Том Перротта - Maži vaikai

Na ką gi, galvojo jis. Nėra reikalo dėl to nervintis. Jis užvožė savo mobiliojo telefono dangtelį ir akimirką bandė pajausti Pietų Kalifornijos saulę ant odos, daug švelnesnę už tą, kuri švietė namuose. Tai buvo banalu, tačiau ta mintis iškilo galingai ir aiškiai: čia viskas daug lengviau . Jo plaučiai plėtėsi, įkvėpiant eukaliptu kvepiančio oro. Kaip išlipus iš švininio kostiumo, stebinantis lengvumo jausmas pasklido jo kūnu. Galbūt taip jaučiasi laimingi žmonės, galvojo jis, kai kliūtys dingsta dar prieš tai, kai tu prieini pakankamai arti jas nustumti.

Keista, bet Roniui patiko ligoninė. Čia žmonės buvo draugiški. Koridoriuose ir liftuose jam šypsojosi ir su juo elgėsi taip, lyg jis čia būtų buvęs lygiateisis. Viešose vietose toks elgesys buvo retas.

Jis suprato, jog šypsosi ne todėl, kad nori išreikšti šiltus jausmus registruotam seksualiniam nusikaltėliui Ronaldui Džeimsui Makgorviui. Šypsojosi, nes jo ranka buvo sugipsuota, parišta medžiaginiu raiščiu. Žiūrėdami į jį tematė žmogų sulaužyta ranka, žmogų, kurio problema buvo aiški ir išgydoma. Jis nebuvo vienas iš tų paslaptingų pacientų, kurie atrodo gerai, bet serga kokia nors viduje tūnančia liga. Ligoninėje jie buvo baisiausi. Žmonės, kurie versdavo prisiminti, kokia laiko bomba tūno žmogaus kūne. Ronis bijojo, kad nuėmus gipsą, jis neteks vienintelės žmonių užuojautos priežasties. Jis mąstė apie trumpą tyrimą. Galbūt jam pavyktų gauti netikrą gipsą, kurį užsidėtų eidamas į prekybos centrą ar viešąją biblioteką, gal net atsparų vandeniui, tinkamą lankytis viešajame baseine. Jei nepavyktų, gal galėtų išprovokuoti ką nors, kad numestų jį nuo laiptų.

Artėdamas prie intensyviosios terapijos skyriaus, jis vis labiau lėtino žingsnius. Jam atrodė, kad kojos lėtai pildosi cemento. Laukiamasis buvo tylesnis nei paprastai: didelė puertorikiečių šeima, kuri pastarąją savaitę stovyklavo prie televizoriaus, dingo. Jie visi iš eilės lankė antrą dešimtį įpusėjusį, be sąmonės gulintį vyruką. Rodos, jis statybose nukrito nuo pastolių. Lankytojai poromis stovėjo aplink lovą ir šniurkščiojo taip dramatiškai, kad Ronis negalėjo susilaikyti piktai nespoksojęs į juos, kai tik labai užknisdavo. Jis atsisėdo į fotelį ir kelias minutes žiūrėjo CNN , svarstydamas galimybę, kad puertorikiečiai perkėlė savo vaitojimo ir plaukų rovimosi darbus į kur kas privatesnę laidojimo namų aplinką. Tada jis atsistojo ir per vidaus radiją pranešė apie savo atvykimą. Viena medicinos sesuo liepė jam įeiti.

Manytum, kad tokia akimirka nepakenčiama, tačiau nebuvo taip sunku, kaip atrodė. Tereikėjo atlikti triuką, kai trumpam tarytum išjungi protą. Matai, kas vyksta prieš tave: sesuo su vyru, juodą sutaną vilkintis kunigas, baltu chalatu apsirėdęs gydytojas, Berta, maloni jamaikietė seselė - visi iki vieno žiūri į tavo mirusios motinos lovą, kaip susitarę purto galvą, lyg būtum uždavęs klausimą, kai iš tikrųjų tu ir tik tu, nieko nejausdamas, suvoki realybę.

Ričardas kovojo su atkaklia nuostaba, kai jiedu su Karia, skaitydami meniu, šnekėjo apie įvairius nereikšmingus dalykus. Jam atrodė beveik neįmanoma, jog tai iš tiesų vyko, jog jis pietavo su moterimi, kuri karaliavo jo mintyse daugiau nei metus, moterimi, kurios kelnaites didesnę vasaros dalį nešiojosi lagaminėlyje. Nepaisant to, ji sėdėjo priešais ir, bandydama šlapia nosine nuo šilkinės palaidinės nusivalyti salsos dėmę, tyliai keikėsi.

— Aš tokia nevėkšla, — skundėsi ji, — kai valgau viešumoje, turėčiau vilkėti geltoną lietpaltį.

— Aš toks pats, — tarė Ričardas. — Kartais ant kaklaraiščio randu dėmių ir net neįsivaizduoju, kaip jos ten atsirado.

Ji pasidavė ir numetė nosinę ant stalo.

— Mano valytojas rėks. Jis — senas kinas, visada pamokslauja, kai atnešu dėmėtą drabužį. Kodėl taip darai? Tu būti neatsargi! Kodėl netvarkinga tu tokia?

