Кэндзабуро Оэ: Asmeninė patirtis

„Paukštį Berdą apėmė niekada anksčiau nepatirtas bedugnis siaubas.“

Kenzaburo Oe

Prisimenu ankstyvą vasarą, kai rašiau Asmeninę patirtį, ir vieną tos vasaros popietę. Prisimenu, kaip už atviro lango vėjyje lėtai suposi šakos dideliais, žaliais lapais. Kambaryje, kuriame tokiu metų laiku dar nebūdavo per karšta, kniūbsčias gulėjo mano suprakaitavęs kūnas ir niekaip neįstengė pasijudinti iš vietos. Tomis dienomis dažnai lankydavausi medicininėse apžiūrose su neseniai iš ligoninės parsivežtu sūnumi. Tąkart irgi buvau grįžęs iš gydytojų, kur sužinojau ypač svarbų, lemiamos reikšmės turintį dalyką. Vos nugriuvęs ant skolintos didelės senos lovos nuomojamame bute, pasijutau nebegalįs nė krustelėti. Rinkau žodžius šiai nevilties scenai įvardyti. Bet iš tikrųjų ir pats gerai nesupratau, kas vyksta, o kai atsistojusi už nugaros žmona pasižiūrėjo į mane taip, lyg būčiau dar vienas kūdikis, man pasidarė net nejauku dėl padėties, kurioje atsidūriau. Dabar jau nieko nebegalėjau pakeisti, tačiau prisiekiau daugiau niekada nepasirodyti jai tokios apgailėtinos būklės. Mano kūną paralyžius laikė sukaustęs maždaug dvidešimt minučių. Gal dar ilgiau. Vis dėlto, nepaisant įvairiausių su vaiku susijusių sunkumų, kurių būdavo ir vėliau, ši keista liguista būsena nebepasikartojo...

Sūnui, kuris tada miegojo kūdikio lovelėje greta manosios lovos, šį birželį sukaks aštuoniolika. Sunku net įsivaizduoti, koks tiesmukiškai jaunas aš buvau anuomet. Ir Asmeninė patirtis, kurią dabar vartau, atrodo kaip labai jauno žmogaus romanas. Kaip jaunystės knyga. Ir tai man kelia nuostabą. Kelia juo labiau, kad rašydamas šį romaną aš tikėjau nebeturįs nieko bendra su jaunyste. Nors kai ėmiausi rašyti savo knygą, dar nebuvau įsisąmoninęs daugelio šio amato taisyklių, autoriaus su pagrindiniu herojumi netapatinau net ir tais laikais. Taigi romane veikiantis Paukštis Berdas iškart buvo atsietas nuo manęs ir įtvirtintas kaip savarankiškas asmuo. Vienintelis mudviejų sąlyčio taškas yra vaikas, gimęs su galvos yda. Be to, pagal mano sumanymą, Paukštis Berdas jau yra praradęs ryšį su savo jaunyste, nes, būdamas dvidešimt septynerių metų ir keturių mėnesių amžiaus, fiziškai turi ne daugiau jėgų už keturiasdešimtmetį. Tik dabar, iš naujo skaitydamas savo knygą, aš matau, kad tai jauno žmogaus romanas, kuris dėl herojaus jaunumo ribojasi su paauglių romanais ir kuriame pagrindinis veikėjas yra įtraukiamas į atvirą jaunatvės atsiskleidimo procesą. Tokia yra tiesa, ir turiu pripažinti, kad verčiant puslapį po puslapio mano viduje randasi kažkas panašaus į šypseną. Šypseną jaučiu ir tuomet, kai prisimenu save, kniūbsčią parkritusį nuomojamame bute su šnarančiais kaip sausas popierius platanais už lango ir praradusį viltį tiesiogine šių žodžių prasme (aš drąsiai taip rašau, nes taip buvo. Ir dar norėčiau parašyti, kad ilgai pragyvenau su negalios kankinamu sūnumi ir per tą laiką ne kartą susidurdavau su vis iškylančiais sunkumais, bet niekada daugiau savyje nebeaptikau tokios kūniškos nevilties. Taigi jaučiu šypseną, kai prisimenu save), ir kai prisimenu žmoną, padėjusią ranką ant kūdikio lovelės mano pašonėje, į vieną tašką įsmeigtu stikliniu žvilgsniu. Kai pagalvoju apie jos jaunumą...

Dabar, žvelgdamas atgalios kaip žmogus, įpusėjęs vidutinį amžių, galvoju, kad sulaukus pilnametystės mano gyvenime nebuvo daug spontaniškų akimirkų, į kurias galėčiau atsigręžti su šypseną primenančiu jausmu. Turbūt nesuklysčiau tokias akimirkas pavadinęs labai retomis. Ir iš visų mano rašytų romanų nedaug yra tokių, kuriuos šiandien galėčiau skaityti su ta pačia viduje tvyrančia šypsena. Kadangi Asmeninė patirtis kilo iš aitrumo kupinų apnuogintų išgyvenimų, kartais man rodosi, kad visame tame yra kažkas neįtikėtina. Galbūt šis jaunystėje parašytas kūrinys man turi pamatinį apvalantį poveikį. Turėjo ir tą ankstyvą jaunų dienų vasarą, kai aš jį teberašiau ir kai vieną popietę kniūbsčias gulėjau lovoje praradęs viltį...

