Том Перротта - Maži vaikai

— Noriu miegelio, — murmėjo Liusė. — Mes einam namo?

— Palauk minutėlę, — atsakė Sara. — Kai tik ateis Todas...

Jis ateis, — sau tvirtino Sara . Jis tik kažkur užtruko.

Gal Ketė užtruko darbe. Gal ji su motina išėjo į parduotuvę ar atsitiko kažkas panašaus.

O gal Todas tiesiog išsigando.

Ji žinojo, kad jis rūpinosi dėl pinigų, apie finansinę atsakomybę, kuri užgrius vyro pečius, jei jis su Sara nuspręs gyventi kartu. Tiesa, jei Todas būtų čia, ji pasakytų, kad jis niekuo nesirūpintų. Sara surado tobulą problemos sprendimą.

— Aš būsiu advokatė, — pasakė ji dukrai. — Ką apie tai manai?

Liusė neatsakė, bet Sara ir toliau šnekėjo:

— Galėčiau mokytis teisės mokykloje. Anksčiau maniau, kad tai nuobodu ir sunku, bet dabar taip negalvoju. Tereikia valdyti protą, o aš įsitikinusi, jog mano protas veikia, ar ne, mieloji?

Sprendimas jai toptelėjo savaitgalį, kai sėdėjo lovoje ir vartė veikalą Pilietinė veikla. Per kelias paskutines savaites ji skaitė knygas apie įstatymus ir teisinį išsilavinimą — Viena T, Pinigų gaudynės, Brolija — galvodama, kad gal pavyks rasti argumentų, kuriais įtikintų Todą dar kartą pabandyti laimę laikant egzaminą, neleisti išsilavinimui nueiti perniek. Ji taip motyvavo save, baigdama anglų kalbos studijas. Ir staiga Sarai toptelėjo mintis: o kodėl ne aš? Kodėl negalėčiau būti mūsų šeimos advokatė? Todas liktų namuose vežioti vaikus į mokyklą, muzikos pamokas ir futbolo treniruotes, rūpintųsi maistu ir namų ruoša, jei labiau patinka.

Gaučiau darbą mažoje advokatų kontoroje, specializuočiausi aplinkos apsaugos arba seksualinių nusikaltimų teisėje, mažų žmonių pusėje kovočiau prieš didžiąsias korporacijas.

Ji įsivaizdavo save, stovinčią prieš prisiekusiuosius, vilkinčią specialiai pasiūtą mėlyną kostiumėlį. Visos galvos linksėjo, kai ji pateikė elegantišką paskutinį argumentą, prašydama piliečių, tokių kaip ji, neleisti pinigams trypti sąžiningumo bei kilnaus Amerikos pažado būti teisinga visiems.

— Nesuprantu, kodėl duona ant stalo turi rūpintis vyras, — tęsė ji. — Tai ne vienintelis būdas. Tai ne... o, ačiū Dievui.

Malonumas, išgirdus žingsnius, buvo toks stiprus, kad moteriai prireikė kelių sekundžių įveikti nuostabą, kad jis ateina ne iš stovėjimo aikštelės ar stadiono pusės, kurios tam tiko. Žingsniai aidėjo iš dešinės, lyg būtų slėpęsis prie mokyklos esančiuose krūmuose.

— Ką tu čia? — pradėjo ji ir pasisuko, kad laiku pamatytų tarp sūpynių ir spiralinės sliuogyklos į šviesą išeinantį vyrą, sugipsuota ranką ir labai pažįstamu veidu. Keista, akimirką ji visai nejautė baimės, tik ryškų, triuškinantį, didžiausią nusivylimą gyvenime.

— Palauk, — tarė, lyg jis bandytų staigiai užpulti. — Tu — ne Todas.

Berniukai važinėjo nuo kalnelio ir lėkė mažo medinio tramplino link. Geriausieji, kaip Dži ir šiurkščiabalsis vaikis, net sugebėjo apsisukti ore ir nusileisti. Jų neįgudę draugai, vos palikę trampliną, dažniausiai pamesdavo lentas; tik laimingesni nusileidavo ant kojų. Kadangi buvo pakankamai jauni, tie, kurie nukrisdavo, iškart stojosi ir juokavo, lyg griuvimas teiktų tik džiaugsmą.

Lėtas panikos pliūpsnis plito Todo kojomis, krūtine ir pečiais. Jis gana aiškiai suprato, kad laikas baigiasi; Sara amžinai nelauks. Ir nepaisant to, negalėjo pajudėti. Jį sukaustė toks pats paralyžius, koks sukaustydavo vakarais, kai reikėjo ruoštis egzaminui.

