Кэндзабуро Оэ: Asmeninė patirtis

Krepšyje gulintis keistai išraudęs vaikas dabar triukšmingai kvėpavo ir pro šnerves, ir pro pražiotą švokščiančią burną. Gal jam plaučių uždegimas? — ta mintis privertė Paukštį Berdą akimirką pamiršti žiūrintį policininką. Paukštis Berdas nedrąsiai palietė delnu vaiko kaktą. Ji skleidė dilginantį karštį, visai kitokios kokybės nei jutimais atpažįstama žmogaus kūno temperatūra. Paukštis Berdas nevalingai riktelėjo.

— Kas yra? — išsigandęs policininkas atgavo savo metų jaunuoliui priderantį balsą.

— Kūdikis serga. Todėl ir lėkėme pirmyn, nors patys matėme, kad žibintas sudužęs, — tarė Himiko. Pasinaudodama policininko suglumimu, jau buvo pradėjusi regzti kažkokį planą. — Bet mes pasiklydome ir nebežinome, ką toliau daryti.

— Kur jūs važiuojate? Į kokią ligoninę?

Padvejojusi Himiko pasakė ligoninės pavadinimą. Policininkas paaiškino, kad ji gretimos gatvelės gale, visai netoli tos vietos, kur dabar stovi jų mašina, tačiau, nenorėdamas pasirodyti geraširdišku priekvailiu berneliu, pridūrė:

— Kadangi ligoninė visai čia pat, galėtumėte ir pėsčiomis nueiti, tiesa? Bus geriau, jei išlipsite iš mašinos.

Himiko, isteriškai persisvėrusi, ištiesė ranką ir nutraukė vaiko gumulą dengiančią vilnonę kepuraitę. Jaunajam policininkui tai buvo triuškinamas smūgis.

— Mes turime gabenti jį taip, kad kuo mažiau kratytų.

Himiko pribaigė priešą net nedavusi atsitokėti. Atgailaujantis policininkas melancholiškai grąžino vairuotojo pažymėjimą.

— Kai nuvešite kūdikį į ligoninę, mašiną iš karto atiduokit remontuoti, — vis dar apakintas gumulo ant vaiko galvos, kaip tikras mulkis pasakė policininkas. — Bet atrodo baisiai! Kas jam, meningitas?

Paukštis Berdas ir Himiko pasuko į policininko nurodytą gatvelę. Pastačiusi mašiną priešais ligoninę, Himiko atgavo pusiausvyrą.

— Tas išsiblaškęs policininkėlis neužsirašė nieko — nei vardo, nei pažymėjimo numerio.

Lopšį su kūdikiu Paukštis Berdas ir Himiko įnešė į medinės, kalkėmis išbaltintos ligoninės vestibiulį. Seselių ir pacientų nebuvo nė ženklo. Himiko šūktelėjus, iškart pasirodė tas pats kiaušingalvis vyras, tik be juodos gelumbės švarko. Kur jau ten švarkas — šįsyk vilkėjo klaikiai dėmėtą baltą chalatą. Visiškai nepaisydamas Paukščio Berdo, vyriškis dirstelėjo į lopšį tokiu veidu tarsi ruoštųsi pirkti žuvį iš užsukusio prekeivio.

— Pavėlavai, brangute, jau buvau bepradedąs manyti, kad tai kažkoks pokštas, — jo pastaba buvo labai rami, o balsas — tąsus.

Iš pirmo žvilgsnio vestibiulis atrodė pabrėžtinai užleistas ir kartu gąsdino Paukštį Berdą iki širdies gelmių.

— Niekaip negalėjome rasti kelio, — šaltai paaiškino Himiko.

— Maniau, kad pakeliui padarėte ką nors baisaus. Yra tokių žmonių, kraštutinumų mėgėjų, kuriems užtenka apsispręsti, kad kūdikis turi būti nužudytas, ir paskui jie jau nebemato skirtumo, ar vaikas mirs nuo išsekimo, ar uždusintas, ar kaip nors kitaip, — jiems vienas ir tas pat. Nagi, nagi, žiūrėkit, koks vargšelis, negana jam bėdų, dar ir plaučių uždegimas prisidėjo, — kalbėdamas vis tokiu pat ramiu balsu, gydytojas lėtai paėmė į rankas lopšį su kūdikiu.

