Кэндзабуро Оэ - Asmeninė patirtis

— Taip, prisimenu, — atsakė Paukštis Berdas ir pagalvojo: o aš tikėjausi galėsiąs nugyventi savo amželį neturėdamas reikalų su tokio tipo žmogėnais.

— Geriausia bus, jei iš pradžių pasikalbėsim su juo telefonu, o paskui važiuosime vaiko.

— Gydytojas iš vaikų reanimacijos skyriaus liepė nepamiršti drabužėlių kūdikiui.

— Tai užvažiuokim pas tave į namus ir paimkim. Turbūt žinai, kur jie?

— Nieko nebus, — Paukščio Berdo galvoje stojo triuškinamai ryškus diena iš dienos azartiškai kraitelį kraunančios nėščios žmonos vaizdas. Jis jautėsi atstumtas nuo baltos vaiko lovelės, nuo dramblio kaulo spalvos kūdikio spintutės su obuolio formos rankenėlėmis, nuo visko. — Iš ten paimti baltinukų aš negaliu.

— Taigi. Jeigu tavo žmona sužinotų, kokiam tikslui panaudojai vaiko drabužėlius, ji tau niekada neatleistų.

Taip, šito irgi nenuneigsi, — pamanė Paukštis Berdas. Tačiau žmona man neatleis jau vien to, kad, kilnojamas iš ligoninės į ligoninę, kūdikis galiausiai vis tiek numirs. O įvykiams šitaip susiklosčius, aš jau tikrai nebegalėsiu gyventi neaiškaus pobūdžio santuokoje, laikydamas žmoną įvyniotą į neišsisklaidančias abejones. Net jei kaučiausi beviltiškame mūšyje, kęsdamas vidinį apgavystės niežulį, tai būtų nebe mano galioje. Paukščio Berdo dantys susmigo į dar vieną karčią tiesą po saldžiu apgaulės glajumi.

Mašina privažiavo didelę sankryžą, kur kelią jai pastojo šviesoforas. Tai buvo viena iš žiedinių didmiesčio magistralių. Paukštis Berdas nervingai žvilgtelėjo ton pusėn, į kurią jam reikėjo sukti. Virš žemės kabojo juodumu užsitraukęs dangus. Pakilo lietaus nuojauta apvaisintas vėjas, sušlamo dulkėtų gatvės medžių viršūnės. Užsidegęs žalias signalas ryškiai plieskė apniukusio dangaus fone ir grasinosi įsiurbsiąs Paukštį Berdą savo švieson. Kaip prieštaravimą harmonijai jis suvokė dalyką, kad dabar yra saugomas to paties šviesoforo kaip ir tie, kurie niekada gyvenime neturėjo minties žudyti artimą savo.

— Iš kur skambinsim? — pasiteiravo Paukštis Berdas. Jo savijauta buvo panaši į bėgančio nuo teisingumo nusikaltėlio.

— Iš artimiausios maisto parduotuvės. Vis tiek reikia pavalgyti, tai galėsim nusipirkti po kokią dešrelę.

— Gerai, — klusniai sutiko Paukštis Berdas, nors apetito neturėjo. Jeigu ką ir jautė, tai tikrai ne apetitą, o suerzinto skrandžio pasipriešinimą. — Bet ar tavo draugas mūsų klausysis?

— To žmogaus galva kaip kiaušinukas, ir jis atrodo visai padorus, bet iš tikrųjų yra padaręs baisių dalykų, na, žinai, tokių... — Himiko nenatūraliai nutilo ir, kyštelėjusi liežuvio galiuką, palaižė sukepusias lūpas. Viskas aišku, dalykėliai tokie, kad Himiko net pasakoti nedrįsta, — pamanė Paukštis Berdas. Jį vėl pradėjo pykinti, ir tikrai buvo ne laikas pietums valgyti dešreles.

