Кэндзабуро Оэ: Asmeninė patirtis

Skindamasi kelią pro lietingus vėjo gūsius, sugrįžo Himiko. Jos veidą buvo perkreipusi tokia nuoga, žmonių žvilgsnių nepaisanti išraiška, lyg būtų sėdėjusi vienui viena tamsoje, apimta siuto. Ji jau nebebėgo. Jos didžiuliame kūne Paukštis Berdas perskaitė neišvaizdų nuovargį, tokį pat didelį kaip ir jo paties. Tačiau, įlipusi į mašiną, Himiko prakalbo gana džiugiu balsu, įveikusiu teberėkiančio kūdikio verksmą.

— Tie žaisliukai, kuriuos čiulpia vaikai, vadinasi žindukai. Man tiesiog buvo užkritęs jų pavadinimas. Nupirkau dvejopus, Paukšti Berdai.

Ką gi, tolimuose atminties kloduose užčiuopusi žodį „žindukas“, ji tarsi atgavo buvusią savikliovą. Bet tie molžemio spalvos guminiai daiktai ant ištiesto Himiko delno, tie daiktai, panašūs į išdidintą klevo sparnavaisį, atrodė kaip sudėtingi įtaisai, kuriems Paukščio Berdo vaikas veikiausiai bus dar per mažas.

— Mėlyna šerdelė čia viduje reikalinga, kai dantys kalasi, taigi šitas skirtas didesniems vaikams, Paukšti Berdai. O tas be šerdelės, kuris minkštaviduris, turėtų tikti, — pasakė Himiko ir įspraudė žinduką į šviesiai rausvą verkiančio kūdikio burną.

Kam tau reikėjo pirkti čiulptuką, kuris stiprina dantis? — norėjosi paklausti Paukščiui Berdui. Tada pamatė, kad jo sūnus nereaguoja ne tik į tą žinduką, kuris skirtas dantingiems kūdikiams, bet ir į tą, kuris, sprendžiant iš visko, pritaikytas mažesniems vaikams. Vienintelis pastebimas jo judesys buvo vangus bandymas liežuviu išstumti į burną įkištą daiktą.

— Atrodo, nieko nebus. Jam dar per anksti, — po kurį laiką trukusių mėginimų pasakė visiškai nusiminusi ir vėl pasitikėjimą savimi praradusi Himiko.

Paukštis Berdas susilaikė nuo komentarų.

— Bet aš nežinau jokio kito būdo, kaip numaldyti vaiką, — Himiko atrodė pakliuvusi į padėtį be išeities.

— Tegu taip ir lieka. Siūlau važiuoti, — Paukštis Berdas užtrenkė dureles iš savo pusės.

— Vaistinėje laikrodis rodė keturias. Iki penkių turėtume nusigauti į ligoninę, — jo draugė užvedė mašiną nieko gera nežadančiu veidu. Prastai nusiteikusios Himiko atšiaurumas buvo beveik arktinis.

— Tikėkimės, kad ištisą valandą jis neverks, — pasakė Paukštis Berdas.

Pavargęs verkti kūdikis užmigo pusę šešių, tačiau ir tada jie vis dar nebuvo pasiekę kelionės tikslo. Jų mašina jau geras penkiasdešimt minučių suko didingus ratus aplink kažkokią daubą. Dauba buvo suspausta tarp dviejų kalvų iš šiaurės ir pietų pusės, ir mašina tai kilo, tai leidosi jų šlaitais, važiuodavo per siaurą, vingiuotą upeliūkštį, srauniai plukdantį drumzlinus vandenis, paskui pasiklysdavo skersgatviuose arba, priešingai, atsidurdavo kažkur anapus kalvų. Himiko prisiminė kadaise automobiliu privažiavusi prie pat paradinių ieškomos ligoninės durų ir dabar, pakilusi ant kalvos, net sugebėjo iš tolo nustatyti apytikrę jos buvimo vietą. Tačiau vos nusileidę į gyvenamųjų namų prigrūstą daubą, jie susipainiodavo skersai ir išilgai nusidriekusių siauručių, ne visada išasfaltuotų gatvių labirinte, kartais net nebesusigaudydami, kuria kryptimi iš tikrųjų važiuoja jų mašina. Kai pagaliau Himiko atrado iš seniau jai matytą gatvelę, priešakyje išdygo mažas sunkvežimiukas, jokiais būdais nenorintis praleisti jų mašinos, todėl jiems teko šimtą ar daugiau metrų trauktis atbuline eiga ir duoti kelią. Grįždami jie vėl įsigudrino pasukti ne už to kampo, o atgal išvažiuoti nebegalėjo, nes toje gatvėje eismas buvo vienos krypties.

