Том Перротта: Maži vaikai

Sara nestokojo laisvo laiko, tačiau beveik visus metus nesidomėjo meilės reikalais. Pagaliau ji ėmė draugauti su vyru, charizmatišku barmenu, kuris šiaip jau buvo estrados komikas. Būtent jis pasakė, kad Sara jam patiktų tokia, kokia yra, jei tik nusiskustų kojas. Taigi, po šios pastabos Sara vėl ėmė skustis kojas ir praleisdavo daug laiko komedijų klubuose, klausydamasi pasenusių juokelių apie skirtumus tarp vyrų (jie niekada neklausia kelio, kai nežino, kur eina!) ir moterų (jos mėgsta kalbėtis po sekso!). Kai Sara pabandė pareikšti nuomonę apie humorą, paremtą moterų diskriminacijos stereotipais, Rajanas pasiūlė jai išsitraukti iš subinės metalinį strypą ir pralinksmėti.

Išsiskyrusi su Rajanu, Sara nusprendė tęsti mokslus ir pasinerti į magistrantūros studijas. Juk tai tobula išeitis, kai trokšti pabėgti nuo velniavos, kuria virto tavo gyvenimas. Ji tikėjo, jog vėl susigrąžinusi koledžo teikiamą džiaugsmą bei jaudulį, įstengs pakeisti savo gyvenimą ir taps nors truputį panaši į brandžią asmenybę. Sara įsivaizdavo esanti jauna profesorė, galbūt feministiškų pažiūrų kino kritikė. Visaip puoselėjo šį įvaizdį. Norėjo tapti vedle ir įkvėpėja panašioms į save merginoms. Merginoms, kurios baigusios vidurinę mokyklą jautė, jog niekaip neįstengia būti laimingos. Nesvarbu, kokias galimybes joms siūlė pasaulis.

Sugrįžusi į koledžą, Sara po kelių savaičių sužinojo, jog kiti studentai pastangas, siekiant gauti filosofijos daktaro laipsnį, lygina su kelione skęstančiame laive. Bėda buvo ta, kad daugumą pareigų užėmė seni akademikai, kurie nė nemanė savo vietų užleisti jaunajai kartai. Negana to, kol universitetas studentus sėkmingai išnaudojo kaip pigią darbo jėgą, šie kažkokiu būdu privalėjo parašyti nuobodžią disertaciją, kurios niekas niekuomet neskaitys, bei surasti žmogų, kuris ją sutiktų išspausdinti. Ir tik tada, jei esi pakankamai talentingas ir jei tau nepaprastai sekasi, vieneriems metams gauni mokytojo vietą. Žinoma, tau netenka mokyti rimtų mokinių. Ne, tau paskiria mokyti atsiliekančius Oklahomos futbolo komandos žaidėjus. Tuo metu, kol vargsti klasėje už varganą atlyginimą, kurio neužtenka net nuomai sumokėti, internetas klesti ir mokiniai, kuriems tu rašei tik patenkinamus įvertinimus, meta mokslą ir kraunasi turtus pardavinėdami ir pirkdami akcijas.

Sara suprato tikrąją padėtį, todėl nesirūpino. Ji tiesiog pakeitė savo tikslus ir lūkesčius. Juk baigus studijas ji neprivalo pasirinkti gyvenimo kelio, tiesa? Ar nevertėtų kelerius metus tik skaityti knygas, lavinti mąstymą ir pagaliau pažadinti protą iš sąstingio, sukelto dėl pernelyg didelio kiekio kavos iš automato bei prastų juokelių? Juk Sara galėtų baigti magistro studijas, galbūt netgi mokyti paruošiamojoje mokykloje. Jei tik panorėtų, užsirašytų į Taikos palaikymo pajėgų būrį ar net rastų būdą, kaip įsitrinti tarp žmonių, praturtėjančių internetu.

Tačiau tikroji Saros aistra buvo mokymas. Žinoma, kai kuriems žmonėms labai patinka mokyti, nes labiau už viską pasaulyje jie mėgsta savo pačių balso skambesį. Taip pat mėgsta rodyti savo išsilavinimą, juos jaudina dėmesinga auditorija. Vis dėlto pasaulyje yra ir tokių mokytojų kaip ji. Dėstytojų, kurie paprasčiausiai nesugeba bendrauti su klausytojais. Jie nuobodžiai, be perstojo aiškina vieną ir tą pačią idėją arba dar blogiau — be jokio pastovumo keičia temas, niekaip nesugebėdami iki galo aptarti nors vieną iš jų. Jie visuomet blankiai skaito nuobodžius, iš anksto paruoštus užrašus, pasiklysta savo pačių suregztuose sakiniuose. Dieve padėk, jei tokie mokytojai bando pajuokauti! Į juos žvelgiantys veidai dažnai atrodo apduję iš nuobodulio, sumišę ar tiesiog pikti bei susinervinę. Tačiau dažniausiai mokiniai į šiuos mokytojus žvelgia kupinomis gailesčio akimis. Būtent tokias išraiškas mokinių veiduose Sara regėjo dažniausiai. Suprantama, po dviejų semestrų ji paliko mokyklą, jausdama, jog per tą laiką patyrė tiek gailesčio, kiek kiti žmonės nepatiria per visą gyvenimą.