— Kai su juo pakalbėsim, — tarė Paukštis Berdas, — man reikės ne dešrelių, o vaiko drabužių. Ir krepšio. Patogiausia būtų eiti į universalinę parduotuvę. Nors, tiesą sakant, prekių naujagimiams akyse matyti nenoriu.

— Nueisiu aš. Tu gali palaukti mašinoje.

— Ėjau kartą apsipirkti su žmona. Ji tada buvo neseniai pastojusi. Ten buvo krūva nėščių moterų, krūva kūdikių ir apskritai gyvuliška atmosfera.

Paukštis Berdas žvilgtelėjęs pamatė, kaip iš Himiko veido dingsta spalva. Turbūt jai irgi bloga. Pažaliavę ir nutilę gretimose sėdynėse, jiedu varė mašiną pirmyn. Paukštį Berdą suėmė kandi nuotaika.

— Vaikas mirs, žmona pasveiks, ir mes su ja tikriausiai išsiskirsime. Iš mokyklos mane atleido, taigi ir čia būsiu laisvas vyras. Atrodytų, visą gyvenimą tik apie tai ir turėjau svajoti, o man nelinksma, nors tu ką.

Sustiprėjęs vėjas pūtė nuo Paukščio Berdo Himiko kryptimi, todėl Himiko teko kalbėti pakėlus balsą, kad perrėktų gūsius:

— Paukšti Berdai, — šūktelėjo ji, — jeigu tu tikrai būsi laisvas vyras, tai kodėl mums nepasinaudojus uošvio patarimu? Galėtume parduoti namą ir žemę ir kartu iškeliauti į Afriką.

Afrika tikrovėje, prieš mano akis! — pagalvojo Paukštis Berdas. Bet jo vaizduotėje teišplaukė nyki dykvietė, nežadinanti aistros. Nuo tada, kai dar paauglystėje pajuto trauką Afrikai, šis žemynas jam pirmąkart neteko švytėjimo. Paniuręs vyras, laisvas sau stypsantis pilkoje Sacharos dykumoje, vyras, nužudęs kūdikį žiogo formos saloje, esančioje 140 laipsnių rytų ilgumos, ir pabėgęs iš nusikaltimo vietos, o dabar klaidžiojantis po visą Afriką, kur nė kirstuko neįmanoma pasigauti, nekalbant jau apie karpuotį. Vyras, žvelgiantis į Sacharą stikliniu žvilgsniu.

— Sakai, į Afriką? — be jokio entuziazmo pakartojo jos žodžius Paukštis Berdas.

— Dabar tu kaip sraigė kriauklėj esi sulindęs į savo apmąstymus, Paukšti Berdai. Bet tą akimirką, kai žengsi pirmą žingsnį Afrikos žeme, susigrąžinsi savo buvusią aistrą, — padrąsino Himiko.

Paukštis Berdas niūriai tylėjo.

— Aš kraustausi iš proto dėl tavo Afrikos žemėlapių. Labai norėčiau, kad, išsiskyręs ir laisvas, tu persikeltum su manim į Afriką ir turistinius žemėlapius mes panaudotume pagal jų paskirtį. Vakar, kai užmigai, aš be poilsio studijavau tavo atlasus ir, žinai, mane net karštligė krėsti pradėjo. Todėl man reikia tavęs laisvo. Kai pasakiau, kad mes susitepsim rankas, tu pasakei, kad ne mes, bet iš tikrųjų susitepsim mes abu. Ir dviese išvažiuosim į Afriką, ar ne, Paukšti Berdai?

Žodžiais Paukštis Berdas atsikrenkštė kaip skrepliais:

— Jei jau taip nori.

— Pradžioje mus siejo tik paprasčiausias seksas. O aš tebuvau seksualinis šiaudas, už kurio tu griebeisi skęsdamas nerime ir gėdoje. Bet vakar naktį aš suvokiau, kad degu noru nuvažiuoti į Afriką. Dabar mes esame sujungti kitaip, esame suvesti turistinių Afrikos žemėlapių, Paukšti Berdai. Iš ten, kur yra grynas seksas, mes pakilome į aukštesnį lygmenį. Nuo pat pradžių to troškau ir dabar išties visa degu. Dėl to aš tau pažadėjau surasti daktarą ir dėl to susitepsiu rankas.

