Кэндзабуро Оэ: Asmeninė patirtis

Taip, drauguži, tau tikrai būdavo baisu. Juk ir tą vidurnaktį, kai susipykę išsiskyrėme, šaukei man: „Aš bijojau“, — mąstė Paukštis Berdas. Paskui pagalvojo apie kūdikį, ir jam palengvėjo nuo minties, kad šis dar nemoka bijoti, tačiau tas palengvėjimas buvo klibantis, trapus. Norėdamas žūtbūt atitraukti sąmonę nuo pradedančio į ją smelktis vaiko, Paukštis Berdas tarė:

— Tie gandai buvo visai absurdiški.

— Taip, absurdiški, bet per tuos gandus daug visko buvo pridaryta, — pasakė Kikuhiko. — Beje, Paukšti Berdai, ar pavyko sugauti tą beprotį, kurį tada vaikeisi?

— Jis mirė, pasikorė ant pilies kalvos. Žodžiu, be reikalo vargau, — Paukštis Berdas vėl pajuto seną nusivylimo skonį, rūgštumu atgijusį ant liežuvio galiuko. — Kai išaušo, mes radome jį — šunys ir aš. Ten tai iš tikrųjų buvo absurdas.

— Nekalbėk taip, Paukšti Berdai. Tik pagalvok, koks skirtingas buvo mūsų gyvenimas po to, kai tu pasilikai ieškoti to žmogaus iki pat aušros, o aš vidurnaktį pasitraukiau ir pabėgau. Tu lioveisi bendravęs su blogais berniukais, tokiais kaip mes, ir įstojai į universitetą Tokijuje, o aš nuo tos nakties kritau vis žemyn ir žemyn, kol įkritau į šitą gėjų barą, visišką skylę. Žinai, Paukšti Berdai, jeigu tada nebūtum nuvažiavęs pats sau vienas, gal ir aš šiandien gyvenčiau ir elgčiausi kitaip.

— Ar tu ir žydras dabar nebūtum, jei Paukštis Berdas tą naktį nebūtų tavęs išsižadėjęs? — paklausė Himiko įžūliai kišdama nosį ne į savo reikalus.

Kad nematytų Kikuhiko veido, Paukštis Berdas sumišęs nuleido akis.

— Matai, homoseksualūs žmonės yra tie, kurie patys laisvai pasirenka meilę savo lyties asmenims, supranti? Aš pats pasirinkau, ir niekas kitas nėra atsakingas už mano veiksmus, — ramiai paaiškino Kikuhiko.

— Oho, tau ir prancūzų egzistencializmas nesvetimas.

— Gėjų baro savininkas turi būti apsiskaitęs, arba šitas darbas ne jam, — išgiedojo Kikuhiko tokiomis intonacijomis, tarsi gražbyliavimas būtų buvusi privaloma jo profesinės veiklos dalis. Paskui, pasisukęs į Paukštį Berdą, vėl prakalbo savu balsu. — Kai aš tada pasitraukiau, kritau vis žemyn ir žemyn, o tu, žinoma, kilai vis aukštyn ir aukštyn. Bet papasakok, ką veiki dabar.

— Šiaip aš mokytojauju parengiamojoje mokykloje, tačiau nuo vasaros atostogų išeinu, mane atleidžia. Kaip matai, pakilau nelabai aukštai, — atsakė Paukštis Berdas. — Ir dar mane persekioja keisti nesibaigiantys, tarpusavyje susipynę dalykai.

— O žinai, kai buvai dvidešimties, niekada nepuldavai į neviltį, Paukšti Berdai. Toks jausmas, kad dabar tu kažko bijai ir nori pabėgti, — Kikuhiko pademonstravo žaibišką įžvalgumą. Nebeatrodė tas pats anuometinis naivuolis, kokį pažinojo Paukštis Berdas. Turbūt jo pasitraukimo ir kritimo dienos buvo labai nelengvos.

— Taip, tiesa, aš subliuškęs, aš bijau ir aš noriu pabėgti, — prisipažino Paukštis Berdas.

— Dvidešimtmetis Paukštis Berdas buvo vyras, laisvas nuo visokiausių baimių. Niekada nebuvau matęs jo pagauto baimės, nieko panašaus, — pasakė Kikuhiko, kreipdamasis į Himiko, o paskui jau tiesiai į Paukštį Berdą. — Dabar tu atrodai labai jautrus baimei. Iš siaubo pabrukęs uodegą, — kalbėjo tarsi provokuodamas.

— Man jau nebe dvidešimt, — tarė Paukštis Berdas.

— Prabėgo metai, ir jis jau nebe jis, — Kikuhiko išraiškoje visa savo nuogybe atsivėrė svetimo žmogaus šaltis. Nutraukęs pokalbį, jis persikėlė arčiau Himiko.