Sūnus, gimęs su pažeidimais galvos srityje, pastūmėjo mane parašyti keletą kūrinių, pradedant Asmenine patirtimi. Nė vienas jų, kaip ir šis atskaitos tašku tapęs romanas, tiksliai neatkartoja tikrovės įvykių (taigi nė vienas nėra panašus į „romanus apie save“, tradicinį japonų literatūros žanrą), bet giliai šaknimis jie šiaip ar taip yra suaugę su mano asmeniniais išgyvenimais. Pažiūrėjus, kaip keičiasi kiekviename iš tų kūrinių pavaizduoti protiškai atsilikusio vaiko ir tėvo santykiai, tampa aišku, kokia buvo mano rašymo strategija viename ar kitame romane. Beje, tiesiogiai lemdavusi ir literatūrinio stiliaus pasirinkimą.

Viename poliuje atsiduria Dangaus pabaisa Agvis, kuris pasakoja apie vyrą, nebematantį savo, kaip tėvo, gyvavimo prasmės po to, kai pasiunčia į kapus jam gimusį vaiką, arba 1860 metų futbolas, kuriame piešiamas nuosmukis tėvų, atsisakiusių rūpintis po operacijos nustojusiu į aplinką reaguoti vaiku. Kitokio pobūdžio romanas yra Vandenys man sielą siekia apie likimo nuskriaustą kūdikį, kuris užaugęs sugeba iš klausos atskirti daugybę paukščių balsų ir tampa ramsčiu kartu su juo slaptavietėje gyvenančiam tėvui, arba Atsarginio žaidėjo protokolas, kuriame protiškai atsilikusio vaiko ir tėvo santykiai apsiverčia aukštyn kojomis ir įvyksta „susikeitimas“: sūnus virsta brandaus amžiaus vyru, o tėvas — nepilnamečiu vaikinu. Tarp šių dviejų polių — 1964 metų pradžioje rašyto apsakymo Dangaus pabaisa Agvis ir 1976 metais pasirodžiusio Atsarginio žaidėjo protokolo — telpa visi mano kūriniai.

Taigi nuo to meto, kai baigėsi jaunystė, iki šių laikų, kai tenka iš arti pažiūrėti į stojusią prieš akis nesenyvo amžiaus pabaigą, mano, kaip rašytojo, kūryboje impulsu arba tiesiog pagrindine tema nuolatos tapdavo bendras gyvenimas su sūnumi, kuris gimsta sužalota galva ir auga kamuojamas vienokios ar kitokios negalios, dažniausiai pasireiškiančios sulėtintu protiniu vystymusi. Pirmoji knyga, į kurią buvo perkeltas įvykis, galima sakyti, nulėmęs mano, kaip rašytojo, gyvenimą, ir kuri išliko kaip jaunystės romanas (nors rašytas su aitriomis mintimis, autoriaus suvokimu, nepanašiomis į tas, kuriomis kalba jaunystė), yra Asmeninė patirtis.

Tuo metu, kai buvo paskelbtas šis romanas, visa kritikos kruša krito ant epilogo. Kitaip tariant, nepalankiai buvo sutikta ta paskutinio skyriaus dalis, kuri nuo likusio teksto atskirta dviem žvaigždutėmis. Teigta, kad čia suardomas visas skaitytojo nuosekliai kauptų „lūkesčių pylimas“. Aš, tuomet dar jaunas autorius (pasikartodamas priminsiu, kad pats to nebuvau įsisąmoninęs ir tariausi esąs visiems laikams su jaunyste atsisveikinęs rašytojas), stojau ginti savo kūrinio nuo kritiškų atsiliepimų. Vėliau, kai romanas buvo verčiamas į anglų kalbą, „Grove Press“ leidyklos savininkas — žmogus, padėjęs daug pastangų, kad būtų panaikintas draudimas Davido Herberto Lawrence’o ir Henry Millerio knygoms, taigi turintis puikų literatūrinį supratimą, — man taip pat siūlė atsisakyti dviem žvaigždutėmis pažymėto teksto, bet, viską apgalvojęs, aš nesutikau.

Savo pasipriešinimą grindžiau pirmiausia tuo, kad nuo pat pradinio šios knygos sumanymo etapo aš ketinau parodyti kontrastą tarp įžanginėje dalyje aprašomo gaujos susidūrimo su Paukščiu Berdu ir epilogo scenos, kai tie patys vaikinai prasilenkia su pagrindiniu veikėju, kuriam „jau nebetinka vaikiška Paukščio Berdo pravardė“.

Be abejo, mintyse meldžiau likimo malonės savo sūnui, ir šis faktas taip pat galėjo turėti reikšmės tam, kad rašydamas romaną aš pasirinkau šviesią pabaigą. Kita vertus, kūdikio ateities perspektyvos, apie kurias pasakojama romano epiloge, nebūtinai turi būti išsiaiškintos tik optimistiškai...