Кэндзабуро Оэ - Asmeninė patirtis

— Paukšti Berdai, pietūs gatavi, — pro miegamojo langą šūktelėjo Himiko.

Įėjęs į namus, virtuvėje pamatė savo draugę, stačiomis valgančią dešrelę. Dirstelėjo į keptuvę, tačiau, neatlaikęs smūgiuojančio česnakų kvapo, patraukė šalin rankas, o kai Himiko pažvelgė į jį nesusigaudydama, tik bejėgiškai papurtė galvą. Ji uoliai sučiaumojo maistą, vandeniu iš stiklinės nuplovė drėgną nuo išsilydžiusio sviesto liežuvį ir, atsidūsėjusi česnakais trenkiančiu kvapu, pasiūlė:

— Jei neturi apetito, verčiau eik, išsimaudyk po dušu.

— Gerai, taip ir padarysiu, — prakaituotam ir dulkėtam Paukščiui Berdui tarsi akmuo nuslinko nuo krūtinės.

Prausėsi vergiškai susimetęs į kuprą. Anksčiau, kai pakišdavo galvą po šiltu dušu, jį visada užplūsdavo nejaukus geismas, tačiau dabar nebuvo nieko, išskyrus kvapą gniaužiantį, padažnėjusį širdies plakimą. Šįsyk Paukštis Berdas tyčia užmerkė akis šiltame dušo lietuje, atlošė galvą ir abiejų nykščių krumpliais pasikasė už ausų. Netrukus tekina atlėkė Himiko, užsimaukšlinusi arbūzo žievės raštais išmargintą polietileno kepuraitę, ir, įsispraudusi šalia Paukščio Berdo, įniko praustis taip, lyg būtų norėjusi nusidraskyti visą odą, todėl jis nutraukė savo žaidimą ir išėjo iš vonios kambario. Paukštis Berdas rankšluosčiu trynė kūną, kai gatvelėje išgirdo kažkokį garsą: ant žemės nukrito baisiai didelis, sunkus daiktas. Priėjęs prie miegamojo lango, išvydo jųdviejų ryškiai raudoną sportinę mašiną, beviltiškai pakrypusią tarsi skęstantis laivas. Priekinė dešinioji padanga buvo dingusi! Kaip reikiant nė nenusišluostęs, Paukštis Berdas užsimovė kelnes, apsivilko marškinius ir išėjo patikrinti automobilio. Jam pasivaideno, kad gatvelės gale pranyko kažkoks bėgantis pavidalas. Užuot vijęsis, Paukštis Berdas pasilenkė apžiūrėti nukentėjusios mašinos. Nuimtos padangos nesimatė nė padujų, o toje pusėje, kur pasviręs automobilis lietė žemę, nuo smūgio buvo išdužęs priekinis žibintas. Vadinasi, kažkoks tipas kėlikliu pakėlė korpusą, nuėmė padangą, o paskui stumtelėjo mašiną taip staiga, kad ji krito ant sparno ir žibintas neatlaikė. Kėliklis mėtėsi po sportiniu automobiliu kaip lūžusi ranka. Paukštis Berdas sušuko po dušu tebesimaudančiai Himiko:

— Kažkas pavogė mašinos padangą! Ir žibintas išdužo. Keistas pasitaikė vagis. Ar atsarginį ratą turi?

— Yra sandėliuke, pačiame gale.

— Bet kam galėjo ateiti į galvą vogti vieną padangą?

— Ar atsimeni tokį jauną vaikinuką, visai dar vaiką, vieną iš mano draugų? Tai čia jo išpuolis, Paukšti Berdai. Dabar slepiasi kur nors netoliese apsikabinęs padangą. Ir žiūri, ką mes darysim, — nė trupučio nesusijaudinusi, atsišaukė Himiko. — Tereikia mudviem iškilmingai išvažiuoti iš kiemo apsimetus, kad viskas mums nė motais, ir, pamatysi, tas vaikelis dar pravirks savo slėptuvėje iš apmaudo. Padarom taip, ką?

— Galėsim, jei mašina nebus sulūžus. Bet pirmiausia padangą turiu pakeisti.

Kol uždėjo naują ratą, rankas išsitepliojo purvu ir mašinos alyva. Po tokio darbo buvo suprakaitavęs dar labiau nei prieš eidamas į dušą. Paskui atsargiai pabandė paleisti variklį. Regis, jokių ypatingų pakitimų nebuvo. Net jei užtruksim ilgėliau, visus reikalus turėtume baigti iki tamsos, ir mašinai tikrai nebus reikalingos šviesos, — pamanė Paukštis Berdas. Jam norėjosi dar kartą palįsti po dušu, tačiau Himiko jau buvo pasiruošusi važiuoti, o ir jo paties dirglumas nebebūtų pakėlęs išbandymo laiku — net paties trumpiausio. Taip jiedu ir išvyko. Mašinai sukant iš gatvelės, kažkas jiems įkandin metė mažą akmenuką.

Kai privažiavo prie ligoninės, Paukštis Berdas beveik maldaudamas pažvelgė į mašinoje patogiau beįsitaisančią Himiko:

— Eime kartu.

