Том Перротта - Maži vaikai

Atrodė, jog tėvo elgesys Trojų padrąsino.

— Nė vienas iš vaikų neina miegoti septintą valandą, — paskelbė jis plačiai išskleisdamas rankas ir lyg prašydamas paaiškinti.

— Ir žinai ką? — atsakė Marija Ana. — Nė vieno iš vaikų nepriims į Harvardą. Tačiau tave priims. Ir žinai, kodėl? Nes mes čia viską darome kitaip nei kiti, supratai?

Ji šiurkščiai griebė vaiką už rankos ir nutempė į kambarį. Stovėdama tarpduryje stebėjo, kaip jis lenda po antklode ir tyliai murma į pagalvę. Marija Ana išjungė šviesą.

— Labos nakties, mielasis.

Vietoj atsakymo jis apsivertė ant šono ir nusisuko veidu į sieną. Ji priėjo arčiau lovos.

— Trojau Džonatanai, aš tau neseniai kažką pasakiau.

Po įtemptos pasipriešinimo akimirkos vaikas apsivertė ant nugaros.

— Mamyte? Gal gali paskaityti man pasaką?

— Ne, — pasakė ji. — Žinoma, kad negaliu. Mamytėms nepatinka, kai maži berniukai vadina jas kvailėmis.

Sara išvyniojo šokolado plytelę ir padavė Liusei, kurios akys buvo bepradedančios merktis. Maža mergytė paėmė saldainį, netardama nė žodžio, nepaisant to, jog motina laikėsi griežtos politikos — jokio šokolado po vakarienės. Ji atsikando mažą kąsnelį ir tuščiu žvilgsniu, žiopsodama į televizorių, kramtė. Sara negalėjo suprasti, ar ji buvo susidomėjusi filmu — Dikas van Daikas vedė draugus kaminkrėčius didžiojoje šluotų scenoje, ar paprsčiausiai buvo ganėtinai pavargusi, kad pasuktų galvą.

— Mamytė kelioms minutėms lipa į viršų, — pasakė Sara. — Kad ir ką tektų daryti, neužmik. Laikyk mažas akytes atmerktas, gerai?

— Gerai, mamyte.

Sara, jos nuomone, žinodama aplinkybes, apsirengė labai įspūdingai, išbandžiusi tik tris kostiumus, prieš apsispręsdama vilkėti aptemptą juodą sijoną ir baltus marškinėlius (kuriuos žinojo vilkėsianti nuo pat pradžių). Ji išsivalė dantis, truputį pasidažė ir be penkiolikos devynios nusileido žemyn.

Tačiau ji pavėlavo. Liusė buvo užsnūdusi ant sofos, vos apkramtytas šokoladukas, prispaustas prie krūtinės lyg minkštas žaislas, pradėjo tirpti tarp pirštų. Ji miegodama skleidė mielus tylius garsus. Lyg skaitydama knygą, kurioje tebuvo parašyta raidė „p”.

Tai nebuvo gerai.

Sara labai stengėsi išvengti būtent tokio scenarijaus, darė viską, ką tik galėjo, išskyrus per prievartą dviguba kavos doze prigirdyti dukrą, kad tik ji neužmigtų iki devintos valandos, tačiau viskas buvo perniek. Liusė miego dienotvarkė susijaukė, vos tik ji nustojo miegoti su Aronu.

Sara išjungė televizorių ir pradėjo svarstyti įvairias galimybes. Ji galėjo paskambinti Džinai, paprašyti užsukti pas ją ir pažiūrėti Liusę, kol nubėgs skubiai sutvarkyti reikalų, tačiau visai nenorėjo būtent šiandien parsivesti Todą į savo namus ir supažindinti su plepia kaimyne. Galima paprašyti jo palaukti kieme, bet Sara Džiną pažinojo pakankamai gerai, kad suprastų, jog už tai, kad kaimynė pusvalandį prižiūrės Liusę, vėliau Sara turės valandą klausytis apie jos vyro trūkumus: koks jis dirglus ir užmaršus, kaip sunku jam pirkti drabužius, kai jis priaugo tiek svorio. Kentėti tuos monologus įprastais vakarais buvo pakankamai sunku; žinoti, jog kiekvienas ištartas žodis ją atitolina nuo Todo, buvo lygu kankinimui.

Žinoma, tai nebūtų turėję jokios reikšmės, jei ji būtų galėjusi su juo susisiekti ir viską paaiškinti. Šiame žmonijos istorijos etape atrodė beveik neįmanoma, kad visą dieną bandęs nerastum būdo pasiekti žmogų, gyvenantį už kokio kilometro, ir pranešti jam paprasčiausią žinią — ateik pas mane į namus, bet ne į žaidimų aikštelę , tačiau būtent tokia problema kamavo Sarą.

