Том Перротта - Maži vaikai

— Taigi paklauskite savęs, — mokė tėvas Mugabė. — Ar aš tikrai savo kaimyną myliu, kaip save patį? Ar mano širdis atvira Dievo malonei, o gal ji kupina pykčio klijų ir keršto vinių?

Laris atsistojo išeiti, nes negalėjo daugiau kentėti. Tačiau, tik jam pradėjus kilti nuo suolo, Filipas vėl atsisuko, šypsodamasis taip meiliai, kad Laris negalėjo susilaikyti neatsakęs tuo pačiu. Viskas būtų buvę puiku, jei Ronis Makgorvis nebūtų atsisukęs lygiai tą pačią akimirką. Laris meilės pilna širdimi šypsojosi tiesiai vaikų žudikui į veidą. Lyg iš jo tyčiodamasis, Laris atsakė tuo pačiu.

Nedrįsk , — galvojo Laris. Užuot ėjęs link šventoriaus, jis pradėjo žingsniuoti priekin, link altoriaus, link savo šeimos, link išsišiepusio iškrypėlio.

— Nedrįsk man šypsotis!

Laris nenorėjo prieiti iki kraštutinumų. Jis mandagiai paprašė Makgorvio išeiti, bet kalės vaikas atsisakė. Tada senoji ponia pradėjo aiškinti Lariui, jog jis turėtų gėdintis dėl pamaldų trukdymo, švento sakramento teršimo. Tada prie šaukiančiųjų prisijungė ir Džoana: ji pradėjo maldauti baigti, nieko nedaryti prie berniukų. Lyg aš kelčiau problemas , — kandžiai galvojo Laris. Jis bandė griebti iškrypėlį už rankos, bet šis išsisuko ir nėrė ant grindų. Dabar, stipriai apsikabinęs klauptą, drebėjo prie motinos kojų.

— Stokis kaip vyras, — liepė jam Laris. — Neversk manęs ateiti ir tave ištempti.

— Palik jį ramybėj, — maldavo senolė. — Jis tau nieko nepadarė.

— Teisingai, — pasakė Džoana. — Dabar ne laikas ir ne vieta.

Laris neturėjo kito pasirinkimo kaip įlįsti tarp suolų ir griebti už Ronio kojų ties kulkšnimis. Jis įsirėžė ir trūktelėjo, bet Makgorvis stipriai laikėsi.

— Prašau, — klykė sena moteris. — Prašau, neskriausk jo!

— Prižiūrėtojai! — šaukė kunigas. — Išmeskite tą vyrą.

Laris nebuvo tikras, apie kurį iš jų šnekėjo kunigas. Jis tempė dar stipriau.

— Lorensai Munai, — pasakė Džoana tuo ypač ramiu ir taikingu balsu, kurį žmonės naudoja šnekėdami su lunatikais ar labai mažais vaikais. — Tu privalai tuoj pat sustoti.

Laris žvilgtelėjo į žmoną.

— Ne dabar, Džoana. — Jis dar kartą truktelėjo ir pajuto, jog iškrypėlis truputį pajudėjo. — Beveik jį ištempiau.

— O, Dieve! — senoji moteriškė isteriškai šaukė. — Negali to daryti!

Laris atkreipė dėmesį į savo veiksmus, staiga suprasdamas, kodėl motina taip jaudinosi. Atsipalaidavo ne Ronio pirštai, o kelnės. Jos smuko žemyn tiesiai prieš jo akis. Vyras matė plaukuotą iškrypėlio užpakalį. Laris stipriai nusuko galvą šalin ir nukreipė žvilgsnį kuo toliau nuo baisaus vaizdo.

— O, Jėzau, — sudejavo jis, paleisdamas kelnes taip greit, kad beveik prarado pusiausvyrą.

Ronis nerangiai atsistojo, užsitempė kelnes aukštyn, jo veidas buvo paraudęs iš gėdos. Pažvelgė į Larį ir atrodė, kad tuoj pat pravirks.

— Čia tu iškrypėlis! — subliuvo. — Nori mane išprievartauti, ar kurį galą?

— Užčiaupk prakeiktą srėbtuvę, — pašnypštė Laris.

Jis suglumęs pažvelgė į Džoaną, kuri griežtai nepritardama spoksojo į jį. Žmona berniukus laikė prie savęs, netgi rankomis uždengė jiems akis, norėdama apsaugoti nuo neįsivaizduojamo siaubo.

— Atsiprašau, — paaiškino jis. — Kelnių numauti tikrai nenorėjau.

Laris ant peties pajuto ranką. Tai buvo vienas iš tvarkdarių — senas išsigandęs vyras.

— Prašau, — paprašė jis. — Tiesiog išeikite.

— Mes abu išeisim, — tarė Laris.

Jis griebė Ronį už ausies ir ištempė iš suolų ir net nustebo dėl menko pasipriešinimo. Sukdamas kremzlę tarp nykščio ir rodomojo piršto, kaip jam darydavo vienuolės, ir judėdamas apygreičiu tempu, jis kaip nepaklusnų vaiką nutempė iškrypėlį taku tarp suolų. Jie praėjo pro nustebusius, bet nepritariančius parapijiečius. Kai priėjo vestibiulį, pamatė savo kaimynus — apsmukusį vyruką, astmatikę moterį ir seną liūdną vyruką, su tyliu pasitenkinimu linksinčius galva, kad jis išmetė blogą žmogų iš Dievo namų.

