Том Перротта - Maži vaikai

— Tu tikras? Man būtų gaila taip toli nuvažiuoti ir nepasimylėti.

— Aš kaip ir pavargęs, — paaiškino jis.

— Gerai, — apsimesdama, kad nerūpi, tarė ji. — Kaip nori.

Jis pasidavė šeštadienio rytą, kai Ketė pažadino jį ilgu sentimentaliu bučiniu ir nukreipė jo ranką sau tarp kojų. Prieš spėjant atsiminti, kodėl tai pasirodė netinkama mintis, jis susijaudino, ir žmona apžergė Todo kūną, šypsodamasi triumfo ir atsiprašymo išraiškos kupina šypsena.

— Ne taip ir blogai, ar ne? — sušnibždėjo ji.

— Visai nieko, — pripažino jis.

Iš tiesų tai buvo geriau nei neblogai — nuostabiausių jų santykių akimirkų rinkinys. Ketė prisiminė kiekvieną pašėlusį miegamojo judesį, kurį tik jam kada nors atliko, primindama apie malonumų, kuriuos jis norėjo palikti, paletę. Tai buvo nuostabus pasirodymas, sugadintas tik vos pastebimo pasipūtimo jos veide, ramaus erotinio pasitikėjimo. Šito jis negalėjo pasakyti apie Sarą, kurios seksualinį entuziazmą dažnai lydėjo vaikiškas negrabumas, lyg ji būtų vadovavusis netiksliais mokykliniais gandais ar vos įsimintais nešvankių knygų aprašymais, vietoj didelės sunkiai įgautos suaugusios moters seksualinės patirties.

Jiems baigus, kambarį apgaubė slogi tyla, Todas spoksojo į lubas, jausdamasis labai melancholiškai, bandydamas suvokti, kad tai buvo paskutinis kartas, kad jis daugiau su Kete nebesimylės. Lyg skaitydama jo mintis, žmona nuriedėjo šalia ir kiek galėdama stipriau smogė jam į ranką.

— Tu, šūdgalvi, — tarė ji.

— Ką? — atsakė, bandydamas atrodyti įprastai ir tuo metu masažuodamas tricepsą.

— Manai, aš nenoriu vasaros meilužio? Manai, aš nenoriu dienų dienas leisti prie baseino, laikytis už rankų su kokiu mielu vaikinuku, su kuriuo tik vakar susipažinau? Kodėl tu gali sau leisti, o aš turiu dieną naktį kirmyti smirdančioje veteranų ligoninėje ir klausytis, kaip seniai neteko kojų?

— Maniau, mėgsti savo darbą.

— Tai visai nesvarbu, ar ne? Privalau dirbti, nesvarbu noriu to ar ne. Nebent kažkas kitas šeimoje turi geresnių minčių.

Todas nieko negalėjo atsakyti. Jis geresnių minčių neturėjo. Buvo skolingas Ketei, skolos niekada negalės grąžinti. Ypač dabar, kai ruošėsi paskelbti bankrotą.

— Ji visai ne vasaros meilužė, — murmėjo jis, daugiau sau nei žmonai.

Ketė nusijuokė nenoromis, tuo mėgaudamasi.

— Leisk man pasakyti dar kai ką, — tarė ji. — Jei dar nepastebėjai, vasara jau beveik baigėsi.

Einant link Mėlynių gatvės 44-uoju numeriu pažymėto namo, Lariui burnoje buvo rūgštu. Vien mintis apie tai, ką jis norėjo padaryti, jį vimdė. Jei būtų galėjęs elgtis kitaip ir būtų radęs būdą išlaikyti sielos ramybę, būtų laimingas žmogus.

Tačiau kito pasirinkimo nebuvo. Kažką panašiai jis jau išgyveno, kai reikėjo atsiprašyti dėl Antuano Hariso mirties. Tada jis pamoką išmoko. Net geriems draugams buvo sunku tuo patikėti, bet Laris niekada nesigailėjo, kad tą dieną prekybos centre paspaudė gaiduką. Žinoma, jis tragiškai suklydo, bet net gulėdamas mirties patale žinos, kad buvo nuoširdus. Tą dieną jis matė ne vaiką su žaislu, bet ginkuotą vyrą ir elgėsi tinkamai — taip, kaip pasielgtų bet kuris policininkas. Nesvarbu, kiek kartų tą dieną perkratė mintis, nematė jokios kitos išeities, nes toks buvo jo charakteris.

Tačiau jis galėjo atsiprašyti. Galėjo nekreipti dėmesio į savo advokato patarimą — pasirodyti šeimai, pasakyti Rolandai Haris, kaip smarkiai gailisi dėl šio poelgio ir kaip stipriai graužiasi dėl neįsivaizduojamo jos praradimo skausmo ir savo paties vaidmens toje dramoje. Galbūt ji nebūtų juo patikėjusi. Gal būtų prieš nosį jam užtrenkusi duris, apšaukusi rasistu ar net spjovusi į veidą, tačiau kas iš to? Jis bent jau būtų pabandęs, tas bandymas būtų buvęs geriau nei tylėjimas, vaidinimas, kad berniuko mirtis jam nieko nereiškė, lyg tebūtų rūpėję išsukti savo paties užpakalį.

