Том Перротта - Maži vaikai

Vienuolika po devynių ji užgesino šviesas. Viskas gerai, kalbėjo sau. Jis vėluoja tik dešimt minučių. Stengdamasi nekreipti dėmesio į pilve iš baimės šokančius vidurius, turėjo rimtai stengtis, nes silpnas proto balsas priminė, kad jis niekada anksčiau nevėluodavo. Prie baseino ta tema jie juokaudavo. Tai buvo nepakeičiamas jų santykių tempas — berniukai visada anksti, mergaitės visada anksti.

Tačiau gal gerai ir maža išimtis iš taisyklės. Todas turėtų jos atsiprašyti ir todėl daug mieliau susitaikytų su ta mintimi, jog jie iškart nevažiuos į paplūdimį, bet privalės važiuoti pas ją, kur bus įkalinti Belingtono tėvystės spąstuose.

— Ką mes čia darome? — pasiteiravo Liusė.

— Laukiam Todo, — atsakė Sara. — Jis turėtų bet kurią akimirką ateiti. Šiąnakt jis miegos mūsų namuose.

Iš pirmo žvilgsnio Liusei šis atsakymas rūpesčių nekėlė. Sara niekada nesiaiškino, kiek ji, trimetės mergytės suvokimu, suprato apie mamos santykius su Todu. Visą vasarą ji paprastai priėmė dalyką, kad viskas, kas atsitiko, yra natūralu. Ji tiesiog sutiko su Todu ir Aronu kartu praleisti kiekvieną dieną. Kai nustojo matytis, apie tai paklausė tik kartą, ir savo motinos paaiškinimą, kad Arono senelė jų nepaleidžia, laikė esant visiškai tinkamą. Sara negalėjo tikėtis, kad Liusė taip pat lanksčiai žiūrės ir į kitus daug reikšmingesnius gyvenimo pokyčius, kurie tuoj supurtys jos gyvenimą, tačiau negalėjo nustelbti minties, kad ji, kaip motina, buvo šiek tiek per daug pasyvi, darė per mažai, auklėdamą dukrą.

— Mieloji, — tarė Sara. — Tau patinka Aronas?

— Kartais.

— Jis mielas berniukas, taip? Jūs taip puikiai kartu žaidžiate.

— Jam patinka mašinos, — su neapykantos gaidele balse tarė Liusė.

— Norėtum, kad jis būtų tavo brolis?

Liusė nervingai sukikeno. Mergaitė manė, kad Sara su ja žaidžia kažkokį žaidimą.

— Jis man ne brolis.

— Galėtų būti, — Sara pasisuko sėdynėje ir pažvelgė dukrai tiesiai į akis, tikėdamasi priversti ją suprasti, jog kalba rimtai.

— Kada nors. Ne tikras brolis, bet įbrolis. Tai reiškia, kad mes visi gyventume kartu tame pačiame name — bent jau didžiąją laiko dalį.

— Man nepatiktų, — Liusė atrodė supykusi.

— Žinoma, kad patiks. Tik reikės laiko, kol priprasi.

Liusė aistringai neigdama tokią galimybę purtė galvą.

— Aš nepriprasti.

Sara nusprendė daugiau apie tai nekalbėti. Tokius dalykus reikia vykdyti po vieną žingsnelį. Kai yra pakankamai laiko ir meilės, vaikai prisitaiko prie bet ko. Ir Sara negalėjo nuvyti minties, kad nesvarbu, ką dabar manė Liusė, bet tokia tėvo asmenybė, kaip Todas, jai būtų geresnė nei toks žmogus, kaip Ričardas.

— Mamyte? — po kelių akimirkų paklausė Liusė. Jos balsas buvo minkštas ir atsargus, lyg apie viską įdėmiai galvotų.

— Taip, mieloji?

— Gali mane pasupti?

— Žinoma, — sutiko Sara, dar nesuprasdama, ką apskritai daryti. — Bet tik trumpai, gerai?

Todas iš namų išėjo lygiai devintą valandą, bet užtruko prie bibliotekos. Riedlentininkai vėl buvo ten, ir vyras minutei sustojo pažiūrėti, kaip jiems sekasi. Jo nuostabai, užėmus savo vietą prie pašto dėžutės, vaikai jį pasveikino kaip seną draugą.

— Jo, — sušuko šiurkščiabalsis vaikis. — Kur tave velnias nešiojo?

— Ilgėjomės tavęs, — pridėjo kitas, kažkaip sugebėdamas vienu metu atrodyti sarkastiškai ir nuoširdžiai. — Manėm, kad daugiau mūsų nebemyli.

— Jo, — tarė Dži, prakaulus gaujos lyderis. — Manėm, kad tau nusibodom.

— Visai ne, — keistai pagerbtas dėmesio, paaiškino Todas. — Tiesiog turėjau išplaukti iš keisto šūdo.

Jis vaikėzų nestebėjo kelias savaites, nuo pat egzamino, ir nustebo, kaip smarkiai jie patobulėjo. Atrodė, kad jie lankėsi riedlenčių stovykloje ar kokioje nors panašioje vietoje. Vaikai, kurie birželį atrodė kaip nevykėliai, dabar buvo tikri ekspertai. Tie, kurie važinėjo visai neblogai, tapo virtuozais. Tiesa, Dži išliko geresnis už juos visus.

