Кэндзабуро Оэ - Asmeninė patirtis

Akimirksniu supratęs, kad apsiriko, Paukštis Berdas nusidažė pasipiktinimo raudoniu lyg beširdiškos patyčios auka. Buvo ką tik įėjęs į vyriausiojo gydytojo kabinetą neurochirurgijos skyriuje. Čia jo laukė keli jauni gydytojai, tarp jų ir kūdikį prižiūrintis daktaras iš pediatrijos skyriaus, o jų apsuptyje — brandaus amžiaus profesorius, keliantis pagarbą, nors ir nebaimingą. Supratęs savo klaidą, Paukštis Berdas tamsiai nuraudo ir sustingo žvelgdamas padėrusiomis akimis. Paskui atsisėdo ant geltona oda aptrauktos apvalios kėdės gydytojų rate. Jautėsi kaip kalinys, atitemptas į sargybinių kambarį po nevykusiai suplanuoto pabėgimo, po nesėkmingo bandymo išsigelbėti iš pamėkliškojo kūdikio kalėjimo. Ką gali žinoti, gal kalėjimo prižiūrėtojai susimokė ir tyčia suvedžiojo jį neaiškiu vakarykščiu skambučiu, kad iš sargybos bokštelio aukštumų pasimėgautų jo mėginimu bėgti ir jo nesėkme.

Kadangi Paukštis Berdas sėdėjo nepraverdamas burnos, teko įsikišti pediatrijos skyriaus gydytojui:

— Čia naujagimio tėvas, — pristatė atvykėlį ir su kuklia, drovia šypsenėle užėmė žiūrovo vietą. Ko gero, lankydamas pacientus, vyriausiojo gydytojo pavaduotojas pastebėjo, kaip iš tiesų maitinamas kūdikis, ir tada jaunasis daktaras visą kaltę suvertė Paukščiui Berdui. Pagautas apmaudo nuo tokios minties, Paukštis Berdas pervėrė išdaviką aštriu žvilgsniu.

— Vakar ir šiandien mačiau jūsų kūdikį. Manau, palauksim, kol jis dar truputį sustiprės, ir tada galėsim operuoti, — pasakė profesorius.

Nagi, pirmyn, aš turiu pasipriešinti, turiu su jais kovoti, negaliu prisileisti artyn to vaiduokliško vaiko, — į panišką siaubą grimztančioje galvoje pats sau įsakinėjo Paukštis Berdas. Nuo tos akimirkos, kai suprato savo rožinę klaidą, jis pradėjo bėgti iš mūšio lauko. Bėgdamas retkarčiais atsisukdavo, bet ir tada nieko geresnio už savigyną sugalvoti negalėjo. Aš turiu atsisakyti operacijos, kitaip mano pasaulį valdžion paims pamėkliškasis kūdikis.

— Ar jis turi perspektyvų po operacijos augti kaip normalus vaikas? — išsiblaškęs paklausė Paukštis Berdas.

— Kol kas nieko tikslaus pasakyti negalim, — profesorius kalbėjo atvirai.

Manęs neapmulkinsit, — vos susilaikė neištaręs Paukštis Berdas. Jo akys surūstėjo. Smegenų lauke pasirodė liepsnojantis pačios kaitriausios gėdos apskritimas. Jis įsitempė kaip cirko tigras, nusitaikęs šokti per degantį lanką.

— Kuri tikimybė didesnė — ar kad jis galės augti kaip normalus vaikas, ar kad negalės?

— To mes irgi tiksliai nesužinosim, kol nepadarysim operacijos.

Tuomet Paukštis Berdas peršoko gėdos lanką, peršoko nė neraustelėjęs.

— Aš norėčiau atsisakyti operacijos.

Visi gydytojai sužiuro į jį netekę žado. Paukštis Berdas jautė, kad dabar galėtų pačiu garsiausiu balsu išrėkti bet kokią begėdystę. Dar gerai, kad savo įžūlaus laisvumo nespėjo išbandyti praktiškai. To ir nereikėjo, nes vyriausiojo gydytojo pavaduotojas žaibiškai perprato Paukščio Berdo ketinimus.

— Pasiimsite vaiką su savim? — aiškiai supykęs paklausė dirgliu balsu.

— Pasiimsiu, — nekantriai patvirtino Paukštis Berdas.

— Ką gi, prašom! — pats maloniausias ligoninėje jo sutiktas daktaras atskleidė nuogą pasišlykštėjimą Paukščiu Berdu.

Paukštis Berdas atsistojo kartu su gydytojais, apsupusiais jį ratu. Gongas po sužaistos partijos. Aš sugebėjau apsiginti nuo pabaisos kūdikio pavidalu, — pamanė jis.

— Jūs tikrai pasiimsit kūdikį? — truputį užsikirsdamas paklausė daktaras iš vaikų reanimacijos skyriaus, prisigretinęs prie Paukščio Berdo vos jiedviem išėjus į koridorių.

— Šiandien po pietų ateisiu jo išsivežti.

— Nepamirškit, kad išrašant kūdikį iš ligoninės jums reikės drabužėlių, — daktaras nusisuko ir pasišalino.