Baigusi trumpą ir nesėkmingą mokytojos karjerą, nusivylusi Sara vėl įsidarbino Starbucks greito maisto užkandinėje. Tik šį kartą jos savivertė bei tikėjimas ateitimi buvo gerokai susilpnėję.

Ji buvo nevykėlė. Dvidešimt šešerių metų ir vis dar neišsižadėjusi dviprasmiškų seksualinių potyrių moteris, neseniai supratusi nesanti tokia gudri bei protinga, kokia’ save laikė anksčiau.

Aš skausmingai paprasta asmenybė, — kiekvieną dieną primindavo sau Sara, — kuriai lemta gyventi skausmingai įprastą gyvenimą.

Lyg patvirtindama šią skausmingą gyvenimo pamoką, tą rudenį, vieną žvarbią popietę, jos buvusi meilužė Amelija įžengė į Starbucks užkandinę. Moteris atrodė tiesiog švytinti su šalia stovinčiu išvaizdžių sutuoktiniu korėjiečiu ir prie jos krūtinės pririštu, nešiojamame krepšyje gulinčiu rubuiliu plačiaakiu kūdikiu. Dvi moterys iškart atpažino viena kitą. Amelija sustingo tarpduryje ir tiriamai nužvelgė Sarą. Ši liūdnai, tarsi pripažindama visą akimirkos emocinę svarbą ir keistumą, nusišypsojo draugei. Tačiau Amelija nė nešyptelėjo. Jos veidas atrodė pilnesnis, ne toks mergiškas — atrodė, lyg nuovargio šešėlis dengtų akis. Nė menkiausio geismo, ilgesio ar net nustebimo. Vienintelė išraiška, kurią Sara sugebėjo įžvelgti buvusios draugės veide, buvo gerai pažįstamas gailestis. Tarsi Amelija būtų koledžo naujokė, kuri nė velnio nesupranta, apie ką šneka dėstytojas. Draugė kažką sušnibždėjo savo vyrui, kuris metė greitą, nustebusį žvilgsnį Saros link. Tada jo lūpos tyliai ištarė žodį: Tikrai? Amelija gūžtelėjo lyg nesuprasdama, kaip ši graudžios išvaizdos moteris žalia prijuoste kada nors galėjo būti jos draugė. Draugė, su kuria Amelija šoko pagal Arėtos Franklin muziką vienais apatiniais, kol pagaliau abi kikendamos sukniubo ant siauros lovos. Bent jau Sara vylėsi, jog Amelija atsiminė šias akimirkas, kai darni maža draugės šeima išėjo iš užkandinės, palikdama Sarą prie kasos. Čia ji turėjo nežinia kelintą kartą dirbtinai šypsotis klientui ir aiškinti, kad šioje užkandinėje tokio dalyko — maža porcija — nėra.

Tai , — aiškins ji vėliau kitoms motinoms, — buvo silpnumo akimirka.

Žinoma, jeigu pamirštume, jog toji akimirka tęsėsi visą žiemą bei dalį pavasario. Vieną nuobodų rytą Ričardas, vidutinio amžiaus, tvarkingai apkirpta barzda ir pagarbos reikalaujančią aurą turintis vyras, kuris nuolat lankėsi kavinėje, priėjo prie Saros ir pasiteiravo, ar ši diena jai tokia pat bloga kaip ir jam. Dėl nenusakomų priežasčių Sarai atrodė, kad tai pirmas malonus dalykas, kurį per kelerius metus ji išgirdo iš žmogaus. Šitaip Sara atsidūrė šioje Dievo apleistoje žaidimų aikštelėje.

Sara atsiklaupė ir ėmė rinkti iš krepšio išmėtytus daiktus. Ji suprato, kad Liusė turėtų padėti susitvarkyti — juk trejų metų vaikas pakankamai sąmoningas, kad išsiugdytų atsakomybės jausmą — tačiau naujo konflikto grėsmė sustabdė Sarą nuo pamokos apie atsakomybę. Juk mokyti galima ir tuomet, kai vaikas bus geresnės nuotaikos, tiesa?

Kita vertus, kuo ilgiau ji rinks išmėtytus daiktus, tuo geriau: nereikės žvelgti į kaltinančius kitų motinų veidus. Tuo metu į kelių girneles smingančių aštrių pagaliukų keliamas bukas skausmas, kurio Sara manė nusipelniusi, lėtai stiprėjo ir baudė ją už užmaršumą.

Knyga Tarnaitės pasakojimas nukrito viršeliu į apačią ant vaikiškos knygelės Berensteino meškučiai lankosi pas odontologą. Šios dvi knygos Saros širdyje sukėlė keistą gėdos jausmą. Ji jautėsi tarsi viduramžių atgailautoja, kuri, norėdama atpirkti savo nuodėmes, eidavo per kaimus plakdamasi nugarą. Tikriausiai gana greit Saros krepšyje išdidžiai gulės ir odinis botagas.