Ričardas jautė kvailą šypsenėlę, sklindančią veidu.

— Ką? — besigindama paklausė ji. — Kas nors ¡strigo tarp dantų?

Jis papurtė galvą.

— Negalėčiau paaiškinti, kaip man keista. Jaučiuosi, lyg sėdėčiau prie vieno stalo su Anglijos karaliene.

— Mačiau jos nuotraukas. Nesu tikra, jog tai komplimentas.

— Tu daug gražesnė, — patikino ją Ričardas.

— Žinau, žinau, — lyg apie tai šnekėjusi bent šimtąjį kartą, tarė ji. — Tačiau ji geriau čiulpia.

Ričardas šiurkščiai nusikvatojo ir atkreipė kitų restorano lankytojų dėmesį.

— Kartais būni tokia juokinga, — suburkavo.

Karia gūžtelėjo, laikydama išskėstas rankas pečių aukštyje, lyg sakydama: negaliu susilaikyti. Tačiau tada moters veidas surimtėjo, lyg būtų staiga prisiminusi, kodėl ji čia.

— Sakei, kad turi man verslo pasiūlymą?

— Šiame etape nevadinčiau verslo pasiūlymu, — pasakė jis. — Tik noriu pateikti vieną idėją. Dėl kelnaičių paštu.

— O, palauk, — pasakė ji. — Nepamiršk, ką norėjai sakyti. Kol nepamiršau.

Karia užkėlė išsipūtusį krepšį ant stalo. Jis buvo baltas, bet purvinas, su mėlynu PBS televizijos logotipu ant šono. Tas vaizdas jį nustebino.

— Skiri pinigų viešosioms televizijoms?

Ji papurtė galvą, veide pasirodė antipatijos išraiška.

— Gavau nemokamai. Mano buvęs vyras ten dirbo. Turiu tuzinus tokių krepšių.

— Tavo pirmas vyras?

— Mano vienintelis.

— Betgi svetainėje rašoma, kad tu ištekėjusi.

— Taip lengviau. Atbaido kelis keistuolius, — Karia liūdnai šyptelėjo. — Deivas bandė palaikyti mane, kai pradėjau šitą verslą, bet po kiek laiko neištvėrė. Jis nenorėjo manimi dalintis.

Ričardas susimąstęs linktelėjo.

— Turėtum būti gana smarkiai evoliucionavusi, — tarė jis.

Karia atrodė pamaloninta šio pastebėjimo. Ji ištraukė blyškų geltoną aplanką ir per stalą pastūmė vyriškiui.

— Čia tau. Kad atsimintum šį susitikimą.

Aplankas buvo padarytas iš kieto, aukštos kokybės popieriaus. Ant priekinio viršelio neblogas kaligrafas užrašė žodžius: Paplūdimio fiesta 2001: „Ačiū” už prisiminimus. Atvertęs aplanką, Ričardas rado 5x7 dydžio šeštadienio grupinę nuotrauką kartu su prierašu: Ričardui, vienam iš mano didžiausių fanų. Su meile ir bučiniais, Karia (dar žinoma kaip „pasileidėlė Kei”).

Nuotraukoje visi buvo nuogi, bet Ričardas galvojo, jog tai nebuvo sąžininga. Beveik visą dieną Paplūdimio fiesta tebuvo nekaltos linksmybės, nieko skandalingesnio nei vidutinė kompanijos iškyla. Karia ir jos septyni fanai vilkėjo maudymosi kostiumus ir marškinėlius, leido dieną, gerdami alų, žaisdami paplūdimio tinklinį, mėtydami skraidančią lėkštę ir net surengdami trikojų lenktynes. Ričardas užtruko kiek laiko, kol susipažino su visais kolegomis, kurių daugumą atpažino iš nuotraukų, rastų svetainėje. Išskyrus jį patį, susitikime tebuvo dar vienas naujokas Klodas, Prancūzijos kanadietis, mokyklos mokytojas, kalbantis stipriu akcentu, ir su nuo širdies operacijos krūtinės viduryje likusiu randu.

— Fainas vyrukų būrelis, — pastebėjo jis.

— Žinau, — pritarė Karia. — Jaučiuosi labai laiminga dėl to, kad juos pažįstu.

Kita linksmybių dalis neprasidėjo iki vėlyvo laiko, kol Volteris uždegė vakaro grilį. Karia nuėjo išsimaudyti vandenyne — jie buvo gražiame pusmėnulio formos paplūdimyje, atskirtame įlankėle į šiaurę nuo La Džolos, kurios Ričardas pats nebūtų sugebėjęs rasti net per milijoną metų. Kai ji išlipo iš vandens, atkabino viršutinę bikinio dalį ir numetė Markusui, dvidešimt aštuonerių metų programuotojui, kuris buvo jauniausias pasileidėlės palydos narys. Taip buvo priimtas signalas, fanų klubo vyrai nusivilko marškinėlius ir nusimetė glaudes. Ričardas nedvejodamas prisijungė prie jų. Juk dėl to jis čia ir atvyko. Būti šios bendruomenės nariu, mažos bendruomenės, kuri bent vieną dieną per metus peržengia gėdos ir dvigubų standartų ribas.