Том Перротта - Maži vaikai

Ji paleido Liusę ir lėtai atsisuko, pasiruošusi rėkti taip garsiai, kaip dar niekada nerėkė, bet pastebėjo, kad užpuolikas buvo apgailėtinos būklės. Jis apdujusiu veidu siūbavo ant kulnų, sulaužyta ranka buvo prispausta prie krūtinės, kaip vasalo, besirengiančio duoti priklausomybės priesaiką.

— Tau reikia pagalbos? — paklausė moteris.

— Tik noriu su kuo nors pasišnekėti, — virpančia apatine lūpa atsakė jis.

— Gerai, — tarė ji. — Klausau.

— Aš praradau savo mamą! — žengdamas į priekį ir apkabindamas kaklą, suvaitojo jis. — Šiandien, dieną.

Sara antrąkart bandė atsitraukti, bet jis laikė įsikabinęs jos marškinėlių ir nepaleido. Visas moters petys buvo šlapias, lyg ją būtų apseilėjęs.

— Tai sunku, — prisimerkdama ir žiūrėdama link tuščios stovėjimo aikštelės, beveik suprasdama, jog nekantrumas dėl Todo pasirodymo pamažu virsta pykčiu, tarė ji. — Tau labai sunku.

Makgorvis pakėlė galvą ir pažvelgė į ją. Jo akys po storais akiniais buvo ištinusios nuo sielvarto. Ji, norėdama nenukreipti žvilgsnio, turėjo labai stengtis.

— Aš net neatsisveikinau, — balsas dabar buvo ramesnis, užstrigo tik tariant paskutinį žodį. — Kai atvažiavau, buvo mirusi.

— Viskas gerai, — pažvelgdama per petį, kad patikrintų Liusę, tarė ji. Mergytė vis dar miegojo nejudančiose sūpynėse, ačiū Dievui, nekreipdama dėmesio į pasaulį. — Esu įsitikinusi, kad ji žino, kaip ją mylėjai.

— Nežinau, ką dabar reikės daryti, — pasakė jis. — Tiesiog nežinau.

Sara neatsakė, nes jos dėmesį atkreipė sidabrinis į stovėjimo aikštelę įsukęs mikroautobusiukas. Jo šviesos užplūdo žaidimų aikštelę. Beveik tuo pačiu metu ji išgirdo tolumoje skambančią sireną ir nuo futbolo aikštės pusės artėjančius žingsnius. Ji greitai pasisuko, o kūnu pulsavo stipri viltis, Sara vos nenugriuvo. Tačiau vietoj Todo iš tamsos išlindo Marija Ana. Ji sustojo prie žaidimų aikštelės ribos, kur pjuvenos maišėsi su žole, ir akimirką ten stovėjo su uždegta cigarete rankoje ir keista veido išraiška.

— Sara? — jos balsas skambėjo labiau nustebęs nei piktai. — Kodėl taip elgiesi?

Prieš atsakant, Makgorvis nuo jos atsitraukė ir pasisuko link stovėjimo aikštelės. Vyras — per daug stambus, kad galėtų būti Todas, greit bėgo link jų, lyg turėdamas pranešti svarbią žinią.

— O, nuostabu, — tarė Makgorvis. — Dabar sulaužys dar ir kitą ranką.

Sekundę Todas galvojo, kad žaidžia futbolą. Jis gulėjo ant nugaros, ant kietos žemės, o Deveinas susirūpinęs spoksojo į jį iš viršaus.

— Todai? — paklausė jis. — Girdi mane?

Tačiau tai negalėjo būti futbolo rungtynės. Deveinas vilkėjo policininko uniforma su kepure ir visais kitais reikmenimis, keli vaikai su atsegtais šalmais stovėjo kiek toliau nuo jo.

O, šūde , — pagalvojo jis. — Riedlentė.

Jis bandė atsistoti, bet Deveinas jį sulaikė, lengvai prispausdamas petį.

— Nejudėk. Greitoji jau važiuoja.

— Jaučiuosi neblogai. Viskas gerai.

— Esi tikras? Gali pajudinti visus pirštus?

Todas išbandė kūno dalių judrumą.

— Viskas gerai, — sakė jis. — Viskas, išskyrus galvą.

Deveinas papurtė galvą.

— Teisingai, juk ji visai nesvarbi.

Atsisėsti buvo sunkiau nei Todas tikėjosi. Kai praėjo svaigimas, jis bandė patrinti skaudamą žandikaulį ir nustebo, pamatęs ant rankos kraują.

— Jėzau, — tarė. — Kas man atsitiko?

— Intymiai pabendravai su gatvėm, — paaiškino jam Deveinas. — Vaikai sako, kad penkias minutes gulėjai be sąmonės.

— Pakilai žvėriškai aukštai, — tarė Dži susižavėjusiu balsu.

— Biče, buvai nerealus, — pritarė šiurkščiabalsis. — Kaip tas slidininkas iš televizijos.

Deveinas nuvarė vaikus šalin sakydamas, kad leistų jam pakvėpuoti ar dar geriau — grįžtų į namus pas tėvus.