Tą dieną Todas neatėjo į baseiną, taigi Sara negalėjo to pasakyti tiesiai — slapto pokalbio, perduoto raštelio ar, blogiausiu atveju, perspėjamojo signalo būdu. Sara jam iš skirtingų taksofonų į namus skambino bent penkis kartus per dieną - jo namuose buvo numerio atpažinimo sistema, tariamai atpažinti advokatų numerius, tačiau kiekvieną kartą atsiliepdavo uošvė, kurios balsas kiekvieną kartą tapdavo vis šiurkštesnis ir įtaresnis.

— Kas čia? Baikite skambinti. Palikit mus ramybėje.

Sara svarstė galimybę sulaužyti ir kitą savo pažado dalį, tačiau tai atrodė dar pavojingiau. Ne tose rankose atsidūręs elektroninis laiškas galėjo viską sugadinti. Taip nerizikuodama rodė herojišką susilaikymą, tačiau tai nesuteikė kito pasirinkimo: privažiuoti prie Todo namo ir tikėtis pagauti jį, išeinantį iš namų, jei pavyktų atsikratyti asmens sargybinės. Gaila, bet diena buvo karšta, o visos šešėlyje esančios stovėjimo vietos užimtos. Liusės skundai sugadino tykojimo misiją vos po dvidešimties minučių.

Sekundę Sara svarstė, ar nepalikus miegančios dukrelės namuose. Juk ji neužtruktų ilgiau nei penkiolika, dvidešimt minučių, ar ne? Jai tereikėjo nuskubėti į aikštelę, pasiimti Todą, paaiškinti aplinkybes ir nakčiai parsivežti jį į namus (tai nebuvo motelis prie jūros kranto, bet buvo tikra, kad jis suprastų).

Šansas, jog Liusė miegos iki ryto ir net nežinos, jog motina buvo išėjusi, buvo gana nemažas.

Tai buvo viliojantis sprendimas, bet Sara žinojo, kad taip elgtis nevalia. Kartkartėmis, dažniau nei reikia, — ji išgirsdavo istorijų apie tragiškus gaisrus, labai mažus, degtukais žaidžiančius vaikus, paliktus namuose be suaugusiųjų priežiūros (auklė išėjusi ieškoti kreko dozės ar kažkas panašaus), ar basus kūdikius, nuklystančius į pavojingas vietas, už vaikų nepriežiūrą ir už statymą į pavojingą situaciją suimtas motinas (visada suimdavo motinas, tėvų beveik niekada). Nepaisant melodramatiškų pavojų, Sara negalėjo galvoti apie Liusę, kuri atsibustų ir suprastų, kur išėjo jos mama, ir kodėl ji namuose liko viena.

Pažadinti taip pat nebuvo labai geras sprendimas. Dalykas, kurio Sara labiausiai nenorėjo šio romantiško pabėgimo metu, buvo sutrikusi ir pikta trimetė mergaitė ant galinės sėdynės. Jos vienintelė viltis buvo kaip nors perkelti Liusę į mašiną, nuvažiuoti į žaidimų aikštelę, pasiimti Todą ir dukros nepažadinus parvežti į namus. Ji miegojo giliai; tai buvo įmanoma.

Sara apgalvojo viską. Ji iš anksto atidarė mašinos ir namų duris, nuo sėdynės nuėmė mažą plastikinį šunį. Iš Liusės rankų ištraukusi šokolado plytelę, nuvalė dukters pirštus šlapia popierine servetėle. Tada pakišo rankas po mergytės šiltu kūnu ir pakėlė ją nuo sofos. Liusė sujudėjo prieštaraudama ir apsvaigusi kažką sumurmėjo, bet neatsibudo. Sara išnešė ją pro lauko duris, jas uždarė ir nutipenusi laiptais žemyn per pievelę nuėjo link Volvo. Taip atsargiai, lyg būtų laikiusi laiko bombą, ji pakreipė dukrelės kūną, išvengdama durų rėmų, nuleido ją ant sėdynės, švelniai prispaudė mergaitės galvą atgal, kol užsegė saugos diržą. Liusė kelis kartus sujudino kojas, bandydama išsilaisvinti iš susisukusių antklodžių, tada nulenkė galvą dešinėn. Sara patenkinta giliai atiduso. Taip.

Ji tiesiog žinojo, kad dabar viskas bus gerai. Ji spės į žaidimų aikštelę, — na gal truputį pavėluos, o Todas jau lauks. Jie parvažiuos namo, paguldys Liusę ir patys sugulę švęs naujo gyvenimo etapo pradžią.

Vairuodama negalėjo susilaikyti nepadėjusi rankos sau tarp kojų. Ji leido rankai ten lengvai ilsėtis, nedarė nieko labai blaškančio.

— Ei, — nuo galinės sėdynės sklido tylus, nelaimingas balsas. — Kur mano šikoladas?

Netikėdama savo ausimis, Sara sudejavo ir pažiūrėjo į galinio vaizdo veidrodėlį. Liusės akys buvo plačiai atmerktos, kaip vidudienį, o miegas, atrodo, — paskutinėje vietoje.