Том Перротта - Maži vaikai

Korentis pakėlė alaus butelį.

— Už Todsterį. Net jei ir iškeitė mus į vėlios nakties pizę.

Laris prisijungė prie tosto, bet galvojo ne apie tai. Jam atrodė, jog Todo išsisukimas nuo jų vienintelio šio sezono pergalės šventimo buvo neteisingas. Ypač todėl, jog jis ir buvo minėtosios pergalės kaltininkas. Visas reikalas be jo atrodė neužbaigtas, vakarėlis be garbės svečio.

— Esi įsitikinęs, kad ten buvo ne jo žmona? — susirūpinęs raukdamas antakius, paklausė Olafsonas. Pitas buvo žmogus, kuris nežiūrėjo filmų suaugusiems, nevartojo alkoholio ir niekada neatleido Klintonui už Levinski skandalą.

— Turiu tau naujieną, — tarė Korentis. — Jei nori paimti žmogų už šiknos, nereikia to daryti vidurnaktį futbolo aikštėj.

Laris nebuvo dorybingas kaip Olafsonas, bet ir jį stebino draugo elgesio begėdiškumas. Iškart po rungtynių Todas dingo Lariui iš akių, nes jis buvo užsiėmęs, stebėdamas malonų vaizdą, kaip Kontrolieriai gėdingais veidais išslinko iš aikštės, o jų seksualios merginos, motiniškai tapšnodamos per pečius, juos guodė. Tik Sergėtojams pradėjus judėti link stovėjimo aikštelės, Laris suprato, jog niekur nėra jo keleivio.

— Kas nors matėt Todą? — paklausė jis.

Deveinas parodė į kitą aikštės galą, kur prie vartų stulpų pora tamsių figūrų glamonėjosi lyg paaugliai. Net iš tokio atstumo Laris iškart suprato, jog moteris — ne Todo žmona. Jis kartą, maždaug prieš metus, buvo sutikęs Ketę prekybos centre, ir nors nuoširdžiai pripažinęs, jog ji tikra gražuolė, pastebėjo, kad Ketė gąsdinančiai aukšta, tai yra aukštesnė už jį, o moteris prie vartų turėjo pasistiebti ir ištempti kaklą, norėdama Todą pabučiuoti į lūpas.

Laris davė jiems kelias minutes pabaigti reikalus, tačiau jie net negalvojo apie nusiraminimą, jau nekalbant apie išsiskyrimą. Nematydamas kito pasirinkimo — teprakeikia jį velnias, jei jis visą naktį žiūrės, kaip Todas grabalioja moters užpakalį, — jis žengė į aikštę ir pasileido link įsimylėjėlių. Jis sustojo netoli užribio linijos, jo manymu, pakankamai pagarbaus atstumo, ir kaip galėdamas garsiau atsikrenkštė.

— Ką? — Todas atrodė supykęs, lyg Laris būtų įsiveržęs į jo miegamąjį. — Ko tu nori?

— Vyrai važiuoja į Keisio barą. Važiuoji kartu?

— O, Kristau, — Todo atodūsis girdėjosi net iš dvidešimties jardų atstumo. — Truputį užtruksiu. Gal važiuokit be manęs. Prisijungsiu prie jūsų vėliau.

— Juk atvažiuosi, taip? Mums reikia atšvęsti.

— Taip, taip, greit jus pasivysiu. Duok man penkiolika, dvidešimt minučių, — jis sudvejojo, gali būti, kad moteris jam kažką tyliai pasakė. — Daugiausiai pusvalandį.

— Prižadi?

— Jėzau, Lari. Juk ką tik pasakiau.

— Nenorėjau tau trukdyti, — tarė Laris. — Tiesiog planuoju vėliau aplankyti Makgorvį. Tikėjausi, kad važiuosi kartu.

— O kaip kiti vyrukai? Kodėl nepaprašai vieno iš jų?

— Jie policininkai. Negali veltis į tokį šūdą.

Todas paleido moterį ir žengė kelis žingsnius Lario link.

— Padaryk sau paslaugą, Lari. Laikykis kuo toliau nuo ten. Jei neklausysi, tai tave vėl suims.

Laris, bandydamas atpažinti moterį, kelias sekundes į ją spoksojo. Jis buvo beveik tikras ją kažkur matęs, matęs jos susivėlusius plaukus ir niūrią veido išraišką.

Ji turėtų būti su kuo nors panašiu į mane, — galvojo jis. Ne su tokiu, kaip jis.

— Man nerūpi, — tarė jis. — Tegul sulaiko. Jei jie nori mane uždaryti už tai, kad saugau savo vaikus? Tegul. Tegul paverčia mane sušikta auka.

Ilgai po to, kai visi kiti Sergėtojų žaidėjai išvažiavo namo, Laris sėdėjo mašinoje, beveik tuščioje Keisio baro ir kepsninės stovėjimo aikštelėje, žinodamas, kad Todas paliko jį vieną. Nepaisant to, Laris vis tiek jo laukė.

