Том Перротта - Maži vaikai

Per apšilimą Laris suko ratus tarp Sergėtojų. Jiems darant šuoliukus ir tempimo pratimus, jis komandos draugus užvedinėjo, drąsino. Vieną minutę jis buvo vyriausioji rungtynių šokėja, kitą — jau Vinsas Lombardis.

— Mes už juos kietesni! — paskelbė jis, greitai iš abiejų pusių plekšnodamas Tonio Korenčio žandus, lyg jis būtų dėvėjęs šalmą. — Aš teisus? Aš sakau: AR AŠ TEISUS?

— Žinoma, — atsakė Korentis, trenkdamas Lariui atgal. — Jie — krūva šūdagalvių biržos maklerių.

Šypsodamasis Laris ėjo link Deveino, sekančios aukos, kuriam, bandydamas sukalti jį į žemę, Laris trankė per pečius.

— Ką mes nugalėsim? — pareikalavo jis.

— Kontrolierius! — užriko Deveinas.

Kitas eilėje buvo Pitas Olafsonas. Kaip šokdami abiejų puikiai mokamą šokį, jie rankomis įsikibo vienas į kitą ir pašokę susidaužė kūnais: triskart iš dešinės, triskart iš kairės.

— Kas nugalėtojas?

— Aš nugalėtojas!

— Pirmyn, Sergėtojai!

— Pirmyn, Sergėtojai!

— Išspardykim šiknas!

— Išspardykim šiknas!

Laris išdidžiai priėjo prie Todo. Lario laikysena atrodė labai komiška, tačiau akmeninė veido išraiška vos tramdė juoką.

— Kas pelnys pirmą prispaudimą? — kaip bokso kriaušę daužydamas Todo pilvą, sušuko jis.

— Aš! — paklusniai atsakė Todas, įtempdamas pilvo raumenis.

— Man priklauso antras! — suriko Deveinas.

— Aš atsakingas už trečią, — pasisiūlė Bartas Viljamsas.

Iš pradžių jie jautėsi kaip grįžę į vidurinės mokyklos laikus. Ši Lario ceremonija, vieniems nostalgiškai, kitiems nepakančiai priminė vidurinės mokyklos trenerius. Tačiau po kurio laiko — pasikeitimas buvo toks lėtas, jog niekas jo nepastebėjo — visa ceremonija tapo rimta. Šį fenomeną Todas matė kiekviename sporte, kuriuo tik kada nors užsiiminėjo nuo tada, kai sulaukė pakankamo amžiaus, reikalingo mažajai lygai. Komandos nuotaika buvo subtilus, kintamas dalykas — visiškai ją pakeisti užteko vieno žmogaus.

Lario fanatiškas optimizmas kaip virusas plito tarp komandos draugų. Tuo metu, kai jie rengėsi išspirti kamuolį, Sergėtojai , tarp jų ir Todas, vos valdė susijaudinimą. Lyg išgėręs magiško gėralo, Bartas Viljamsas, vidurio puolėjas, pradėjo bėgti į priekį ir milžinišku batu smūgiuoti. Kamuolys pakilo aukštai virš šviesų ir skrodė nakties orą, sukdamasis virš priešininkų galvų. Perskridęs per visą aikštę, nusileido už jos ribų.

Jei Auditoriai buvo Vidurnakčio futbolo lygos banditai, tai Kontrolieriai — gražuoliukai. Jie buvo apie dvidešimties metų vyrai iš finansininkų pasaulio, kurie į rungtynes atvyko BMW, Lexus ir Cadillac firmos automobiliais, atsivežė būrį merginų, kurios mielai stebėjo vaikinų rungtynes ir vilkėjo aptemptus spandekso šortus. Beje, iš to, kad neliko namuose, galima spręsti, kad jos nebuvo priešininkų žmonos.

Aplink juos tvyrojo ryškus pasitikėjimas savo jėgomis ir įžūlumas. Puolėjas — jis buvo išstypęs, smėlio spalvos plaukais, gražiai įdegęs ir lyg iš akmens iškaltu veidu — peržvelgė savo komandos draugus aiškiai savimi pasitikinčiu žvilgsniu, kaip žmogus, uždirbantis šešiaženkles sumas nuo tos dienos, kai baigė verslo mokyklą. Jis elgėsi kaip taikliarankis, turintis gerą delninį kompiuterį, prabangų vokišką automobilį ir artėjantį paaukštinimą.

Ten galėjau būti aš, — galvojo Todas, perkėlinėdamas svorį nuo vienos kojos ant kitos. Tai jis pastebėjo visai nesigėdydamas ir nesigailėdamas, priimdamas šią tiesą ir keistai didžiuodamasis savimi. Būdamas šalia Lario ir Deveino, jis jautėsi visiškai patenkintas ir savo vietoje. Jie buvo vyrai, kurie per metus teuždirbdavo keturiasdešimt ar penkiasdešimt tūkstančių dolerių, vos išgalėjo mokėti už dviejų miegamųjų namą, kuriam reikėjo remonto. Šiems vyrams nauja mašina buvo tik kas dešimt metų leistina prabanga. Keista, bet Todui tai visai netrukdė.

