Том Перротта - Maži vaikai

— Vis dar pasiryžęs? — nutaisiusi viltingą veido išraišką, paklausė Sara.

— Žinoma , — atsakė Todas.

Jo pareiškimo stiprumą sumenkino baiminga šypsenėlė. Tačiau kodėl jis turėtų nebijoti? Ji taip pat bijojo. Tiesą sakant, tai buvo suprantama. Vos trumpas žvilgtelėjimas į mylimąjį stipriai nuramino nervus, ji nebesijautė tuoj susprogsianti į milijonus mažyčių gabalėlių. Pirmąkart per kelias dienas moteris prisiminė, kaip kvėpuoti.

Aš tave myliu , ištarė ji, tačiau jis tikriausiai ne taip perskaitė iš jos lūpų. Jo veido išraiška virto panaši į nesuprantančio išsižiojėlio šnairavimą. Jis atrodė panašus į vaiką, kuris nesupranta, kad, norint matyti lentą, reikia akinių.

Ai, pamiršk tai, lūpomis tarė ji. Susitiksim rytoj.

Ričardas į San Diegą atvyko ne dėl verslo, kaip sakė Sarai, bet dėl Paplūdimio fiestos 2001 , pasileidėlės Kei gerbėjų klubo vasaros susitikimo. Jam apsispręsti buvo sunku. Jis kovojo su šia mintimi kelias savaites, panašiai, kaip ir su kelnaitėmis. Sakė sau, jog tai neįmanoma, apie tai net negalima galvoti: suaugę vyrai nepriklauso fanų klubams, net jei ir priklausytų, nemeluotų žmonoms ir iš sąskaitos neišiminėtų kelių tūkstančių dolerių, kad galėtų nuskristi į kitą šalies galą. Be to, kas būtų, jei nukristų lėktuvas? Ar žmonės nekrologų skiltyje skaitytų apie jo idiotišką misiją? Ričardas Pirsas, 47 metų vyras, praeitą savaitę mirė, kai jo lėktuvas nusileido Nevados dykumoje. Pirsas, sėkmingas prekės ženklų ir pavadinimų konsultantas Namecbeck korporacijoje skrido į interneto iškrypėlių grupės „Pasileidėlės Kei fanų klubas”, prie kurios neseniai prisijungė, susitikimą. Jis paliko žmoną ir trejų metų dukrą, taip pat dvi suaugusias dukras iš pirmosios santuokos.

Tačiau išgąsdinti savęs jam nepavyko. Kai artėjo didysis savaitgalis, jam tapo skausmingai aišku, jog niekas nuo skandalingosios kelionė jo neatkalbės: nei dorovė, nei kaina, netgi ne gėdingo viešo demaskavimo galimybė. Iš dalies, jį skatino pavydas: negalėjo galvoti apie kitus vyrus — drąsesnius, sąžiningesnius sau, kurie raitėsi su Kei, o jis sėdėjo namuose ir maudėsi savo paties bailumo sultyse ir įsivaizdavo esąs doras. Tačiau buvo ir kai kas kita: viltis, jog padarius kažką beatodairiška, jis išgis. Gal tai buvo kelias iš apėmusios karštligės pasileidėlei Kei. Gal susitikimas su gyvu žmogumi išlaisvins jį iš priklausomybės nuo virtualios moters.

Buvo verta pabandyti. Šėliojimas Kalifornijoje su tokiais keistuoliais kaip ir jis negalėtų būti gėdingesnis nei penkiskart per dieną besikartojantis slinkimas į tualetą, kad pauostytų kelnaites, kurių kvapas taip nusilpo, jog jis net nebuvo tikras, kad užuodžia kažką daugiau, nei savo nesveikos vaizduotės miglą.

Keistai pažįstamas vyras — baltabarzdis, dideliu pilvu ir rausvu jaunu veidu — laukė tarp oro uosto vairuotojų ir laikė ženklą su šūkiu: Paplūdimio fiesta!, parašytu aiškiai drebančia ranka. Kai Ričardas stabtelėjo, vyras žengė pirmyn.

— Čia dėl P. K.? — paklausė minkštu, paslaptingu balsu.

Ričardas trumpai apsidairė tarp keliautojų ir profesionalių vairuotojų, kurie sukinėjosi aplink. Nė vienas neatrodė susidomėjęs jo reikalais. Jis atsargiai linktelėjo. Raudonveidis vyras ištiesė stambią, bet šiltą ranką.

— Volteris Jongas. Aš — fanų klubo prezidentas.

— Ričardas Pirsas. Kaip malonu, jog iš taip toli atvykai.

— Ne taip ir toli, — susukdamas ir įsikišdamas į kelnių kišenę ženklą, tarė Volteris. — Be to, žinau, koks jausmas naktį pasirodyti keistame mieste, kai niekas tavęs nesutinka. Kelyje praleidau daug metų: parodos, konferencijos, susitikimai su klientais — visas tas šūdas. Dabar jau, ačiū Dievui, išėjau į pensiją. Važiuoju kur noriu, kada noriu.