Jam nereikėjo pagalbos. Tiesą sakant, Laris buvo tikras, jog vienam dirbti seksis daug geriau. Vienintelis Todo vaidmuo buvo slėptis mašinoje ir bandyti atkalbėti draugą nuo visko, ką tas ketina iškrėsti vėlu, Lari, negali dabar skambinti į duris. Juk negalvoji iš tikrųjų uždegti to maišo šūdų, tiesa, Lari? Nagiy Lari, leisk senolei pailsėti. Ji ne nusikaltėlė . Tačiau gal būtent to Lariui ir reikėjo — priminimo apie realybę, proto balso, kuris šnibždėtų jam į ausį, saugotų jį nuo veiksmų, kurių vėliau teks gailėtis. Jei Todas būtų buvęs su juo bažnyčioje, gal Laris nebūtų praradęs kantrybės, gal neturėtų tiek daug problemų.

Kita vertus, kad ir kaip kvailai beatrodytų, Laris nesigailėjo sužeidęs Ronį. Jis tikrai nemanė apverkti sulaužytos iškrypėlio rankos, net jei tai buvo sunkus lūžis, o didesnioji visuomenės dalis jam pritarė. Dauguma iš jų labiau liūdėjo dėl to, kad apygardos prokuroras pareiškė kaltinimą susirūpinusiam tėvui, negu dėl to, jog iškrypėlis, neišvengiamai nuriedėjęs nuo laiptų, trupučiuką susimušė ir nusibrozdino. Kiekvieną redaktoriui parašytą laišką, kuris kritikavo Lario „neapgalvotą ir šiurkštų” elgesį bei reikalavimą sužinoti, kas jį išrinko „teisėju, prisiekusiaisiais ir budeliu”, sekė du laiškai, ginantys žmogų dėl jo „visiškai pateisinamos reakcijos” ir trečias, kuris net vadino jį didvyriu.

Išgyvenęs privatų pragarą, kokį išgyveno Laris per paskutiniąsias pusantros savaitės, jis pastebėjo žymų žmonių atlyžį. Jam einant pro šalį, moterys mojavo; vyrai sukdavo iš kelio, norėdami paspausti jam ranką. Jis jautėsi, kaip įžengdamas į naują savo gyvenimo etapą. Jis jautėsi kaip prarasdamas Lario Muno, baisiojo šaulio ir galimo rasisto įvaizdį. Jis jautė, kaip po truputį tampa Lariu Munu: kerštingu tėvu, nekaltųjų gynėju, vyruku, kuris vykdė slaptą viso miesto fantaziją.

— Nepasiduok, — sakė kaimynai. — Kovok ir toliau.

Būtent tą Laris ketino daryti; jis norėjo, jog Todas būtų kartu ir jam padėtų. Tikriausiai šis poreikis liko nuo to laiko, kai jis buvo policininkas, saugumo jausmas, kuris tvyrojo jo viduje, kai žinojo, jog kažkas patikimas saugo jo užnugarį. Tačiau šiandien jis tokios prabangos neturėjo.

— ATSIBUSKIT!

Tik akimirką , — būdraudama tarp sapno ir atsibudimo, Mei Makgorvi manė girdinti Dievo balsą, kuris šaukė ją iš dangaus, pagaliau atėjęs pasiimti namo.

— ATSIBUSKIT! — pakartojo balsas.

— Gerai, — Mei atsisėdo lovoje, jos širdis plakė labai greitai, tačiau nebaimingai. — Aš atsikėliau.

— ATSIMERKIT! — balsas buvo šiurkštesnis, nei ji tikėjosi. — IŠTRAUKIT PRAKEIKTAS GALVAS IŠ SMĖLIO!

Galvas? — galvojo Mei. — Prakeiktas galvas?

Ji per greit atsistojo ir turėjo vėl atsisėsti, kol praeis svaigulys. Kol priėjo prie lango, ji suprato, jog už lango skamba ne Dievo balsas.

— NEJAU JŪS NEMYLITE SAVO VAIKŲ? NEJAUGI NENORITE JŲ APSAUGOTI NUO BLOGIO? TAI KODĖL NEIŠEINATE Į LAUKĄ IR NIEKO NEDAROTE?

Mei pakėlė žaliuzes. Tas siaubingas žmogus stovėjo prieš jos namą, ir per garsiakalbį skleidė savo nuodus.

— MĖLYNIŲ GATVE, TARP JŪSŲ YRA IŠKRYPĖLIS!

Jis neturi jokios teisės. Jokios teisės žingsniuoti ant pievelės — mano pievelės , — kandžiai galvojo Mei, — trypti žolę ir sakyti tuos siaubingus dalykus. Tik ne po to, ką padarė bažnyčioje.

— JŪSŲ VAIKAI NĖRA SAUGŪS!

Mei ilgą laiką jautėsi prastai — kojos buvo silpnos, kažkas ne taip su kvėpavimu — rūpinimasis sužeistu Roniu pareikalavo jos paskutinių jėgų. Jis negalėjo užsirišti batų, užsisegti marškinių, susipjaustyti mėsos. Atrodė, kad jis vėl virto vaiku, nes jai reikėjo atlikti net menkiausius darbelius. Ji jautėsi pavargusi, labiau pavargusi nei bet kada gyvenime.