Vis dėlto atsiprašyti Rolandą Haris buvo vienas dalykas, bet atsiprašyti Ronį Makgorvį — visai kas kita. Rolanda buvo nekalta moteris, kurios didžiausias košmaras išsipildė. Ronis buvo Ronis. Atgrasi, žmogų primenanti būtybė, įtempusi savo motiną į mėsmalę, į kurią ji neprivalėjo patekti. Jei ne Ronis, Laris neturėtų priežasties stovėti ant jos pievelės ir antrą valandą ryto šūkauti per megafoną.

Tu nužudei savo motiną, galėjo ginčytis Laris. Tu tai padarei, ne aš.

Tačiau jis tiek nenusmuks, tuo keliu nežengs, nesuvers kaltės ant kitų žmonių pečių ir nesistengs pateisinti savo poelgio. Ronis gyvens su savo sąžine, jei tokią turi, o Lariui reikės prisiimti atsakomybę už savo neginčijamą vaidmenį Mei Makgorvi mirties istorijoje.

Jis paskambino į duris, ruošdamasis akimirkai, kai Ronis atsidurs prieš jį. Jie nespaus rankų, nemegs trumpų pokalbių.

Jis tik pažiūrės iškrypėliui į akis ir pasakys: atsiprašau dėl tavo netekties . Tik tiek ir ne daugiau. Tada apsisuks ir parvažiuos namo.

Jis paskambino antrą kartą, bet niekas neatsakė, nepaisant to, kad visos pirmo aukšto šviesos buvo įjungtos. Jei tai būtų kitas namas, koks kitas reikalas, būtų pasidavęs. Tačiau tiek nueiti jam kainavo per daug, kad bandytų tą patį atlikti kitą dieną. Jis pabandė spausti durų rankeną, durys atsidarė pakankamai, kad galėtų įkišti galvą vidun.

— Roni? Čia Laris Munas. Čia esu ne todėl, kad tave nuskriausčiau.

Gal jis miegojo. Laris atsiminė, koks pavargęs jis jautėsi po savo tėvo mirties. Jis sukniubo iškart po laidotuvių ir miegojo beveik dvidešimt valandų.

— Ei, Roni?

Jis atsargiai įžengė į koridorių ir žvilgtelėjo į svetainę. Televizorius buvo įjungtas, bet garsas beveik negirdimas. Ant kavos stalelio kažkas paliko nešvarią lėkštę. Joje gulėjo pusiau suvalgyta vištos šlaunelė ir keli žirneliai.

— Roni? — dar kartą, šįkart antro aukšto link, sušuko jis.

Jis svarstė, ar nepatikrinus antro aukšto miegamųjų, bet nusprendė, kad neverta. Staiga jį užplūdo bloga nuojauta, tokia nuojauta, kokią policininkai, nepaisydami savo saugumo, išmoksta ignoruoti. Jei name buvo kas nors bjauraus, Laris to rasti nenorėjo.

Prieš išeidamas apėjo virtuvę. Ji buvo švaresnė, nei tikėjosi, panaši į jo motinos, prieš tai, kai ją renovavo. Sena dujinė viryklė, vaikaičių nuotraukos ant šaldytuvo durelių. Viskas atrodė taip, kaip ir turėtų, išskyrus atidarytą litrinį 7-Up butelį, padėtą ant stalo, šalia pilnos iki filtrų surūkytų cigarečių peleninės.

Po pelenine buvo raštelis, riebaluotas ir suglamžytas popieriaus lapelis, vienoje pusėje apdegintais kraštais. Ant jo rašė du skirtingi žmonės, lyg bendraudami. Pirma žinutė buvo maldavimas, parašytas blyškiu rašalu, drebančia ranka.

Prašau, prašau būk geras berniukas.

Atsakymas buvo prikeverzotas juodai, nelygiomis kvadratinėmis raidėmis, kurias galėjo parašyti vaikas.

ATSIPRAŠAU, MAMYTE, BET NEŽINAU, AR GALĖSIU.

Sara stumdė Liusę erzinančiai girgždančiose sūpynėse, prisiversdama dar kartą nežiūrėti į laikrodį. Ji jau žinojo, kad buvo beveik trisdešimt po devynių, tikslaus laiko nenorėjo žinoti.

Prašau , — galvojo ji, žvilgteldama per petį, norėdama pažiūrėti, ar tik jis neateina iš sporto aikštyno ar stovėjimo aikštelės pusės. Gali nors truputį pasiskubinti?

Visas planas susitikti žaidimų aikštelėje, prisiminti pirmąjį bučinį, tos akimirkos impulsyvumą ir tai, kad tas atsitikimas pakeitė jų gyvenimą, buvo romantiškas mostas. Tačiau dabar žaidimų aikštelės neatrodė labai romantiškai. Naktį čia niekada nesilankiusi, Sara jautėsi išsigandusi ir vieniša. Ją, atsirėmusią į mokyklos pastatą, pasislėpusią medžių šešėlyje, stovėjimo aikštelė ir didelis žalias laukas skyrė nuo artimiausių gatvių. Nebuvo visiškai tamsu — stovėjimo aikštelėje švietė kelios lempos — silpnas, pilkas švytėjimas vos siekė sūpynes.