štai taip vakarojo su kitais žmonėmis. Bandė atsiminti, kada jie paskutinį kartą susipažino su naujais “žmonėmis ir, prie kojų ramiai žaidžiant vaikams, diskutavo suaugusiųjų temomis. Viskas buvo ne taip, kaip ji tikėjosi — iš tikrųjų, viskas buvo visiškai priešingai nei ji tikėjosi, tačiau ji laiminga pripažino buvusi neteisi, be reikalo prisigalvojusi nebūtų dalykų.

Vienintelis ją vis dar gluminęs dalykas buvo šis: jei Sara buvo tik Todo pažįstama, moteris, su kuria jis tik retkarčiais pašnekėdavo, su kurios dukrele kartais žaisdavo jos sūnus, moteris, su kuria jis netikėtai susitiko baseine, dėl kurios jai rūpintis visai nereikėjo, tai kodėl viskas buvo daroma taip slaptai? Kodėl jis neigė ją pažįstąs? (Tai buvo pirmi jos įtarimų sąrašo, kuris vadinosi Priežastys, dėl kurių tai gali būti tiesa įrašai.) Kodėl apie Sarą ji išgirdo iš savo trimečio sūnaus, bet ne iš vyro lūpų? Ir kodėl, vos Ketei pirmą kartą paminėjus Saros vardą, Todas apsimetė tokios moters nepažįstąs?

— Sara? — pasakė jis. — Nepažįstu jokios Saros.

— Sara iš baseino? Turi mažą dukrelę vardu Liusė?

Kambaryje buvo tamsu, jie gulėjo lovoje, taigi ji nematė

Todo veido. Tačiau prieš atsakydamas jis trumpai sudvejojo. Tas nutylėjimas atrodė lyg bandymas apgalvoti atsakymą.

— O, Liusės mama. Teisingai. Pamiršau, koks jos vardas — Aronas sako, jog kiekvieną dieną žaidžia su Liuse.

— Ne kiekvieną.

— Jis sako, kad jos namuose miega po pietų.

— Tik vieną kartą, — tarė Todas. — Pakliuvom į audrą. Vaikai užmigo vežimėlyje.

— Iš jo žodžių aš supratau, kad taip būna kiekvieną dieną.

— Jis tiesiog perdėjo. Gal du ar tris kartus, bet ne kiekvieną dieną.

Dabar atėjo Ketės eilė delsti ir įtemptai pagalvojus atsakyti.

— Tai ką jūs su Sara darot, kol vaikai miega?

— Kaip tai ką darom? Ilsimės ir šnekam.

— Daugiau nieko?

— Jėzau, Kete. Jei kuo nors mane kaltini, tai sakyk tiesiai šviesiai.

— Niekuo tavęs nekaltinu. Tik bandau suprasti, kodėl niekada apie tai neužsiminei.

— Neatrodė, kad tai labai svarbu. Ką, negaliu susidraugauti su kitais tėvais?

— Tu vaikštai į jos namus, Todai.

— Tik porą kartų. Dažniausiai susitinkam tik baseine.

— Koks jos maudymosi kostiumėlis?

— Nežinau.

— Nepastebėjai? Kiek esu patyrusi, vyrai dažniausiai visuomet pastebi moterų baseine vilkimus drabužius.

— Rytoj viską užsirašinėsiu ir parnešiu namo pilną ataskaitą.

— Ji graži?

— Nelabai, — stebėtinai greitai atsakė Todas. — Ne taip, kaip

— Tai jau taip.

— Rytoj eik į baseiną su mumis. Pažiūrėk pati.

— Negaliu eiti į baseiną, Todai. Turiu darbą, prisimeni? Tiesą sakant, šitoj šeimoje jį turiu vienintelė.

— Manai, visą dieną rūpintis mažu vaiku nėra darbas? Galėtum kada nors pabandyti.

Norėčiau , — norėjo pasakyti. — Mielai apsikeistu vietomis vos tau tarus žodį. Tačiau ji nenorėjo kalbėti apie egzaminą, ne visai tobulą šeimos pareigų paskirstymą. Ji tiesiog norėjo žinoti, kas per velnias darosi tarp jo ir Saros, kol ji tuo metu tupi ligoninėje ir ima interviu iš sužalotų veteranų.

— Kai ką sugalvojau, — pasakė ji. — Kodėl mums kitą savaitę nepakvietus Saros su vyru vakarienės?

— Nemanau, jog tai gera mintis, — murmėjo Todas.

— Kodėl ne? Nejau ji neturi vyro?

— Turi. Tik nemanu, kad jis mieliausias vyrukas pasaulyje.

— O, tai ji tau skundžiasi dėl santuokos, ar ne?

— Ne visai. Tiesiog skaitau tarp eilučių.

