Кэндзабуро Оэ - Asmeninė patirtis

— Iš pradžių aš tuos pinigus kroviau kelionei į Afriką. Ir matai, — tą akimirką, kai nutariau nužudyti kūdikį ir išvažiuoti ten su tavim, jie vėl sugrįžo į mano kišenę, — susipainiojęs savo nesurikiuotose mintyse, jis ir pats tiksliai nežinojo, ką nori pasakyti.

— Tai ir išleiskim juos Afrikoje, — nerūpestingai pasakė Himiko. — Klausyk, Paukšti Berdai, tas vardas, Kikuhiko... Aš žinau vieną gėjų barą, kuris vadinasi „Kikuhiko“, ir pavadinimas užrašomas tokiais pat hieroglifais. Tas baras priklauso žmogui, vardu Kikuhiko.

— Kiek jam metų?

— Na, tikrą tokių žmonių amžių atspėti sunku, bet manau, kad jis už tave ketveriais, penkeriais metais jaunesnis.

— Aš įsitikinęs, kad tai tas pats vyras, kurį pažinojau mūsų provincijos miestelyje. Vienas už kultūrinę informaciją atsakingas homoseksualus okupacinės kariuomenės tarnautojas amerikietis buvo padaręs jį savo meilužiu. Galų gale tas Kikuhiko pabėgo į Tokiją.

— Nieko sau atsitiktinumai, Paukšti Berdai. Vėliau mes nueisim į jo barą.

Vėliau... Po to, kai paliksim kūdikį pas kažkokį neaiškų kriminalinių abortų specialistą! — pamanė Paukštis Berdas. Ir prisiminė, kaip kadaise vieną paauglį paliko vėlią naktį provincijos mieste. Vadinasi, dabar paliekamą vaiką jis pavadino kitados palikto paauglio vardu. Kad ir ką sakytum, vardo davimo aktas apsuptas daugybės neįsivaizduojamų žabangų. Vieną akimirką Paukštis Berdas užsinorėjo sugrįžti į ligoninę ir pakeisti vardą, tačiau jo valią išsyk pakirto apatijos nuodai. Kai prakalbo, jautėsi taip, lyg pats iš savęs darytų kankinį:

— Šiąnakt mudu gersim gėjų bare, „Kikuhiko“ bare, gersim kiaurą naktį.

Vaikų reanimacijos skyriuje jų jau laukė šiapus stiklinės pertvaros perkeltas Paukščio Berdo sūnus Kikuhiko. Buvo apvilktas minkštučiais Himiko nupirktais rūbeliais ir paguldytas į lopšį. Šalia jo, nežinodamas, kur dėtis iš nesmagumo, stovėjo gydantis daktaras. Krepšys su kūdikiu atsidūrė tarp Paukščio Berdo su jo drauge iš vienos pusės ir pediatrijos skyriaus gydytojo — iš kitos. Paukštis Berdas ir nežiūrėdamas pajuto, kad, išvydus lopšyje gulintį naujagimį, Himiko ištiko stabas. Vaikas dabar buvo gerokai didesnis, atmerkęs žvairas akis, panašias į dvi gilias raukšles skaisčiai raudonoje odoje. Gumulas ant jo galvos irgi buvo ūgtelėjęs, raudonesnis net už veidą, išpurtęs, blizgėte blizgantis. Kūdikis atrodė kaip atsiskyrėlis seneliukas iš kiniškų paveikslų, ir jo išvaizdai neginčytinai trūko žmogiškumo, — galbūt todėl, kad, prisitaikydama prie slegiančio galvą gumulo, jo “kakta darėsi vis žemesnė, siauresnė, nebegrįžtamai suspausta. Vaikas be perstojo krutino kietai sugniaužtus kumštukus ir, regis, mielai būtų pabėgęs iš lopšio.

— Jis į tave nepanašus, Paukšti Berdai, — sušnibždėjo Himiko bjauriu, tęvu balsu.

— Jis į nieką nepanašus, jis iš viso nepanašus į žmogų, — pasakė Paukštis Berdas.

— Ne, taip nekalbėkit, — bejėgiškai papriekaištavo gydytojas.

Paukštis Berdas metė žvilgsnį už stiklinės pertvaros. Dabar lovose gulintys kūdikiai energingai spurdėjo visi kartu. Ką gali žinoti, gal jie dalijasi įspūdžiais apie savo išvežamą likimo draugą? — pamanė Paukštis Berdas. Atrodė, kad įsiaudrinę naujagimiai nenori nusileisti vienas kitam. Įdomu, kas negerai tam kuvezėje tūnančiam mažulyčiam kaip nykštukinė tupaja kūdikiui mąsliomis akimis? O kovingasis vaikelio be kepenų tėvas? Kažin ar vis dar ateina papriešgyniauti daktarams užsimovęs savo rudas trumpas kelnes ir susijuosęs plačiu odiniu diržu?

— Raštinėje sutvarkėte visus reikalus? — paklausė seselė.

— Taip, visus.

— Ką gi, dabar kūdikis jūsų! — pasakė seselė.

— Neapsigalvosite? — paklausė gydytojas, rodos, negalėdamas nusikratyti savo nelinksmų minčių.

— Neapsigalvosim, — Paukštis Berdas buvo neperkalbamas. — Ačiū jums už rūpestį.