— Kaip tau gerai, — pasakė Ričardas. — Man iki pensijos dar liko keleri metai.

— Skaičiuoji dienas, ar ne?

— Pats žinai.

Pakeliui link bagažo, Volteris atkalbėjo Ričardą nuo mašinos nuomos. Jis paaiškino, jog klubas susitarė dėl mikroautobuso kelionei nuo viešbučio iki paplūdimio ir atgal.

— Taip išvengsim daug problemų, — tarė Volteris vos pakėlus nuo konvejerio lagaminą, ištraukdamas jį iš Ričardo rankų.

— Nebūk juokingas, — draudė Ričardas. — Tu neprivalai nešti mano krepšio.

— Visai nesunku, — atsakė Volteris, ištraukdamas rankeną, lengvai vilkdamas lagaminą paskui save ir eidamas išėjimo link. — Esu tikras, kad kelionėje pavargai.

— Ačiū, — stengdamas neatsilikti, tarė Ričardas.

— Taip, kaip sakiau, pirmąkart mikroautobusą užsakėm praeitais metais. Karia pavargo nuo galvos skausmo. Pasiklydę žmonės vėluoja ir atvyksta blogos nuotaikos. Kam to reikia, tiesa? Priedo, gali išgerti kelis bokalus alaus ir nereikia jaudintis, kaip grįžti į namus, supranti?

Ričardas buvo laimingas tai girdėdamas. Jis jau seniai pasiekė tokį amžių, kad klajonės svetimame mieste prarado visą žavesį ir tapo labai užknisančiu dalyku.

— Kaip nuostabu, — sekdamas paskui gidą į tamsią naktį, tarė jis. — Jūs, vyrukai, pagalvojai apie viską.

— Štai ir Karia. Aukščiausia klasė. Ji tokia.

— Kažko nesuprantu. Kas ta Karia?

Volteris sekundę į jį žiūrėjo. Pasirodo, bandė suprasti, ar tai nėra pokštas.

— Kei, — paaiškino jis. — Iš tiesų ji vardu Karia. Pasileidėlė Kei — tai lyg slapyvardis. Žinai, tik svetainei.

Volteris paspaudė Kraislerio konkordo nuotolinio valdymo pultelį, ir bagažinė atsidarė.

— Kaip keista, — tarė Ričardas. — Ji visai nepanaši į Karlą.

Volteris įmetė lagaminą į bagažinę.

— Taip ją pavadino mama.

— Nežinau. Skamba kažkaip ne taip.

— Nieko, priprasi.

Iki viešbučio jie važiavo tik penkiolika minučių, ir visą tą laiką Volteris šnekėjo apie įvairius klubo renginius, apie kurių daugumą Ričardas žinojo iš tinklalapio pasileidelekei.com nuotraukų. Jie kaip tik įvažiavo į Holiday Inn stovėjimo aikštelę, kai Ričardas staiga suprato, kodėl jo palydovas atrodė toks pažįstamas. Vienoje „Karšto vonios susitikimo” nuotraukų, kurias Ričardas taip puikiai prisiminė: nuogas Volteris sėdėjo ant vonios krašto su alaus skardine vienoje rankoje, kitą ranką laikydamas ant nuogo senuko plona oda ir mažu pluošteliu baltų plaukų ant krūtinės. Jiedu gyvai šnekėjosi ir nepastebėjo, kad Kei už poros metrų nuo jų mylėjosi su kažkokiu plikšiu.

— Gal nori išgerti? — sustodamas prie įėjimo, paklausė Volteris. — Kai apsistosi, žinoma.

— Nemanau, — tarė Ričardas. — Labai pavargau. Vis dar gyvenu Rytų pakrantės laiku.

Volteris linktelėjo.

— Taip, laiko skirtumas tikra nesąmonė. Tik būk vestibiulyje rytoj, tiksliai vienuoliktą valandą. Pramiegosi, — pralaimėsi.

— Būsiu vietoj, — pakeldamas dešinę ranką, prisiekė Ričardas. — Skauto garbės žodis.

Volteris atsakė tuo pačiu.

— Skauto garbės žodis, — juokėsi jis. — Man tiek užtenka.

Kerol pasakė, jog jis turi tuoj pat važiuoti į ligoninę.

— Išsikviesk taksi, — tarė ji. — Ir pasakyk vairuotojui, jog skubi.

Ronis padėjo ragelį, ranka laikydamasis už spintelės, laukdamas, kol į jo kojas grįš stiprybė. Štai ir viskas. Jis tai jautė sesers balse, kai ši šnekėdama su juo nuleido balsą, ko nebuvo dariusi jau kelerius metus. Paskutiniąją savaitę, net jų motinai esant kritiškos būklės, kažkaip Kerol pavyko išvengti būti šalia mamos kartu su Roniu. Jei reikėjo ką nors broliui pasakyti, jai tarpininkavo Berta, skausmą paaitrindama įžeidimais..