Sportinės mašinos žemas priekinis stiklas visas tarsi sutrūkinėjo, kai vėjo atskraidinti prie jo prisiplakė balti lietaus lašiukai, smulkučiai nelyginant migla. Tą pat akimirką Paukštis Berdas ir Himiko pajuto lašelius ant savo kaktos ir akių. Viskas aptemo lyg netikėtoms sutemoms užėjus, ir pakilo siautulingas viesulas.

— Ar ant šitos mašinos galima uždėti stogą? Kūdikis be jo sušlaps, — kaip rūpestingas idiotas paklausė Paukštis Berdas.

12

Kai Paukštis Berdas ant sportinio automobilio viršaus baigė tvirtinti juodą tentą, pro virtuvės langą, pasibalnojęs kaprizingą, lyg išgąsdinta višta po gatvelę besiblaškantį vėją, atskriejo prisvilusių česnakų ir dešrelių kvapas. Tą patiekalą Paukštis Berdas išmoko gaminti iš Delčevo: plonyčiais griežinėliais supjaustyti česnakai pakepinami svieste, paskui sumetamos Vienos dešrelės ir, pripylus vandens, viskas ištroškinama. Apie Delčevą dabar ir galvojo. Įdomu, ar jį jau išskyrė su ana bekrauje mergaičiuke, ar sugrąžino į pasiuntinybę? Ar tas vyras bandė dantimis ir nagais kovoti už savo laimę akligatvio užkaboryje susisuktame įsimylėjėlių lizdelyje? Galbūt jo mylimoji kažką klykė japonų kalba, nesuprantama nei Delčevui, nei atėjusiems jo išsivesti žmonėms iš pasiuntinybės. Tik vargu bau jis ir jo mylimoji galėtų ką nors pakeisti — anksčiau ar vėliau jiems vis tiek lemta pasiduoti.

Paukštis Berdas pasižiūrėjo į stogu aptrauktą mašiną. Ryškiai raudonas korpusas ir juodas viršus atrodė panašūs į mėsoje žiojinčią apšašusią žaizdą. Paukštyje Berde suruseno pasišlykštėjimas. Danguje juodavo debesys, oras buvo pritvinkęs drėgmės ir kritulių nuojautos, šniokštė vėjas, bet pats lietus, tarsi migla trumpam pripildydavęs orą, škvalo staiga būdavo nunešamas į tolį, o paskui vėl sugrįždavo nežinia iš kur. Paukštis Berdas matė priklydusios liūties nuplautus medžius, beveik nepraeinama tankyne vešinčius protarpiuose tarp namų. Dabar, nors solidi ir tamsi, jų žaluma tviskėjo gyvybe. Tas atspalvis kerėjo Paukštį Berdą lygiai kaip šviesoforo šviesa žiedinės magistralės kryžkelėje. Galbūt mirties patale aš matysiu tokią pat gryną žalią spalvą, — nesąmoningai pagalvojo. Jam rodėsi, kad gal ne kūdikį, o jį patį dabar ruošiamasi vežti į mirtį pas kažkokį neaiškų kriminalinių abortų specialistą. Jis sugrįžo į prieangį ir, susirinkęs kūdikio krepšį, baltinukus, kojines, vilnonį megztinuką su kelnytėmis ir kepuraitę, nusinešė į mašiną ir sukrovė už sėdynių. Himiko nepagailėjo laiko tiems daiktams nupirkti. Nesulaukęs jos visą valandą, Paukštis Berdas net buvo pradėjęs nuogąstauti, ar ji nepabėgo. Ir kodėl jai prireikė sugaišti amžinybę, kad išrinktų drabužius tuojau pat mirsiančiam kūdikiui? — to moteriško susijausminimo niekas nesupras.