Кэндзабуро Оэ - Asmeninė patirtis

Kadangi, sukdamasi savo danguje, Himiko lyg melžėja spaudė pirštais Paukščio Berdo genitalijas, jis turėjo galimybę pasinaudoti iš jos laisvos valios gimusiu orgazmu ir sukurti progą savajam. Tačiau įbaugintas minties apie ilgą po sueities laukiančią naktį, nuo pusiaukelės sugrįždavo atgal. Savo neryškiose svajonėse Paukštis Berdas matė cukraus saldumo miegą, kuris užlipina akis gulsčioje orgazmo įkalnėje.

Tingiai susiruošusi žemyn iš kažkelinto orgazmo skrajojimų, Himiko vėl šovė į aukštumas — lyg lakiojantis aitvaras, pagautas viršun nešančios oro srovės. Tuo tarpu budria sąmone prigimtį tramdančio Paukščio Berdo ausys išgirdo tamsoje suskambusį telefoną. Tik puolęs keltis, jis suprato, kad nugarą kietai surakinusios laiko lipnios nuo prakaito Himiko rankos.

— Gerai jau, eik, — po minutės atleidusi gniaužtus, tarė ji.

Greitosiomis gaudydamas orą, Paukštis Berdas paknopstom metėsi į svetainę prie tebeskambančio telefono. Jaunas vyriškas balsas ieškojo universitetinės ligoninės vaikų reanimacijos skyriuje gydomo naujagimio tėvo. Iš įtampos Paukštis Berdas atsakė uodą primenančiu zyzimu. Skambino rezidentūros studentas, kad perduotų žinutę nuo kūdikį gydančio daktaro.

— Atleiskite, kad taip vėlai. Čia buvo daug visokių reikalų, — iš tolumos kalbėjo balsas. — Rytoj vienuoliktą valandą ateikite į neurochirurgijos skyrių pas vyriausiojo gydytojo pavaduotoją. Jums turėjo paskambinti pats daktaras, bet jis atsiprašo, nes labai pavargo. Čia buvo daug darbo iki vėlumos.

Paukštis Berdas giliai atsikvėpė ir pagalvojo: vaikas mirė, neurochirurgijos skyriuje jam atliks skrodimą.

— Supratau. Rytoj ateisiu. Ačiū.

Vaikas mirė, mirė nuo išsekimo! — padėjęs ragelį, iš naujo pagalvojo Paukštis Berdas. Bet ką, tiesą sakant, reiškia, kad gydantis daktaras turėjo plūktis iki vėlumos? Kaip pas kūdikį atėjo jo mirtis? Paukštis Berdas ant liežuvio pajuto iš skrandžio sukilusį kartų skonį. Kažkas milžiniškas ir gąsdinantis dėbtelėjo į jį iš tamsos, tvyrančios prieš akis. Jausdamasis lyg žvėrių gaudytojas, įkritęs į skorpionų pilną požeminį urvą, pirštų galais nustypčiojo atgal į lovą. Visas jo kūnas ėjo pagaugais. Lova, mano saugus lizdelis, — Paukštis Berdas tebetirtėjo tyloje. Kad dar įtikinamiau atsidurtų lizdelio gelmėse, jis panūdo įeiti į Himiko kūną. Kelias karštligiškas nesėkmes patyrusį, kietumo pristigusį Paukštį Berdą prilaikydami nusivedė ir tvirtai įstatė Himiko pirštai. Jo nerimastingumas primetė jai įnirtingus judesius, kai du žmonės negaišdami laiko pasidalija orgazmą ir baigia savo sueitį. Nemokšiškai pasistumdęs, Paukštis Berdas staiga išsiveržė masturbacija trenkiančioje vienatvėje. Krūtinės tolumoje kaip skausmą jausdamas šiurkštų plakimą, jis nusirito Himiko pašonėn ir be jokio ryšio pagalvojo: aš tuoj mirsiu nuo širdies paralyžiaus.

— Elgiesi baisiai, — Himiko akys, lyg kažkuo abejodamos, žvelgė į Paukštį Berdą kiaurai tamsą, ir jos žodžiai buvo greičiau sielvartingi nei priekaištingi.

— Taip, atsiprašau.

— O kūdikis, Paukšti Berdai?

— Atrodo, kad viskas baigėsi, bet darbo jiems nepritrūko iki vėlumos, — Paukštį Berdą nukrėtė naujas šiurpulys.

— O ką ten kalbėjot apie vyriausiojo gydytojo pavaduotoją?

— Rytoj ryte turiu su juo pasimatyti.

— Išgerk migdomųjų su viskiu ir eik miegoti. Taip bus geriau. Nebėra reikalo laukti skambučio, — Himiko balse girdėjosi beribis švelnumas.

Įjungusi stalinę lempą, ji iškeliavo į virtuvę, o Paukštis Berdas, vengdamas šviesos, kietai užmerkė akis ir dar užsidengė jas viena ant kitos sudėtomis rankomis. Jo plaukiojančioje galvoje buvo tik aštriabriaune šerdimi virtęs klausimas, kurį ketino apmąstyti: kodėl nusilpęs kūdikis iki vėlumos laikė gydytoją ant kojų? Bet čia Paukštis Berdas susyk atsitrenkė į siaubą varančias mintis ir kiek įkabindamas spruko atgal. Siauručiais plyšeliais pravėręs akis, paėmė iš Himiko rankų stiklinę, trečdaliu pripildytą viskio, ir tabletes, kurių skaičius gerokai viršijo įprastą dozę. Springdamas nurijo viską vienu atsikvėpimu ir vėl užsimerkė.