Paukštis Berdas pasiėmė į glėbį lopšį, Himiko — kūdikio rūbelius, ir ilgu šoniniu koridoriumi abu sparčiai patraukė į vaikų reanimacijos skyrių. Visi šiandien jų sutinkami ligoniai kėlė jiedviem ypatingą įtampą, visi rodėsi kažkokie nejautrūs. Tai vėjo šuorų atnešamo ir staiga vėl nugenamo lietaus, o gal tolumoje dusliai griaudžiančios perkūnijos poveikis. Eidamas su lopšiu rankoje, Paukštis Berdas niekaip negalėjo rasti patenkinamų žodžių, kuriais galėtų pradėti pokalbį su seselėmis dėl kūdikio išrašymo, ir vis sunkesnės darėsi jo mintys, tačiau vaikų reanimacijos skyriuje pasirodė, kad seselės jau žino jį atėjus sūnaus. Paukščiui Berdui palengvėjo. Bet jis stengėsi neduoti progos iš smalsumo degančių moterėlių klausimams: O kodėl jūs išsivežate kūdikį neoperuotą? O kur jūs ketinate su juo važiuoti? Nutaisęs nesvetingą, šaltą miną, slėpė akis ir atsakinėdamas apsiribojo tik tvarkant popierius būtinomis dalykinėmis pastabomis.

— Su šita kortele nueikite į raštinę. Ten jums ir išlaidas suskaičiuos. O mes per tą laiką iš pediatrijos skyriaus pakviesime gydantį daktarą, — pasakė viena seselė.

Paukštis Berdas paėmė didelę nepadorios rausvos spalvos kortelę.

— Mes atsivežėme su savimi drabužėlius vaikui.

— Žinoma, kitaip ir negalima. Prašyčiau duoti juos man, — seselė visu aštrumu ištraukė į paviršių anksčiau po neperžvelgiama uždanga slėptą nepritarimą, kiti irgi įbedė į Paukštį Berdą gero nelinkinčias akis.

Paukštis Berdas atidavė seselei visus drabužėlius iš karto, o ši, priekabiai peržiūrėjusi kiekvieną jų, tik kepurytę demonstratyviai sugrąžino atgal. Jausdamas kažką panašaus į sumišimą, Paukštis Berdas sumaigė ją į mažą kamuoliuką ir įsikišo kelnių kišenėn. Paskui pagiežingai atsisuko į nieko aplink nematančią, stulpu virtusią Himiko sau už nugaros.

— A? — pabudo Himiko.

— Nieko, — atsiliepė Paukštis Berdas. — Einu į raštinę.

— Aš irgi, — skubiai pareiškė Himiko. Matyt, bijojo būti palikta viena tarp svetimų. Reanimacijos skyriuje aptarinėdami reikalus su seselėmis, tiek Paukštis Berdas, tiek Himiko visąlaik buvo pasisukę nenatūraliu kampu, kad kūdikių pulkas už stiklinės pertvaros nepatektų į jų regėjimo lauką.

Mergina prie raštinės langelio, paėmusi iš Paukščio Berdo rausvąją kortelę, paprašė jo vardinio spaudo. Paskui tarė:

— Matau, kad jau paliekate ligoninę. Sveikinu.

Nei patvirtindamas, nei paneigdamas, Paukštis Berdas kilstelėjo galvą.

— Kokį vardą davėte vaikučiui? — tęsė pokalbį mergina.

— Kol kas dar nedavėme. Dar neišrinkome.

— Dabar kūdikis užrašytas tik kaip jūsų naujagimis. Būtume dėkingi, jei pasakytumėte mums vardą, kad galėtume tinkamai sutvarkyti visus popierius.

Vardas, — pamanė Paukštis Berdas, sukrėstas lygiai taip pat kaip žmonos palatoje, kai pirmąkart apie tai pagalvojo. Duosi pabaisai žmogaus vardą, ir ji pakvips žmogumi, gal dar įsitvirtins šiame pasaulyje kaip kažkas žmogiška. Mirtis be vardo ir mirtis su vardu keičia pačią to kūdikio egzistavimo prasmę.

— Vardas gali būti ir negalutinis, tik planuojamas, — malonus merginos tonas slėpė tvirtą charakterį.

— Sugalvok kokį nors, Paukšti Berdai, — įsiterpė Himiko išduodama savo nekantravimą.

— Gerai, tegu bus Kikuhiko, — prisiminęs žmonos žodžius, tarė Paukštis Berdas ir paaiškino, kokiais hieroglifais užrašyti.

Baigusi skaičiuoti, mergina atidavė Paukščiui Berdui beveik visus avansu sumokėtus pinigus. Kurgi ne, ligoninėje jo vaikas gyveno taip taupiai, kad taupiau neįmanoma: maitinosi vien skiestu pienu ir saldintu vandeniu, net antibiotikų jam buvo pagailėta. Paukštis Berdas ir Himiko pasuko atgal į vaikų reanimacijos skyrių.