Кэндзабуро Оэ: Asmeninė patirtis

Himiko spustelėjo kitos radijo stoties mygtuką. Ten grojo populiarią muziką. Tango. Beje, Paukščiui Berdui visi tango visada rodėsi kaip vienas. O šis tęsėsi be galo, ir neapsikentusi Himiko radiją išjungė. Jiems taip ir nepavyko sužinoti, kiek valandų.

— Girdėjai, Paukšti Berdai? Mūsų antibranduolinė lyga visai pakėlė rankas prieš sovietų branduolinius bandymus, — pasakė Himiko, tačiau neatrodė, kad būtų rimtai susidomėjusi.

— Taip, panašu.

Kolektyviniame nepažįstamųjų pasaulyje ėjo priekin vienintelis visiems žmonėms bendras laikas ir kūrėsi bloga lemtis, kurią viso pasaulio žmonės jautė kaip vieną ir tą pačią jiems skirtą dalią. Tačiau Paukštis Berdas priklausė tik nuo lopšio, kuriame gulėjo kūdikis pabaisa ir valdė jo asmeninį likimą.

— Klausyk, Paukšti Berdai, dabar aš nekalbėsiu apie tuos, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai gauna politinės arba ekonominės naudos iš branduolinio ginklo gamybos. Tu man tik pasakyk, ar yra šioje žemėje žmonių, kuriems paprasčiausiai norisi branduolinio karo, norisi, ir tiek? Ar tau neatrodo, kad lygiai kaip dauguma žmonių be jokios aiškios priežasties tiki Žemės tvarumu ir jo trokšta, taip yra individų, kurių siela juoda ir kurie taip pat be jokios aiškios priežasties tiki žmonijos žūtimi ir jos trokšta. Žinai, yra tokie mažyčiai kaip pelės šiaurės gyvūnėliai lemingai, kurių bendruomenėse kartais pasitaiko masinių savižudybių. Kaip manai, ar šiame pasaulyje būna tokių kaip lemingai žmonių, Paukšti Berdai?

— Į lemingus panašių žmonių, turinčių juodą sielą? Man regis, artimiausiu metu Jungtinės Tautos kaip tik ir turėtų imtis kuo efektyvesnių priemonių tokiems subjektams išgaudyti, — Paukštis Berdas, daug nesvarstydamas, ėmėsi pūsti į Himiko dūdą.

Tačiau pats asmeniškai neturėjo jokio noro kilti į kryžiaus žygį prieš lemingų tipo žmones su juoda siela. Priešingai, jis netgi jautė vieną tokią juodasielę leminginę esybę persmelkiant savo paties vidų.

— Karšta, Paukšti Berdai, — Himiko sausai pakeitė temą parodydama, kad jai nebuvo labai įdomūs tie dalykai, apie kuriuos kalbėjosi iki šiol.

— Taip, tikrai karšta.

Pro virpančias plonas metalines grindis šliaužte kilo variklio karštis, o kadangi sportinės mašinos tentas laikė Paukštį Berdą ir Himiko sandariai uždarytus viduje, greitai jiedu pasijuto lyg patupdyti į šiltnamį. Tačiau atplėšus tento kampą, į vidų kartu su vėju neišvengiamai patektų ir lietaus lašai. Paukštis Berdas nelaimingu veidu pabandė patikrinti automobilį dengiantį viršų. Tasai improvizuotas stogas buvo gerokai atgyvenusio stiliaus.

— Nieko nepadarysi, Paukšti Berdai. Galim nebent retkarčiais sustabdyti mašiną ir atidaryti dureles, — supratusi jo nusivylimą, pasiūlė Himiko.

Priešais mašiną Paukštis Berdas pamatė nugaišusį žvirblį, gulintį lietuje. Himiko irgi pamatė. Jųdviejų mašina lėkė tiesiai į jį. Staiga jis prasmego kažkur už jų regėjimo lauko, o mašina, plačiai mėtydama uodegą, pasisuko įžambiai ir ratu įkrito į geltonu drumzlinu vandeniu užsimaskavusią gilią duobę gatvės pakraštyje. Paukštis Berdas skaudžiai užsigavo lopšį prilaikančių rankų pirštus. Kol prisikasim prie to kriminalinių abortų specialisto ligoninės, visas mano kūnas bus nusėtas žaizdomis ir mėlynėmis, — nelinksmai pagalvojo jis.

— Atsiprašau, Paukšti Berdai, — aišku, kad ir Himiko kažką susimušė, nes kalbėjo skausmą kenčiančio žmogaus balsu. Tiek Paukštis Berdas, tiek Himiko lyg susitarę stengėsi neprisiminti nugaišusio žvirblio.

— Nieko, nesvarbu.

Pasakė Paukštis Berdas ir, pataisęs lopšį sau ant kelių, pirmąkart nuo tada, kai įlipo mašinon, pažvelgė tiesiai kūdikiui į veidą. Tas veidas vis labiau raudo, ir buvo nebeaišku, ar vaikas dar kvėpuoja. Atrodė dūstąs. Apimtas panikos, Paukštis Berdas puolė supti lopšį. Staiga kūdikis plačiai prasižiojo, tarytum taikydamasis įkąsti Paukščiui Berdui į pirštą, ir užklykė neįtikėtinu garsu. Uhuhū, gū gū gū, ū ū ū ū, — jis verkė ir verkė kietai sumerkęs uždžiūvusias akis, panašias į ne ilgesnius už centimetrą siūlų galiukus, o jo kūnu bėgiojo maži traukuliukai. Tą akimirką, kai ištrūko iš panikos gniaužtų, Paukštį Berdą pagavo noras delnu uždengti rožines kūdikio lūpas. Vos ne vos jis nuslopino savyje tą impulsą. Kaip ir panikos jausmą, iš naujo kylantį jame. Vaiko kepurytė su nupieštais ožiukais mėšlungiškai plastėjo užmauta ant gumbo, ir sklido nesibaigianti kūdikio rauda: uhuhū, gū gū gū, ū ū ū ū.

