Том Перротта - Maži vaikai

— Kete? — Todo balsas atrodė tolimas, lyg šnekantis iš už cementinės sienos. — Tau viskas gerai?

Ji suprato, kad situacija po truputį tampa nepatogi. Ji tūnojo po stalu tikrai ilgiau nei derėjo, daug ilgiau, nei būtų užtrukę paprasčiausiai pakelti šakutę. Tačiau, tiesą sakant, ji visai nenorėjo stotis, sėdėti kėdėje ir šnekėti su moterimi, kuri pavogė jos vyrą.

Tačiau ji žinojo, kad tai padarys. Ji nekels scenos: nei prie svečių, nei prie dviejų trimečių, kitame kambaryje žaidžiančių, vaikų. Ji turės atsikelti ir kažkaip ištverti vakarienę su sveika savigarba. Jokių kaltinimų, jokių ašarų. Net jei mirs dėl pastangų, jai pavyks.

— Viskas gerai, — vis dar nustebusi spoksodama į Saros kojas ir atsirėmusi ant kelių ir rankų, tarė ji. — Palaukit sekundę.

MEGAFONAS

Po visos dienos grasinimų dėl apsilankymo futbolo rungtynėse, Todo uošvė paskutinę akimirką persigalvojo.

— Esate įsitikinusi? — bandydamas paslėpti patenkintą balso toną, paklausė Todas. — Džiaugčiausi, jei ateitumėte pažiūrėti.

— Mielai eičiau, — melavo Mardžorė. — Bet esu truputį pavargusi. Judu su Aronu šią popietę labai nuvarginote.

— Atrodo, būsi vienas, — pasakė prie motinos sėdinti Ketė. Motina ir duktė buvo visai nepanašios — Mardžorė — stambi ir žema, žilais plaukais ir mažais aštuonkampio formos akiniais, tačiau abi spoksojo į jį taip pat nedraugiškai, lyg jis būtų jų pasitikėjimo nevertas paauglys, kuriam paskyrė namų areštą.

— Kaip norit, — murmėjo Todas. — Čia jau jūsų pasirinkimas.

Jis buvo toks kvailas. Todas įtikino save, jog vakarienė praėjo gerai, o jis su Sara sugebėjo (bent jau laikinai) nuraminti Ketę. Šioji tikrai vyro niekuo nekaltino, nesuteikė pagrindo manyti, jog pastebėjo kažką įtartina. Tą naktį, prieš eidama miegoti, ji tik pasakė, kad patiko susitikimas su Sara ir Ričardu, ir pagyrė Liusę.

Tačiau po dviejų dienų, susipakavusi tris lagaminus „staigmenos vizito”, be jokio išvykimo termino, prie jų durų išdygo Ketės motina. Nuo tos akimirkos, net jei Todas būtų buvęs psichikos ligonis, kuris grasino nužudyti prezidentą, jo veiksmai tikrai nebūtų stebimi akyliau. Mardžorė lydėjo jį su Aronu visur: į žaidimų aikštelę, biblioteką, prekybos centrą, baseiną, kino teatrą. Jei Todas sumanydavo po vakarienės išeiti pasivaikščioti, Mardžorė visuomet paskelbdavo taip pat norinti pakvėpuoti grynu oru. Vyras stebėjosi, jog uošvė nelindo į tualetą ir nebandė jo užšnekinti, jam sėdint ant klozeto, ar nesisiūlė nutrinti nugaros duše. Kai jam vakare pavykdavo išsmukti pabėgioti, jis vis tikėjosi, jog ji tuoj iš lėto privažiuos mašina, matuos laiką ir pro atvirą langą drąsins.

Neskaitant retų atvejų, kai Mardžorė nekreipdavo dėmesio į Todo išsiųstą ilgesingą elektroninį laišką, jis su Sara pastarąsias penkias dienas nebendravo. Pradėjo svarstyti žūtbūtines priemones — išslinkti iš namų vidurnaktį, mėtyti į Saros langus akmenukus. Bet ką, kad tik galėtų kelias akimirkas praleisti su ja, gal pasibučiuoti. Jis net galvojo susirasti darbą parduotuvėje, kad galėtų su ja susitikti pietų metu.

Blogiausia buvo baseine. Nuolat matyti ją, vilkinčią raudonu bikiniu — net menkiausias vaizdas jį nutrenkdavo kaip defibriliatorius — negalėti, pasitiesus rankšluostį šalia, kremu nuo saulės ištepti jai nugarą. Jis tegalėjo keistis su ja liūdnais žvilgsniais ar tenkintis bežodžiais pokalbiais, kurie visada baigdavosi Todo beviltišku gūžtelėjimu, atsakant į jos neištartą klausimą: Kada galėsiu tave pamatyti?

— Be to, — meiliai tapšnodama Ketės koją, tarė Mardžorė. — Turiu daugiau laiko leisti su dukra. Kai čia atvažiavau, jai teištariau tik kelis žodžius.