— Na tu ir krikščionis, — murmėjo Ronis, skausmingai pasukdamas galvą.

— Čia tu ir susiknisai, — atidarydamas lauko duris, iškošė Laris. — Aš toks pats krikščionis, kaip ir tu.

Po viduje tvyrojusios prieblandos, saulės šviesa atrodė akinanti ir Laris staiga nežinojo, ką daryti. Juk negalėjai ištempti žmogaus už ausies ir tada paleisti jį lyg nieko nebūtų atsitikę. Reikėjo kažką daryti — ar bent jau pasakyti ką nors, kas užbaigtų šią situaciją, vertą jo sukelto skandalo. Tačiau galva buvo tuščia. Jis lyg paralyžiuotas stovėjo ant laiptų, bandydamas negailestingai spoksoti į Makgorvį.

— Gal ausį paleisi? — pasiteiravo Ronis.

— Dar ne, — atsakė Laris.

Taip jie stovėjo dar kelias akimirkas: Laris išsiblaškęs, Makgorvis klūpom ant kelių nesiskųsdamas kentė skausmą. Net jo kantrybė labai užkniso. Neturėdamas ką daryti, Laris dar stipriau pasuko ausį ir buvo nustebintas žmogaus kūno lankstumo. Ronis keistai kuktelėjo, ir sulinko jo keliai.

— Čia už mažąją Holę, — pasakė jam Laris.

Šitos akimirkos ilgai laukiau , — galvojo jis. Pagaliau Makgorvis buvo jo valioje, tik jie dviese, vyras prieš vyrą. Laris turėjo jam daug ką pasakyti, kas jo širdyje kaupėsi ištisus mėnesius. Dėl neaiškios priežasties jis galvojo apie tėvo laidotuves.

Tą rytą saulė jį akino taip pat, kaip dabar. Laris atsiminė, kaip jis tada jautėsi pasimetęs, žengdamas į šviesą po laidotuvių pamaldų, žiūrėjo į netoli stovintį katafalką ir šalia jo ramų, tamsiai apsirengusį vairuotoją. Tos akimirkos tuštuma įsispaudė jo odoje ir įsiskverbė į jo kraują. Dabar tas jausmas buvo pastovus, tokia pati jo dalis, kaip dantys ar plaukai.

— Leisiu tau dar kartą pažiūrėti į savo subinę, — pasiūlė Ronis.

Laris neatsiminė jį pastūmęs, pykčio pliūpsnis ir žeme riedančio Ronio vaizdas, liūdnas bum , kai jis trenkėsi į takelį. Baisus būdas, dėl kurio jis gulėjo ant betono. Nejudėdamas, o rankos ir kojos buvo išsikėtojusios į visas puses.

Laris vos spėjo suvokti savo poelgį — O Dieve, tik ne vėl, — kai jį sutrikdė staigus judrumas, atsiveriančios bažnyčios durys, laukan bėgantys žmonės, spaudimo jausmas, kai esi apsuptas piktos minios, kaltinančių riksmų jūra, tėvas Mugabė, piktai griebiantis jį už peties ir reikalaujantis pasakyti, ką jis padarė.

— Nenorėjau jo sužeisti, — pasakė Laris. Šie žodžiai skambėjo kvailai net jam. Jie buvo blogiau nei nenuoširdūs. Jis lygiai tą patį sakė ir prekybos centre, spoksodamas į nustebusį Antuano Hariso veidą.

Kai pagaliau sukaupė drąsą apsisukti, savo nustebimui, Laris išvydo, kad Ronis buvo gyvas, net beveik nesužeistas. Jis sėdėjo ant tako, jo kojos buvo praskleistos, dešinė ranka kaip siekdama kardo laisvai kabėjo prie peties. Jis paėmė sužeistą ranką ties alkūne, neaukštai ją pakėlė delnu viršun, lyg rodydamas stebėtojams. Jis atrodė kenčiąs baisų skausmą, bet ne tokį baisų, kad negalėtų nusišypsoti.

— Užkankinsiu tavo subinę teismais, — pasakė jis Lariui. — Kai išeisi iš kalėjimo, galėsi mane aplankyti mano rūmuose.

PRIEŽASTYS, DĖL KURIŲ TAI GALĖTŲ BŪTI TIESA

Ketei pirma reakcija buvo palengvėjimas. Jau visą savatę ji buvo apsėsta minčių apie paslaptingąją Liusės motiną Sarą ir abejonę, jog Todas užmezgė su ja romaną. Tačiau tą akimirką, kai jos įsivaizduojama priešininkė su dukra prie kojų ir daug vyresniu vyru šalia įžengė į namą, Ketės baimės atrodė nereikalingos ir perdėtos. Nepaisant daugelio perspėjančių ženklų — tiksliai jų buvo šeši; ji, laukdama veteranų ligoninėje, įsiminė juo visus — patikėti, jog Todas susižavėtų tokia paprasta ir pasišiaušusia moterimi, buvo sunku. Tai buvo nepanašu į jį. Jo visa romantinė istorija — specialiai pasidomėjo — sekė viena po kitos gražuolės (ji nesigėdijo pripažinti, kad ir pati buvo viena iš jų), todėl tvirtai tikėjo, jog seni įpročiai lengvai nemiršta.