Veikiai Kikuhiko ir Himiko pradėjo žaisti kauliukais, o savo nuožiūrai paliktas Paukštis Berdas lengviau atsikvėpė ir pakėlė prie lūpų specialiai jam pripiltą stiklą viskio. Tik pamanykit, po septynerių nesimatymo metų tuštumos Kikuhiko ir Paukščiui Berdui užteko vos septynių minučių pokalbio, kad išsemtų visas jųdviejų smalsumą kutenusias temas. Man jau nebe dvidešimt. Vienintelė nuosavybė, kurią turėjau dvidešimties metų ir kurios nesu praradęs dabar, tai mano pravardė, Paukštis Berdas, nelabai deranti suaugusiam žmogui. Ir Paukštis Berdas vienu mauku ištuštino pirmąjį viskį per visą ilgą dieną. Praėjo kelios sekundės, ir staiga jis pajuto kūno gelmėse iš lėto kylant kažką išties galingą ir milžinišką. Sklandžiai, be jokio vidinio pasipriešinimo, Paukštis Berdas išvėmė tą patį viskį, kurį vos prieš akimirką buvo įliejęs į savo skrandį. Mikliai nušluostęs barą, Kikuhiko paslaugiai padavė stiklinę vandens, tačiau Paukštis Berdas tik žiopsojo į erdvę tuščiomis akimis. Ką aš norėjau apsaugoti, bėgdamas nuo tos pabaisos kūdikio pavidalu ir paskui save palikdamas aibes gėdingiausių dalykų? Kas aš toks, kad bandžiau save apginti? — pagalvojo Paukštis Berdas ir staiga pasijuto pritrenktas. Nes atsakymas buvo: niekas. Nulis.

Nuslydęs nuo apskritos baro kėdės, Paukštis Berdas susmuko ant grindų. Himiko klausiamai žvelgė į jį patižusiomis iš nuovargio ir ūmaus girtumo akimis, ir jis pasakė jai:

— Aš nuvešiu kūdikį atgal į universitetinę ligoninę ir paprašysiu, kad jam padarytų operaciją. Daugiau nebebėgsiu ir nebesislapstysiu.

— Bet tu juk nebėgi ir nesislapstai, juk ne? Kas yra, Paukšti Berdai? Ar dabar laikas kalbėti apie operaciją? — įtarusi kažką negera, Himiko užvertė jį klausimais.

— Nuo to ryto, kai gimė vaikas, aš visąlaik tik bėgau ir slapsčiausi. Iki dabar, — Paukštis Berdas atrodė įsitikinęs tuo, ką sako.

— Dabar? Bet dabar tu žudai savo vaiką, jo mirtimi sutepdamas savo ir mano rankas. O tai juk nėra bėgimas, tiesa? Be to, mes važiuosim į Afriką!

— Ne, aš atidaviau kūdikį tam kriminalinių abortų specialistui ir pasprukęs pasislėpiau čia, — Paukštis Berdas nesiliovė tvirtinęs savo. — Aš vis bėgau ir kaip paskutinę žemę, į kurią nubėgsiu, vaizdavausi Afriką. Tu ir pati bėgi. Tu kaip kabareto mergina, pabėgusi su valstybės turto grobstytoju. Ne daugiau.

— Mano rankos suteptos, aš kovoju! Aš nebėgu! — šaukė Himiko krisdama į isterijos prarają.

— Gal pamiršai, kaip šiandien įvairavai į duobę nenorėdama pervažiuoti nugaišusio žvirblio? Argi šitaip elgiasi žmogus, kuris iš tikro ketina susitepti rankas ir įvykdyti žmogžudystę?

Himiko akimis įsisiurbė į Paukštį Berdą, o ritmingai tvinkčiojantis ir burkstantis jos veidas liejosi pykčio žybsniais ir nevilties nuojautomis. Tąsoma nekantrumo mėšlungio, ji žiojosi atsikirsti Paukščiui Berdui, tačiau balsas jos neklausė.

— Jeigu, užuot bėgęs nuo kūdikio kaip nuo pabaisos, ryžtiesi sprendimui be jokios apgaulės, yra tik viena alternatyva — arba pasmaugti vaiką savomis rankomis, arba jį pasiimti ir auginti. Aš visą laiką tai žinojau, bet man neužteko drąsos pripažinti tiesą.

Lyg grūmodama Himiko pakėlė pirštą ir pertraukė Paukštį Berdą.

— Klausyk, Paukšti Berdai, kūdikiui dabar plaučių uždegimas. Jeigu ir sugalvotum vežti jį atgal į universitetinę ligoninę, pakeliui jis vis tiek numirtų mašinoje. O tada kalėjimo neišvengtum.

— Jeigu taip atsitiktų, tada tai jau tikrai žinočiau, kad nužudžiau jį savo paties rankomis. Ir kalėjimas man būtų tinkamiausia vieta. Aš prisiimčiau atsakomybę.

Paukštis Berdas kalbėjo šaltakraujiškai. Pajuto lemiamu momentu sugebėjęs išvengti paskutinių apgaulės spąstų, ir jam vėl sugrįžo tikėjimas pačiu savimi. Ašaromis paplūdusios Himiko akys skvarbė Paukštį Berdą neatlyžtančiais žvilgsniais, kol surado jame kažką, už ko galima buvo užsikabinti ir išbandyti dar vieną, kitokį puolimo būdą.

— Gerai, tarkim, operacija išgelbės tavo vaikui gyvybę, bet kas tada, Paukšti Berdai? Tau sakė, kad jo gyvenimas tegalės būti kaip augalo. Maža, kad pats save padarysi nelaimingą, tu papildysi šį pasaulį dar viena jokios prasmės neturinčia gyvybe. Pagalvok, ar tai išeis į gera kūdikiui, Paukšti Berdai.