— Rodos, tiek daug prasmių slypi verkiančio kūdikio balse, — galynėdamasi su kūdikio riksmu, Himiko ir pati turėjo įtempti balsą. — Kas žino, gal jis pilnas visų įmanomų žmogiškos kalbos reikšmių.

Kūdikis tebeklykė: uhuhū, gū gū gū, ū ū ū ū.

— Laimė, kad mes nesugebame tų reikšmių suprasti, — Paukštį Berdą apėmė nerimas.

Mašina lėkė pirmyn veždamasi tebeverkiančio kūdikio balsą. Atrodė, lyg į ją būtų buvę pakrauta penki tūkstančiai giedančiųjų cikadų, o Paukštis Berdas su Himiko, regis, ir patys skrido įlindę į vienos tokios cikados pilvelį. Greitai juodu pasijuto nebegalį atlaikyti mašiną užtvindžiusio karščio ir kūdikio klyksmo. Išvažiavę į šalikelę, pastatė mašiną ir atidarė dureles. Drėgnas įkaitęs mašinos oras, panašus į karščiuojančio ligonio raugulį, plūstelėjo lauk su beveik kaukiančia jėga, o iš gatvės kartu su lietaus purslais atūžė drėgna vėsuma. Paukštį Berdą, visą apsipylusį prakaitu, iškart nukrėtė šaltis ir drebulys. Lopšiui ant jo kelių taip pat kliuvo keletas lietaus lašelių, kurie, virtę už ašaras mažesnėmis kruopelytėmis, nutūpė ant raudoniu plieskiančių kūdikio skruostų. Vaikas teberėkė. Kai pasikūkčiodamas verkdavo „uhuhū“, jam lyg priepuolis užeidavo kosulys. Kosėjimas, purtantis visą kūną, buvo akivaizdžiai nesveikas ir kėlė įtarimą, kad šito kūdikio kvėpavimo organus kankina kažkokia negalia. Paukštis Berdas palenkė lopšį šonu ir galiausiai užtrenkė duris lašams.

— Žinai, Paukšti Berdai, iki šiol kūdikis buvo laikomas sureguliuotoje ligoninės atmosferoje ir gali dar kokį plaučių uždegimą pasigauti šitaip staiga patekęs į tyrą orą.

— Taigi, — sunkus nuovargis užgulė Paukštį Berdą ir giliai suleido šaknis.

— Ką darysim?

— Neįsivaizduoju, ką žmonės daro tokiais atvejais, kai reikia nutildyti verkiantį naujagimį, — pasakė Paukštis Berdas jausdamasis iš tiesų jokios patirties neturinčiu tėvu.

— Na, aš dažnai matau, kaip jiems duoda krūtį, — leptelėjo Himiko ir tučtuojau užsičiaupė nugąsdinta savo pačios žodžių. Paskui paskubom pridūrė: — Mums reikėjo apsirūpinti pienu, Paukšti Berdai.

— Tik būtinai skiestu, o dar geriau — saldintu vandeniu, — nuovargis iš Paukščio Berdo padarė ciniką.

— Nueisiu į vaistinę. Gal jie turi tą žaisliuką, neprisimenu, kaip jis ten tiksliai vadinasi, na, tokį spenelio formos.

Ir Himiko išbėgo į lietų. Sūpuodamas lopšį, Paukštis Berdas žvilgsniu nulydėjo tolstančią bekulniais bateliais apsiavusios meilužės figūrą. Himiko buvo viena iš tų savo bendraamžių japonių, kurios gavo geriausią išsilavinimą, tačiau tas jos išsilavinimas grėsė sutrūnyti be jokios naudos, o ir grynai moteriškos gyvenimiškos išminties ji neturėjo nė kvapo. Turbūt per visą savo gyvenimą taip ir nepasigimdys vaiko. Jis prisiminė Himiko, kokia ji buvo pirmaisiais metais universitete — pati guviausia mergina iš visų guvių kurso merginų, ir gailestis suspaudė jam širdį žiūrint į dabartinę Himiko, kaip nerangus šuo lapnojančią per tyškantį purviną vandenį. Kas anos jaunos, pasitikinčios savimi studentės mokslinčiukės ateityje būtų galėjęs nuspėti šitą Himiko? Pro mašiną, kurioje su lopšiu glėbyje buvo likęs sėdėti Paukštis Berdas, drebindami žemę it raganosių kaimenė pradundėjo krovininiai tolimųjų reisų sunkvežimiai. Paukštis Berdas ir mažylis vibravo kartu su mašina. Jam pasivaideno, kad sunkvežimių dundesyje išgirdo neiššifruojamą, bet šaižų, virš galvos pakibusį šauksmą. Be abejo, tik pasivaideno, tačiau jis dar kurį laiką klausėsi bergždžiai pastatęs ausis.