Kaip visada vaikų pasirodyme buvo kažkas hipnotizuojančio, nuolatinis pro jį lekiančių vaikų judėjimas monotonišku reguliarumu vienas sekė kitą, girdėjosi pastovus ratukų trynimasis į asfaltą. Visi šeši važinėjo aplink vienas kitą, atsitūpdami ir atsistodami kaip žmonės — stūmokliai, keisdami kryptį staigiais posūkiais ir sudėtingais apsisukimais, atlikdami gracingus, beveik beždžioniškus manevrus kojomis, apversdami lentas ore, ir, joms nusileidus ant žemės, nusileisdami ant viršaus.

Jis žinojo, kad Sara laukia, bet negalėjo prisiversti palikti paauglių. Kiekvieną kartą, mintyse pasitikrinęs drąsą, jis jautė, kad reikia dar kelių minučių nusiraminti, sukaupti drąsą baisiam ir milžiniškam žingsniui, kurį jiedu sutarė žengti kartu.

Kai ketvirtadienį siūlė pabėgti, Todas kalbėjo visiškai rimtai. Taip rimtai jis niekada gyvenime nekalbėjo. Tuo momentu, jiems gulint ant žolės ties penkiasdešimties jardų linija, stebint dangaus tuštumą, žodžiai išsprūdo iš burnos taip nuoširdžiai, kad abu nustebo. Jis atsiminė jaudulį, kuris nutekėjo iš moters pirštų į jo ir atgal, geležiniu pasiryžimu, kad gyvenimas su Sara — pakeistas ir pilnas gyvenimas buvo ne tik įmanomas, bet ir privalomas.

Nuo tada praėjo keturios dienos. Keturios keistos ir skausmingos dienos, kurių metu jo pasiryžimas buvo šimtais būdų patikrintas. Viskas prasidėjo penktadienį, kai Ketė pažadino jį aštuntą valandą ir pareiškė, kad jie išvažiuoja savaitgaliui. Tik jiedu, į tą pačią užeigą Berkšyre, kur praleido savo medaus mėnesį.

— Pasiėmiau laisvą dieną, — pasakė ji, ir lyg tikrindama temperatūrą, ranka perbraukė per jo kaktą. — Mums reikia pabūti vieniems.

Žinoma, jis galėjo atsisakyti, galėjo iškart papasakoti, jog savo gyvenime turi kitų planų, tačiau buvo dar užsimiegojęs, kad priešintųsi.

— Taip, žinoma, — tarė jis, atsikeldamas ant alkūnių ir mirksėdamas nuo ryškios ryto šviesos. — Nesvarbu.

— Tik nereikia taip jaudintis, — pastebėjo žmona. — Negerai širdžiai.

Tuo metu, kai jie po vidudienio išvažiavo iš namų, jis nusprendė, kad trumpa kelionė — nebloga mintis. Vienaip ar kitaip jis turės ištverti kelias dienas, bet nereikės kęsti uošvės kompanijos. Jau neminint to dalyko, kad jam tą rytą buvo sunku žiūrėti Aronui į akis. Net palengvėjo palikus jį, stovintį ant pievelės, vilkintį maudymosi glaudes ir nešiojantį juokdario kepurę, drauge su močiute mojuojantį rankute.

— Koks meilutis, — pasakė Ketė, jiems nuvažiuojant žiūrėdama per petį. — Norėčiau, kad galėtume jį pasiimti kartu.

Nešnekėdami važiavo maždaug valandą. Keliauti visada sekėsi, kol prie vairo nesėdėjo Ketė. Staiga ji ištiesė ranką ir išjungė magnetofoną. Todas jautė žmonos žvilgsnį, įsmeigtą į save, ir besikaupiančią įtampą.

— Tik pasakyk man vieną dalyką, — tarė ji. — Tu ją myli?

— Nežinau. Tai ir bandau išsiaiškinti.

Ji nusijuokė. Juokas atrodė linksmesnis, nei jis tikėjosi.

— Pasakyk, kai apsispręsi, gerai?

— Visai nejuokinga, — sumurmėjo jis.

— Teisingai. Beveik pamiršau.

Užsiregistravę viešbutyje, jie laipiojo kalnais ir plaukiojo, vėliau, šviečiant saulėlydžiui, sėdėdami terasoje ir žiūrėdami į ežerą, vakarieniavo. Viskas buvo taip malonu, taip panašu į jųdviejų geros dienos idealą, kad Todas turėjo sau priminti, jog planuoja ją palikti, o jų santuoka iširo. Jis teišgėrė vieną vyno taurę ir atsisakė paragauti šokoladinio torto, lyg neturėdamas tam teisės. Prieš guldamasi į lovą, Ketė pasiteiravo, ar jis norėtų, kad ji pademonstruotų naujus apatinius, kuriuos nusipirko šiai progai, bet Todas atsisakė, manė, kad geriau nereikia.