Pora paskutinių dienų, praleistų su Aronu, buvo sunkios — sunkesnės nei savaitgalis su Kete. Jie, kaip visada sekami Mardžorės ir didžiojo meškino laikėsi savo pirmadienio rutinos: žaidimų aikštelė, pietūs, baseinas, prekybos centras, traukinių daužymas. Visą tą laiką Todą kankino skubus noras pasiaiškinti, nusivesti Aroną į šoną ir iš anksto perspėti apie audrą, kuri tuoj užklups jo gyvenimą, tačiau nežinojo, kaip tą padaryti, nekeliant pavojaus planui, nes blankios užuominos ir migloti perspėjimai trimečiui įspūdžio nepadarytų. Vietoj paaiškinimo žodžiais, Todas visą dieną savo sūnų bučiavo ir laikė apkabinęs. Tokį savo motinos elgesį Aronas pakentė, bet manė jį esant gąsdinantį ir net nepriimtiną iš tėvo pusės.

— Tėėti! — spiegė jis, išsisukinėdamas iš tėvo glėbio. — Kodėl taip elgiesi?

Antradienį Todas bandė elgtis kitaip: nusivežė Mardžorę ir Aroną į atrakcionų parką prie Naujojo Hampšyro ribos. Jis Aronui nupirko bilietų, kurių turėjo užtekti visai dienai. Jei vaikas norėdavo šešis kartus važiuoti Kinų drakono sūpynėse, Todas neprieštaravo. Neatsisakė nupirkti net cukrinės vatos ar kitų skanumynų, kuriuos berniukas greit suvalgė, bet kuriems tyliai nepritarė senelė.

— Tai tavo diena, — vis kartojo Todas. — Šiandien — tu bosas.

Tik prieš išeinant, Todas ir Aronas nuėjo į velnio ratą. Po kelių apsisukimų jie staiga suprato, kad sustojo viršuje, švelniai besisiūbuodami virš medžių viršūnių metaliniame narve ir žiūrėdami žemyn, į šventišką siaučiančių žmonių jūrą. Todas pasisuko į sūnų ir pažvelgė į jo mielas, pasitikinčias akis.

— Aronai? Kad ir kas atsitiktų, noriu, kad žinotum vieną dalyką.

— Kažkas atsitikti? — įtariai paklausė Aronas.

— Ne, nieko neatsitiko. Šneku hipotetiškai.

Aronas susiraukė; Todas negalėjo susilaikyti nenusijuokęs.

— Pamiršk, — tarė Todas. — Net nebandysiu to paaiškinti. Tik noriu, kad žinotum, nesvarbu, kas atsitiks, aš tave labai myliu ir nieko nepadaryčiau, kas tave skaudintų. Supranti? Ir jei kas nors atsitiks, tai žinok, kad esi nekaltas, gerai? Tu nepadarei nieko bloga. Nė vieno blogo dalyko.

Aronas apie tai truputį pagalvojo, kol operatorius atleido stabdį, ir ratas vėl pradėjo suktis.

— Tu ant manęs pyksti? — paklausė jis.

— Ne, — tarė Todas. — Tikrai ne.

— Maniau, kad pyksti.

Todas siekė sūnaus rankos. Aronas leido ją paimti.

— Aš nepykstu. Tiesiog labai tave myliu.

— Gerai, — mąsliai linktelėjo Aronas.

Visą važiavimo laiką jie laikėsi už rankų. Vienas į kitą nežiūrėjo ir vienas kitam neištarė nė žodžio. Tačiau net ir tada Todo pasiryžimas nesusilpnėjo. Visą kelią iki Belingtono jis dainavo kartu su Rafiu, niekada neabejojo, kad tą vakarą išvažiuos su Sara, pasuks link jūros ir pradės naują gyvenimą.

Paguldęs Aroną miegoti, Todas užsirakino miegamajame ir parašė ilgą laišką Ketei, paaiškino, ką jis planuoja daryti ir kodėl taip elgiasi. Laiškas baigėsi ilgu prierašu Aronui, kurį ryte garsiai privalėjo perskaityti Ketė. Jis laišką įdėjo į voką, sulankstė ir įsikišo į užpakalinę kišenę.

Tą vakarą, prieš devynias, Todas užlipo į viršų ir kelias minutes sėdėjo ant Arono lovos, stebėjo, kaip jis miega, bandė įtikinti save, kaip gera bus ryte atsibusti motelio kambaryje prie jūros. Toli nuo čia. Be atsakomybės, be kovų dėl pusryčių ar aprangos, televizijos išjungimo, tačiau jam nepavyko savęs įtikinti. Jam patiko aprenginėti Aroną, nesvarbu, kad jis skundėsi nesibaigiančiu šio darbo keliamu nuoboduliu ar problemomis dėl kojinių. Jam kėlė liūdesį mintis, kad ryte jį aprengs kažkas kitas, ypač tuomet, kai namuose tvyros liūdesys ir sutrikimas.

Tačiau, nepaisant to, jis tęsė vykdyti planą. Pakilo nuo sūnaus lovos, sunkiai atsidusdamas įsmuko į savo kambarį, kad paslėptų laišką po Ketės pagalve. Ten žmona tikrai ras, o jiedu su Sara turės pakankamai laiko pabėgti. Jis atitraukė užklotą pakankamai, kad po pagalve galėtų pakišti laišką, ir tada sustingo.