— Čia buvo ir mano dalis, — pasiskundė Himiko.

— Tikrai? Atsiprašau, — antras iš eilės atsiprašymas nuskambėjo kvailai.

— Paukšti Berdai, — pašaukė jį Himiko, kažkokiais drovumo sukaustytais judesiais pasidariusi vietos lovoje ir atsigulusi jam prie šono.

— Ką?

— Kol ims veikti viskis ir migdomieji, aš palaikysiu tau kompaniją. Papasakosiu vieną epizodą iš afrikietiškojo romano. Ar skaitei tą skyrių apie dvasias grobikes?

Paukštis Berdas patamsyje neigiamai papurtė galvą.

— Kai žmonių moteris pastoja, dvasių grobikių miesto gyventojai išrenka vieną saviškį ir pasiunčia į tos moters namus. Naktį dvasių atstovas išveja lauk tikrąjį gemalą ir pats įlenda į įsčias. O gimdymo dieną į pasaulį ateina geručiu ir nekaltučiu žmogaus vaisiumi pasivertusi dvasia.

Paukštis Berdas tylėjo ir klausėsi. Toks vaikas netrukus būtinai susergąs. Kad jį išgydytų, motina aukojanti aukas, o dvasia patyliukais jas sunešanti į slaptą vietą. Vaikas niekada nepasveikstąs. Anksčiau ar vėliau jis numirštąs, o dvasia per laidotuves atgaunanti savo buvusį pavidalą ir, išsmukusi iš kapinių, sugrįžtanti į gimtąjį dvasių grobikių miestą su visu iš slaptavietės pasiimtu turtu.

— Kad kūdikiu pasivertusi dvasia laimėtų visą motinos meilę ir priverstų ją nešykštėti aukų, vaikelis gimsta labai gražus. Sako, kad afrikiečiai tokius vaikus vadina gimusiais numirti. Tu tik pagalvok, Paukšti Berdai, kokie jie turi būti gražūs, tie kūdikėliai, net ir pigmėjų vaikai.

Reikėtų papasakoti šitą istoriją žmonai, — pamanė Paukštis Berdas. Tada mūsų vaiką ji galės įsivaizduoti kaip labai gražų kūdikį, nes kas jau kas, o jis tikrai gimė numirti. Gal ir aš ilgainiui perdarysiu savo prisiminimus pagal šitą pasakaitę. Ir tai bus didžiausia mano gyvenimo apgavystė. Nes mano pamėkliškasis kūdikis mirė su ta pačia neperdaryta klaikia dviguba galva. Ir begaliniame laike po mirties jis visada bus dvigalvis pamėkliškas kūdikis. O jeigu iš tiesų egzistuoja gigantiška esybė, kuri tvarko tą begalinį laiką, tai dabar ji regi mus abu — dvigalvį kūdikį ir jo tėvą. Pykinimo kankinamas, Paukštis Berdas ūmai stačia galva krito į miegą — kaip į hermetišką skardinę, kurion nepatenka nė spindulėlis sapno šviesos. Tiesa, paskutiniuose blykstelėjusios sąmonės atšvaituose dar spėjo išgirsti savo angelą sargą, sušnibždėjusį jam į ausį tuos pačius žodžius:

— Elgiesi baisiai, Paukšti Berdai.

Paukštis Berdas atsilošė lyg tempiamas prie galvos prikabinto svarsčio, pakėlė aukštyn rankas ir, nykščių pagalvėlėmis siekdamas pasitrinti už ausų, alkūne stipriai stuktelėjo Himiko į lūpas. Ašarodama iš skausmo, Himiko pro tamsos uždangą žiūrėjo į nenatūraliai susitraukusį Paukštį Berdą, į jo skausmingą miegančią figūrą. Ji abejojo, ar teisingai Paukštis Berdas suprato iš ligoninės skambinusio žmogaus žodžius, ar neapsiriko. Gal kūdikis nemirė, gal jis vėl kelyje į išgijimą, sutvirtintą reikiamu kiekiu pieno? Jeigu liepė ateiti į ligoninę, tai gal norėdami pasitarti dėl vaiko operacijos? Himiko buvo juokinga ir graudu žiūrėti į savo miegantį draugą, surietusį kūną kaip ankštame narve netelpantis orangutangas, su viskio kvapo pliūpsniais šnopavime. Bet tegu tas jo miegas bus nors šioks toks atokvėpis prieš rytdienos audrą. Himiko išlipo iš lovos ir, tampydama jį už rankų ir kojų, padėjo kaip reikiant išsitiesti lovoje, kad galėtų patogiai ilsėtis. Paukštis Berdas buvo sunkus it užkerėtas miegantis milžinas, tačiau jos valiai pasidavė. Graikų filosofų maniera apsivyniojusi paklode savo nuogą kūną, Himiko išėjo į svetainę. Ketino iki išauštant tyrinėti Afrikos žemėlapius.