Ir Paukštis Berdas, ir Himiko visą laiką tylėjo. Abu buvo pernelyg sudirgę, todėl nesiryžo sakyti nieko, kad vienas kito neįžeistų. Šitoje sankryžoje mes gal jau du kartus buvome, — tokie ir panašūs žodžiai atrodė pavojingi, galintys akimirksniu suvaryti aštrų pleištą į jųdviejų santykius. Ypač dažnai jiems pasitaikydavo pravažiuoti pro vieną policijos nuovadą. Tai buvo senas, apšepęs, kaimo seniūniją primenantis pastatas, prie kurio įėjimo vienas priešais kitą augo moteriškasis ir vyriškasis ginkmedis, visiškai nepanašūs nei kamienų aukščiu, nei lapijos tankumu. Bijodami atkreipti už ginkmedžių tūnančių pareigūnų dėmesį, jie apmirdavo kaskart, kai mašina priartėdavo prie nuovados. Jiems nė į galvą nešovė paklausti policininkų, kur yra ligoninė. Net neprisivertė stabtelėti parduotuvių rajone ir iš aptarnaujančio personalo sužinoti tikslų ligoninės adresą. Jei pasklistų kalbos, kad kažkokie žmonės, į sportinę mašiną įsisodinę kūdikį su gumulu ant galvos, lankėsi toje neaiškios reputacijos ligoninėje, būtų vieni nemalonumai. Net pats gydytojas, šnekėdamasis telefonu su Himiko, specialiai ir, galima sakyti, įsakmiai paliepė neiti nei į ligoninės apylinkėse esančias tabako krautuvėles, nei kur kitur. Taigi Paukštis Berdas su Himiko ir toliau suko savo didingus, kone begaliniais pradedančius atrodyti ratus. Gal jie taip važinės iki rytojaus ryto, o ieškomos ligoninės vis tiek neaptiks? Gal apskritai neegzistuoja ligoninė tokiam kūdikiui nužudyti? — persekiojo Paukštį Berdą maniakiškos mintys. Ir įkyrus, jį kankinantis mieguistumas. Paukštį Berdą prislėgė nerimas, kad užsnūdęs nebenulaikys ant kelių lopšio su kūdikiu. Jeigu paviršinis kūdikio gumbo sluoksnis yra ne kas kita kaip kietasis smegenų dangalas, gaubiantis pro kaukolės skylę išlindusias tikrų tikriausias smegenis, tai, lopšiui nukritus ant žemės, jis iškart sutrūkinės. O vaikas išsimurzins po pedalais prasisunkusiu, Paukščio Berdo batus sutepusiu purvinu vandeniu ir mirs kančiose, negalėdamas normaliai kvėpuoti. Mirs pačia blogiausia iš blogų mirčių. Paukštis Berdas stengėsi ištrūkti iš savo mieguistumo, lyg tai būtų gyvybės ir mirties klausimas. Tačiau kai vieną akimirką vis dėlto nugrimzdo sąmonės tamson, atgal jį pašaukė įsitempęs Himiko balsas:

— Paukšti Berdai, nemiegok.

Lopšys slydo jam nuo kelių. Jis pasipurtė ir apglėbė savo naštą kuo tvirčiau.

— Aš irgi noriu miego, Paukšti Berdai. Man baisu, kad nepadaryčiau avarijos.

Į daubą šokdami nusileido tirštų sutemų ženklai. Vėjas nuščiuvo. Žemumoje įsitaisęs lietus nepastebimai perėjo į rūką ir savo blyškumu užsklendė akiratį. Himiko įjungė šviesas, tačiau priekinis žibintas užsidegė tik vienas. Ano iš vystyklų neišaugusio Himiko meilužio išpuolis pradėjo duoti vaisius. Kai Paukščio Berdo ir Himiko mašina vėl privažiavo prie dviejų ginkmedžių, nuovados duryse pasirodė ilgai lauktas policininkas, — jaunas, valstietiško veido, kupinas neišjudinamos ramybės, ir pamojo jiems sustoti.

Perbalusių, prakaitu pažliugusių automobilio keleivių išvaizda buvo pati įtartiniausia, kai juos prirėmė pasilenkusio ir pro atidarytas mašinos dureles į vidų žvelgiančio policininko akys.

— Prašom vairuotojo pažymėjimą! — policininko kalbėsena turėjo parodyti, kad savo vaidmenyje jis jaučiasi neįtikėtinai gerai. Buvo maždaug tokio amžiaus kaip parengiamojoje mokykloje studijuojantys Paukščio Berdo mokiniai, tačiau gerai žinojo, kokią baimę varo savo aukoms, ir tas žinojimas teikė jam didžiulį malonumą. — Kad šita mašina turi tik vieną žibintą, aš pastebėjau dar tada, kai judu pirmąkart važiavote pro šalį. Pradžioje stengiausi nieko nematyti, tačiau kadangi sukiojatės čia be perstojo, nebegaliu jūsų ignoruoti. Tikrai niekuo nebegaliu padėti, kai judu čia taip ramiai važinėjatės tik su vienu degančiu žibintu. Juk galų gale tai mūsų nuovados prestižo reikalas!

— Taip, — ištarė Himiko bejausmiu ir belyčiu balsu.

— Vežatės kūdikį? — Himiko elgesys sugadino policininkui nuotaiką. — Manau, bus geriausia, jei mašiną paliksite, o kūdikį nešitės ant rankų.