— Šiandien jokių riedlenčių, — tarė jis. — Kodėl jums iš čia nedingus?

Vaikai burbėjo, bet skirstėsi, palikdami Todą ir Deveiną vienus visoje gatvėje. Jis po truputį ėmė prisiminė nuostabų jausmą, riedant nuo rampos, vis greitėjant, o kojos prilimpa prie lentos, lyg taip būtų lemta keliauti po pasaulį. Tramplinas nebuvo aukštesnis už šaligatvį, bet status, o jis tikriausiai įsibėgėjo smarkiau, nei manė. Net su skaudančia galva jis neryškiai atsiminė, kad staigiai pakilo į orą, rankos buvo plačiai išskėstos, kūnas kybojo virš gatvės. Tada jis pakrypo ant šono ir riedėjo tol, kol, atmerkęs akis, žiūrėjo tiesiai į dangų, kaip skraidydamas ant debesies.

— Kaip jautiesi? — paklausė Deveinas.

— Gerai, — tarė Todas. — Truputį apsvaigęs.

Čiupinėdamas jautrų gumbą pakaušyje, jis pagalvojo apie Sarą, svarstė, ar ji dar aikštelėje. Vyras nenorėjo galvoti, kad ji ten stovi, apgaubta tamsos, svarstydama, kas jam atsitiko.

— Tikriausiai veš tave į ligoninę, Nemėgsta palikti neištirtų galvos traumą patyrusių pacientų.

Todas linktelėjo. Jam buvo skaudu pripažinti, bet pirmas jausmas buvo milžiniškas palengvėjimas, jog jis guli gatvėje su Deveinu, bet nesėdi mašinoje su Sara ir neskuba greitkeliu į kitą suaugusiojo gyvenimo klaidą. Žinoma, jis jautėsi kaltas dėl to, kad ją nuvylė, kad privertė veltui laukti, kad pažadėjo tą, ko negalėjo įvykdyti. Tačiau jis staiga suprato, dabar atrodė taip aišku, nes smūgis į galvą išlaisvino tą mintį iš smegenų gelmių — jis niekada nenorėjo pradėti naujo gyvenimo su Sara. Joje jis labiausiai mylėjo tą, kas gražiai tiko senajam gyvenimui, nukreipė dėmesį nuo netobulos santuokos ir vaikų priežiūros rūpesčių, perpildė nuobodžias vasaros dienas saldaus uždrausto jaudulio. Jis negalėjo įsivaizduoti jų laimingesnių negu šią vasarą.

— Ei, Deveinai, — tarė jis. — Kaip manai, ar iš manęs išeitų geras policininkas?

Deveinas akimirką žiūrėjo į jį, bandydamas nuspręsti, ar klausimas rimtas, ar ne.

— Taip, žinoma, — atsakė jis, pakeldamas balso toną, kad būtų išgirstas per artėjančios greitosios pagalbos mašinos sirenas. — Galėtum patruliuoti gatvėse ant riedlentės.

Sara jautėsi kaip kvailė. Kai pamatė aikštele bėgantį Larį Muną, leido sau patikėti, kad jį siuntė Todas, kad šis ateina perduoti žinutės. Tačiau jis pasuko tiesiai prie Makgorvio, šiurkščiai pagriebė jį už apykaklės.

— Tu kalės vaike! — drebančiu iš įsiūčio balsu riaumojo jis. — Nejau tau nesakiau nesiartinti prie žaidimų aikštelių? Nejaugi nesakiau?

Makgorvis, kaip atsakydamas į paprastą klausimą, mandagiai linktelėjo.

— Atsiprašau, — pasakė jis.

Atrodė, kad atsiprašymas Muną tik dar labiau supykdė.

— Atsiprašau, — jis plaštaka stipriai šėrė Makgorviui per veidą. — Tu, apgailėtinas šūdo gabale.

Makgorvis dar kartą linktelėjo, visiškai sutikdamas su savo charakterio apibūdinimu. Munas vėl pakėlė ranką, bet Sara prieš jam smogiant žengė į priekį.

— Gal paliksi jį ramybėje? — tarė ji. — Jis nieko nenuskriaudė.

Marija Ana pasiryžo tą akimirką prieiti ir prisijungti prie šalia sūpynių stovinčių žmonių. Ji linksmai nusišypsojo, negrabiai užtraukė cigaretę, iškart, neišmokusi įkvėpti, išpūtė dūmą.

— Jie dalijosi švelnia akimirka, — paaiškino ji Munui, — kol mes šiurkščiai įsiterpėme.

Tu, pragaro kale, — galvojo Sara,

— Jo motina ką tik mirė, supranti? Jis nusiminęs.

Patvirtindamas šį paaiškinimą, Makgorvis sukūkčiojo ir ranka pasitrynė žandą.

— O, mes nuliūdę, taip? — erzino Makgorvį Munas. — Gal dabar žinosi, kaip jie jautėsi. Tik, žinoma, milijoną kartų blogiau.