Paukštis Berdas greitu žingsniu pasuko į aikštę priešais ligoninę, kur mašinoje jo laukė Himiko. Tą dieną po apniukusiu dangumi tiek ryškiai raudonas sportinis automobilis, tiek saulės akinius užsidėjusi Himiko atrodė išblukę ir netekę prekinės išvaizdos. Prie mašinos Paukštis Berdas prisiartino bėgte.

— Aš viską ne taip supratau. Dabar jie galės skaniai iš manęs pasijuokti, — pasakė šiurkščios grimasos iškreiptu veidu.

— Man buvo kilęs toks įtarimas.

— Gal galiu sužinoti, kodėl? — atšiauriai paklausė Paukštis Berdas.

— Be jokio pagrindo, Paukšti Berdai, — bailiai nulindo į krūmus Himiko.

— Nutariau pasiimti vaiką.

— Pasiimti kur? Į žmonos ligoninę ar į savo nuomojamą butą?

Staiga Paukštį Berdą įtraukė gelmėn sunkus sutrikimas. Jis suprato, kad vienintelis dalykas, kurį sugebėjo padaryti, tai aklai pasipriešinti gydytojams, mėginusiems atlikti operaciją šioje ligoninėje ir per prievartą užkrauti jo likusiam gyvenimui kūdikį su properša galvoje. Tuo tarpu apie tolesnius planus nė nepagalvojo. Nėra ko ir tikėtis, kad gimdymo namai užsiners sau ant kaklo tą patį „vaisių“, kurio taip neseniai nusikratė, o jei sugalvotų su kūdikiu parvažiuoti į namus, jam už gerklės griebtų geranoriškas senosios šeimininkės smalsumas. Jis galėtų savo miegamajame tęsti tą pačią dietą, kuri iki vakar dienos buvo taikoma vaikų reanimacijos skyriuje, tačiau alkanas dvigalvio kūdikio verksmas ir riksmas tikrai sulauktų tolimo, skalijančio atsako iš kelių šimtų kvartalo šunų. Ir koks gydytojas sutiks išrašyti mirties liudijimą nuo išsekimo mirusiam naujagimiui? Paukštis Berdas mintimis jau piešė save areštinėje, apkaltintą vaikų žudymu, ir kraupius šį įvykį aprašančių laikraščių straipsnius.

— Tu teisi. Aš neturiu kur išsivežti kūdikio, — iš burnos paskleidęs rūgštų kvapą, pripažino Paukštis Berdas. Jautėsi visai palūžęs.

— Klausyk, jeigu nesi sumanęs ko nors kita...

— Tai ką?

— Tai gal geriausia būtų paprašyti vieno mano draugo pagalbos. Jis gydytojas, Paukšti Berdai, ir padeda tiems, kurie nenori savo vaikų. Aš pati susipažinau su juo tada, kai dariausi abortą.

Paukštis Berdas vėl pasijuto kaip į karą išsiųstas bailys, kurio armijai nepavyko atsilaikyti prieš kūdikiu pasivertusios pabaisos puolimą ir kuris, apimtas panikos, rūpinasi tik savo asmens saugumu. Mirtinai išbalęs, jis peršoko dar vieną degantį lanką.

— Aš sutinku, jeigu tik tas gydytojas mus priims.

— Turi suprasti vieną dalyką, Paukšti Berdai, — nenormaliai tęsdama žodžius tarė Himiko, — prašydami jo paslaugos, mes susitepam rankas kūdikio mirtimi.

— Ne mes susitepam, o aš susitepu rankas kūdikio mirtimi, — pataisė Paukštis Berdas ir pagalvojo, kad bent iš vienos apgaulės dabar jau bus išsivadavęs. Tačiau džiaugsmo nebuvo, buvo tik jausmas, kad pastatė koją ant laiptų, vedančių žemyn į depresijos požemį.

— Ne, Paukšti Berdai... Mes abu susitepam... — pasakė Himiko. — Ar galėtum pakeisti mane prie vairo?

Paukščiui Berdui dingtelėjo, kad dėl sutrikusio jos kalbos tempo bus kalta pernelyg didelė vidinė įtampa. Jis apėjo automobilį iš priekio ir atsisėdo į vairuotojo vietą. Mašinos veidrodėlyje pamatė išblyškusį Himiko veidą ir aplink lūpas pašiurpusią odą, tarsi apibertą balkšvų miltelių sauja. Aišku, aš ir pats ne geriau atrodau, — pamanė Paukštis Berdas. Jis norėjo nusispjauti iš mašinos, tačiau burna buvo perdžiūvusi, ir pasigirdo tik bergždžias, liežuvio čekštelėjimą primenantis garsas. Paukštis Berdas išvairavo į gatvę be ceremonijų, visai kaip Himiko.

— Prisimeni pirmąją naktį, kurią praleidai mano namuose. Sakei, kad už lango mane šaukė kažkoks vidutinio amžiaus vyras kiaušinio formos galva. Jis ir yra tas gydytojas. Ar prisimeni jį?