Ketei skaudėjo pilvą, jos kvėpavimas buvo keistas. Tokios seksualinės panikos ji nejautė nuo vidurinės mokyklos laikų, kai sužinojo, jog Markas Roveinas savaitę prie išleistuves ją apgavo su kale Ešle Peterson, jog jiedu glamonėjosi didžiuliame vakarėlyje, kol tuo metu Ketė, sirgdama gripu, gulėjo namuose. Ji turėjo pasiųsti jį kiek galima toliau, tačiau ji silpna, be to, nenorėjo praleisti išleistuvių. Taigi ji nuėjo su Marku ir visą tą laiką nekentė savęs. Kai grįžo namo, ji prisiekė sau, jog niekada neatsidurs tokioje padėtyje.

— Pakviesk juos vakarienės, Todai. Norėčiau susipažinti su sūnaus draugais. Savo vyro irgi.

Todas delsė kelias dienas.

— Aš pakviesiu, — pasakė Ketė. — Tik pasakyk pavardę, o aš surasiu numerį telefonų knygoje.

— Nežinau jos pavardės.

— Nieko tokio, — tarė ji. — Rytoj po pietų pasidarysiu laisvą popietę. Susitiksim baseine.

— Nusiramink, — pareiškė Todas. — Viskuo pasirūpinsiu. Gal’ pagaliau atsipalaiduosi?

Vaikai pirmiausia valgė dešrainius, skrudintas bulves bei mažas morkas, tada pasitraukė į svetainę žiūrėti Tomo ir stebuklingojo geležinkelio , filmo, kuris Ketę labai glumino. Jis buvo kinematografijos katastrofa, kuri nerangiai kaitaliojosi tarp beprasmiško kalbančių traukinių vaipymosi ir gluminančios psichologinės dramos santykių, kuriuos, be kitų aktorių, narpliojo ir Piteris Fondą. Ketė, kaip filmų kūrėja, buvo pasibjaurėjusi ir lyg apspjauta vien dėl istorijos nemokšiškumo; kaip motina, ji buvo nustebusi, jog toks nevykęs filmas jos trimečiui pasirodė pakenčiamas, beveik mielas. Tačiau, jei ji būtų leidusi, vaikas filmą būtų žiūrėjęs kiekvieną dieną. Liusė, atrodo, pasitikėjo vyro rekomendacija.

Per kelis pastaruosius metus, lyg atsiprašydamas dėl nesėkmių laikant egzaminą, Todas tapo stebėtinai talentingas virėjas. Šį vakarą jis kepė lašišą. Ketė turėjo pripažinti, jog ji buvo tobula: neaiškios grotelių žymės buvo įsirėžusios į kiekvieną šlapią, sluoksniuotą filė gabalėlį. Kai pradėjo lietis pagyros, jis didžiuodamasis nušvito.

— Labai gardu, — tarė Sara.

— Galėtum atidaryti restoraną, — pasakė Ričardas. — Todo namai.

— Jūsų vynas nuostabus, — gyrė Todas.

— Kalbant apie vyną... — Ričardas pakėlė taurę. — Už virėją ir jo nuostabią žmoną: Saliut!

Tostą sekė nepatogi tyla — sutrikimas, kurį visi slėpė po nedrąsiomis šypsenomis. Ketė norėjo klausti, ar galėtų nufilmuoti kelis jo susitikimus su Carito lazdelių įkūrėjais. Jau ilgą laiką Ketė, vildamasi, jog Todas išlaikys egzaminą ir ras gerą darbą bei leis jai kelerius metus pailsėti, pasirūpinti Aronu, gal net susilaukti kito vaiko, atidėliojo naujo projekto planavimą. Tačiau pastaruoju metu ji matė, kad taip niekada nebus. Tada moteriai toptelėjo mintis, jog būtų visai smagu sukurti juokingą dokumentinį filmą, kažką lengvo žanro, bet ir nagrinėjančio socialines problemas, kažką aktyvesnio ir pranašesnio už jos dabartinį filmą. Neišmanėlių baltųjų, kurie sumanė įkurti didelį kinų maisto restoranų tinklą, tema jai atrodė kaip tik tokia, kokios ji ir ieškojo. Ši tema buvo būdas įdomiai atkreipti dėmesį į gana nemalonų fenomeną: Amerikos verslo plėtimąsi, jo nevaldomą norą sugerti viską, kas tik įmanoma — kitų žmonių istoriją, virtuvę, etnines asmenybes ir kultūros tradicijas — ir tada išspjauti jas, kaip menkavertę prekę, kurią gali nusipirkti kiekvienas vidutinis amerikietis. Tačiau ji turėjo būti diplomatiška, turėjo surasti būdą suvaldyti savo satyrišką ranką, ir kol ji svarstė strategiją, Ričardas visiškai pakeitė pokalbio temą.