— Jokių ačiū, — gydytojas nesutiko priimti Paukščio Berdo padėkos.

— Tada sudie.

— Sudie, viso labo, — daktaro akių pakraštėliai buvo paraudę, kai jis atsisveikino negarsiu balsu, tarsi gailėdamasis prieš tai pakelto savo tono.

Kai Paukštis Berdas su Himiko ir lopšiu rankose išėjo iš reanimacijos skyriaus, į kūdikį lopšyje sutartinai sužiuro visi koridoriuje dykai stoviniuojantys ligoniai. Sužaibavęs bauginančiomis akimis, Paukštis Berdas nužingsniavo koridoriumi tolyn, atstatytomis alkūnėmis gindamas savo lopšį. Jį protekine vijosi Himiko. Ledinio Paukščio Berdo žvilgsnio užčiaupti, ligoniai traukėsi į tamsaus koridoriaus pašalius šypsodami neaišku kam, galbūt nešamam kūdikiui.

— Tas daktaras arba seselė gali pranešti policijai, Paukšti Berdai, — grįžčiodama per petį, tarė Himiko.

— Vargu, — grubiai atkirto jos draugas. — Jie patys mėgino numarinti kūdikį liesu pienu ir saldintu vandeniu.

Prisiartinęs prie centrinio pastato vestibiulio, Paukštis Berdas suprato, kad jam niekaip nebepavyks tik savomis alkūnėmis apsaugoti krepšį su kūdikiu nuo neišmatuojamo ten knibždančių ambulatorinių ligonių smalsumo. Jautėsi lyg vienišas regbio žaidėjas, su kamuoliu rankose ketinantis prasiveržti prie vartų, kur laukia glaudžiomis gretomis išsirikiavusių priešų armija. Kiek padvejojus, jam toptelėjo viena mintis:

— Būk gera, išimk iš mano kelnių kišenės kepuraitę ir uždenk tą pakaušį.

Paukštis Berdas matė, kaip virpčioja jo prašymą pildančios Himiko rankos. Lyg be galvos jiedu brovėsi pro tuos žmones, lendančius prie jų su savo netaktiškomis šypsenomis.

— Oi, koks mielas vaikutis, tikras angeliukas! — pusamžės moteriškės burkavimas Paukščiui Berdui pasirodė labai panašus į užgauliojimą, tačiau ir pro ją prašvilpė nė nestabtelėjęs, nuleista galva.

Aikštėje priešais ligoninę pliaupė kažkelinta liūtis. Lietui lyjant, Himiko vikriai kaip vandeninis vabalėlis sukutis privairavo atbulą mašiną prie Paukščio Berdo, laukiančio jos su lopšiu glėbyje. Pirmiausia Paukštis Berdas padavė krepšį su vaiku Himiko, paskui pats įlipo į automobilį ir krepšį atsiėmė. Kad šis neslankiotų jam ant kelių, Paukštis Berdas sėdėdamas turėjo statmenai laikyti tiesutėlę nugarą nelyginant koks akmenyje iškaltas Egipto faraonas.

— Ar jau galim važiuoti, Paukšti Berdai?

— Taip, galim.

Sportinis automobilis šoktelėjo į priekį aršiai lyg varžybų trasoje. Paukščio Berdo ausis visu smarkumu trenkėsi į metalinę tento sąvaržą, — jam net kvapą užėmė iš skausmo.

— Paukšti Berdai, kažin kiek dabar valandų?

Prilaikydamas lopšį tik dešine ranka, Paukštis Berdas pasižiūrėjo į laikrodį. Sustojusios rodyklės rodė nesąmones. Kelias pastarąsias dienas jis iš įpročio užsisegdavo laikrodį ant riešo, tačiau nė karto nemėgino pažiūrėti, ką jis rodo, nė karto jo neužvedė ir nenustatinėjo valandų. Jį apėmė tokia nuotaika, lyg kelias pastarąsias paras būtų gyvenęs kitapus laiko, kuriuo tekėjo taiki nepažįstamų jam žmonių kasdienybė be pabaisiško, dantimis į ją įsitvėrusio kūdikio. Jis ir dabar dar nebuvo sugrįžęs į kitų žmonių laiko zoną.

— Laikrodis nebeina, — pasakė Paukštis Berdas.

Himiko spustelėjo radijo mygtuką. Žinias skaitęs diktorius kalbėjo apie Maskvos atnaujintus branduolinius bandymus ir šio įvykio atgarsius. Japonijos antibranduolinė lyga paskelbė pritarianti sovietų branduoliniams bandymams. Tačiau lygos viduje esama įvairių nuomonių, ir kita pasaulinė konferencija dėl branduolinio ginklo uždraudimo galinti virsti tikru chaosu. Buvo duotas įrašas su Hirosimos atominio bombardavimo aukų balsais, reiškiančiais abejones dėl lygos paskelbto teksto. Tiesą sakant, ar gali iš principo egzistuoti toks dalykas kaip švarus branduolinis ginklas? Tarkim, kad Sibire tarybinių žmonių rankomis bandomas ginklas yra kaip tik toks, bet ar gali iš principo egzistuoti žmonėms ir gyvūnams nekenksmingos atominės ir vandenilinės bombos?