Iškart po susidūrimo Kontrolieriai bėgo tiesiai aikštės viduriu. Saugiai ir atokiai stovintis Todas stebėjo, kaip Sergėtojų gynyboje atsiveria skylė — momentinis tarpas tarp Olafsono ir Korenčio — pakankamai didelė Kontrolierių žaidėjui, kuris esą varžėsi geležinio žmogaus triatlonuose tarp sezonų, prasiveržti pro Sergėtojų gynybą. Tobulai perprasdamas oponentų manevrą, Laris pasileido į priekį, siekdamas susidurti su kamuolį nešančiu žaidėju. Tačiau kažkodėl susidūrimas taip ir neįvyko. Atlikdamas trumpą klaidinantį manevrą, kuris paliko Larį su pilnomis oro rankomis ir pilna dirbtinės žolės burna, geležinis žmogus prasmuko į aikštę ir pasileido Todo, paskutinio gynėjo, link.

Jis buvo vienas iš tų vikrių bėgikų, klaidinančių žingsnių virtuozų. Jo akys žiūrėjo į vieną pusę, pečiai į kitą, kojos dar kitur, tačiau Todas žinojo, kad reikia nejudėti ir stebėti jo šlaunis (Ponai, — sakydavo treneris Bridenas. — Šlaunys nemeluoja. Ir buduare, ir aikštelėje galite pasitikėti šlaunimis.). Supratęs, jog Todo gudriais kojų judesiais apgauti nepavyks, žaidėjas bandė viską daryti sąžiningai. Jis pasuko staigiai link šoninės linijos, pribloškiamai greitėdamas. Jam beveik pavyko, bet Todas sugebėjo jį iš už nugaros parversti žūtbūtiniu neriamuoju griovimu, kuris apsaugojo Sergėtojus nuo neišvengiamo prispaudimo.

Kai geležinis žmogus sveikas ir neišsitepęs pakilo nuo žolės ir pirštinėtomis rankomis nusibraukė neesamą purvą nuo savo plikų, nesveikai raumeningų kojų, visos merginos kaip rungtynių šokėjos pakilo ir pradėjo skanduoti.

— Geras žaidimas, Žakai!

— Kontrolieriai valdo!

— Pirmyn, komanda!

Todas, bandydamas nekreipti dėmesio į deginantį skausmą dešiniajame kelyje, kuris buvo nubrozdintas neatlaidžios dangos, atsikėlė kiek atsargiau. Geležinis žmogus išsitraukė dantų apsaugas ir nusišypsojo.

— Vyruti, — pasakė jis, draugiškai tapšnodamas Todo petį. — Šiandien būsi užsiėmęs.

Bėgdamas atgal prie komandos draugų, Todas negalėjo pražiopsoti nusivylusių išraiškų jų veiduose, atrodė, lyg jie jaustų artėjančią pražūtį, kuri pakeitė nelogišką prieš kelias minutes tvyrojusį energingumą. Užteko vienos praleistos atakos ir jie atsibudo iš bendro sapno, atsiminė esą tik krūva nevykėlių, kuriems tuoj išspardys šiknas. Tačiau Todas dar nebuvo pasiruošęs pasiduoti.

— Nagi! — sušuko jis, plodamas rankomis. — Pasiruoškit! Reikia gintis!

— Aš kaltas, — suprasdamas, ką daro Todas, tarė Laris. — Daugiau taip neatsitiks.

— Tai jau taip, — tarė Deveinas. — Kitą kartą tu tą čiulpiką iškirst.

— Gerai, reikia susikaupti! — riaumojo Korentis.

Kadangi buvo tokie pasipūtę šunsnukiai, Kontrolieriai bandė kartoti tą patį derinį. Viskas vyko taip pat, kaip ir anąkart, tik šįkart Lario apgauti nepavyko. Jis kaip Dikas Butkus kažkokiame 1971 metų filme užkišo skylę, trenkėsi krūtine į krūtinę su tokia kaulus traiškančia jėga, jog net už dešimties jardų stovintis Todas simpatiškai sudrebėjo. Geležinis žmogus stotis neskubėjo. Kai galiausiai atsistojo, jo veido išraiška buvo tokia, kaip Lario apibūdinta mašinoje: apsvaigusi, nelaiminga grimasa, priklausanti žmogui, kuris suprato, jog ramus pasivaikščiojimas ką tik virto gatvės muštynėmis.

Todo nustebimui — jau nešnekant apie Kontrolierius ir jų merginas — rungtynės buvo apylygės, rezultatas menkas, intriga išliko iki pat pabaigos. Kontrolieriai taškus pelnė pirmi, po to, kai giliai Sergėtojų aikštės pusėje, maždaug antrame jų aikštės pusės ketvirtyje, perėmė kamuolį iš Barto Viljamso. Antro kėlinio pradžioje Sergėtojai rezultatą išlygino, metodiškai nubėgdami 80 jardų ir galiausiai spausdami. Ketvirto ketvirčio pabaigoje Kontrolieriai įmušė trumpąjį įvartį, taip rezultatą pakeisdami 10:7, kai Sergėtojai gavo kamuolį ir pradėjo tikriausiai paskutinį šių rungtynių puolimą.