Todas pasilenkė užsirišti batraištį, svarstydamas galimybę užlipti viršun ir mobiliuoju telefonu paskambinti Sarai. Gal ji galėtų išeiti į parduotuvę? Tada, prieš rungtynes, jie galėtų kelias minutes praleisti kartu. Netgi tai būtų geriau nei nieko. Tačiau, prieš jam sukuriant veiksmų planą, lauke nuskambėjo mašinos signalas.

— Atvažiavo manęs pasiimti, — Todas, tikėdamasis išeiti iš namų, kol Mardžorė nepersigalvojo, pašoko ant kojų.

— Kada grįši namo? — paklausė Ketė.

— Sunku tiksliai pasakyti. Gal pirmą, gal antrą.

— Būk atsargus, — linksmai šypsodamasi, perspėjo jį Mardžorė. — Ir neįsivelk į bėdą.

Daugelis manė, kad kaltinimas užpuolimu ir žlugdantis civilinis ieškinys futbolo apetitą sumenkintų, bet Laris labai laukė paskutinių Sergėtojų rungtynių prieš Kontrolierius. Tai Todas pajuto vos įlipęs į mašiną. Larį buvo užplūdusi adrenalino banga, jis laukė kovos. Vietoj pasisveikinimo draugas kumštelėjo Todą krūtinėn.

— Tu pasiruošęs? — reikalavo atsakymo jis. Klausime aidėjo grubi retorinė gaida. — Geriau jau būk pasirengęs.

— Aš pasiruošęs, — Todas nenuleido akių, bet šnekėjo ramiau, lyg tirdamas Larį. — O kaip tu laikaisi? Pats pasiruošęs?

Jei Laris tai suprato kaip klausimą apie teisines problemas arba spaudos dėmesį, tai neišsidavė.

— Kai ką tau pasakysiu, — pradėjus jiems važiuoti, lengviau atsikvėpęs tarė jis. — Man visada patinka, kai mane laiko silpnu. Man patinka eiti į aikštę žinant, kad kitas vyrukas mano, jog aš išsigąsiu ir pabėgsiu, ypač, jei tas kitas vyrukas yra arogantiškas, per daug pasitikintis savimi subingalvis. Man patinka žiūrėti, kaip jis atrodo, kai jį parverčiu ant užpakalio ir kai jis supranta, jog tuoj vyks gatvės muštynės.

Žinant, kad Sergėtojai buvo laikomi nevykėliais, situacija buvo pagražinama. Su nuliu pergalių ir penkiais pralaimėjimais jie buvo Vidurnakčio futbolo lygos autsaideriai, pelnantys mažai taškų, darantys daug klaidų ir, apskritai, tiesiog didelė nemokšų gauja, kuri nuolat rasdavo būdą pralaimėti, kai pergalė būdavo jiems ranka pasiekiama. Net ir tada, kai pergalė buvo neginčijama. Prieš savaitę jų užpakalius išvanojo silpna Technikų komanda, komanda, kuri per pastaruosius trejus metus nelaimėjo nė vienerių rungtynių. Sergėtojai pralaimėjo 20:0. Kita vertus, Kontrolieriai patyrė keturias pergales ir vieną pralaimėjimą, bet garsėjo galingu, nesustabdomu puolimu, dėl kurio per rungtynes pelnydavo po keturiasdešimt ar penkiasdešimt taškų. Tikriausiai jie rungtynes prieš Sergėtojus laikė paprastu formalumu ir laukė kitos savaitės rungtynių su baisiausiais varžovais — Auditoriais.

— Tie vyrukai geri sportininkai, — pripažino Laris. — Tačiau jie — tik gauja verksnių. Kelis kartus juos parverčiam, o jie tenori susirinkt kamuolius ir varyt namo.

— Būtų neblogai juos nuliūdint, — važiuojant pro Saros gatvę, liūdnai tarė Todas. Jis svarstė, ką moteris veikė, ar ji jo ilgėjosi taip pat, kaip ir Todas jos.

— Mums reikia juos anksti sustabdyti. Tai pergalės raktas. Jie kamuolį perdavinėja prasčiau, nei tai atrodo statistikoje.

Atrodė neįtikėtina, kad Laris taip domisi futbolu tokiu audringu savo gyvenimo momentu. Todo situacija nebuvo net per pusę tokia sudėtinga, kaip Lario, bet visą savaitę apie rungtynes jis tegalvojo prabėgomis.

— Kaip tavo advokatas? — paklausė jis. — Esi patenkintas jo darbu?

— Na jis tikrai ne Džonis Kochranas, — atsakė Laris. — Žinoma, aš nesu ir O. Dž. Simpsonas.

— Dabar tau gyvenimas turėtų būti gana baisus.

— Baisus? — Laris į Todą žvelgė nuoširdžiai nustebusiu žvilgsniu. — Manai, kad pasaulyje yra prisiekusiųjų, kurie nuteis mane už Ronio Makgorvio užpuolimą? Nieko keista, kad neišlaikei egzamino. Tikriausiai man duos medalį.