13

Paukštis Berdas ir Himiko paliko savo sportinę mašiną autoremonto dirbtuvėje ir, susistabdę taksi, nuvažiavo į Himiko pažįstamo homoseksualisto barą. Abu buvo pervargę, abu kankinamai norėjo miego, bet dar labiau norėjo išvengti grįžimo dviese į tą tamsų namą dabar, kai buvo pagauti slėpiningo jaudulio, nuo kurio be perstojo džiūvo gerklė.

Ant nevykusiai dujų žibintą imituojančios dienos šviesos lempos gaubto pastebėję mėlynais dažais užrašytą pavadinimą „Kikuhiko“, Paukštis Berdas ir Himiko išlipo iš taksi. Pravėrė iš nelygių rąstų ir lentų sukaltas, tik per kažkokį stebuklą dar neišklibusias duris ir įėjo į vidų. Patalpa buvo ankšta, be jokios žmogiškos šilumos, tarsi koks tvartas su trumpu baru ir priešingoje pusėje išrikiuotais dviem komplektais senamadžių kėdžių savotiškomis aukštomis atkaltėmis. Be jųdviejų, kol kas nebuvo nė vieno kliento. Abu prašalaičius pasitiko kampe kitapus baro stovintis nedidukas vyras. Turėjo mergaitiškas lūpas ir drėgnas kaip avino akis, žvitriu ir nepatikliu žvilgsniu ištyrusias įsibrovėlius, tačiau jokiu būdu jų neatstūmusias. Visas jo kūnas darė keisto apvalumo įspūdį. Stovėdamas patalpos viduje, prie pat durų, Paukštis Berdas ir pats įsistebeilijo į vyriškį. Pro neskaidrią šypsenos plėvelę bruoželis po bruoželio pradėjo ryškėti jo jaunasis draugas iš provincijos miestelio laikų.

— Tai bent baisiai atrodai, panelyte Himiko, — prabilo vyras vaipydamasis mažomis lūpytėmis ir atidžiai tebežiūrėdamas į Paukštį Berdą. — Aš pažįstu šitą žmogų. Prieš daugelį metų jį vadindavo Paukščiu Berdu.

— Gal prisėskim, — Himiko pasisuko į Paukštį Berdą.

Atrodė, kad senų bičiulių susitikimo spektaklyje ji neįžvelgė laukto pakylėjimo. Paukščiui Berdui šitoks Kikuhiko taip pat nežadino iš širdies einančių jausmų. Jautėsi išvargęs, mieguistas, ir, regis, visame pasaulyje nebuvo ničnieko, kas galėtų įžiebti jame gyvą susidomėjimo kibirkštį. Sėsdamasis kažkodėl stengėsi laikytis atstumo nuo Himiko.

— O kaip jį vadina dabar, mergyt?

— Paukščiu Berdu.

— Kaip ir anksčiau? Juk kokie septyneri metai praėjo, — tarė Kikuhiko ir priėjo prie Himiko palydovo. — Ką gersi, Paukšti Berdai?

— Viskį. Neskiestą.

— O tu, mergyt?

— Tą patį.

— Abu atrodot kažkokie pavargę. Nors vakaras visai dar nevėlus.

— Negalvok, kad čia dėl sekso. Ištisą popietę važinėjom mašina kaip pasmerkti.

Paukštis Berdas jau buvo bekeliąs prie lūpų jam paduotą viskio stiklą, kai staiga susvyravo pajutęs krūtinėje kažin kokį sunkumą. Kikuhiko dabar turėtų būti ne daugiau kaip dvidešimt dveji metai, tačiau iš pažiūros atrodė pasiekęs kur kas brandesnę pilnametystę nei Paukštis Berdas ir, atvirkščiai, rodėsi išsaugojęs apsčiai nuotrupų iš tų laikų, kai buvo penkiolikmetis. Šitas Kikuhiko panėšėjo į varliagyvį, gyvenantį dviejose aplinkose, tarp dviejų amžiaus ribų. Jis irgi gėrė neatmieštą viskį. Kai Himiko vikriai išlenkė savąjį, vėl pripylė sklidiną stiklą jai ir sau. Kaip įpykusi katė pašiaušęs visus kūno nervus, Kikuhiko šnairavo į Paukštį Berdą, nesąmoningai stebintį jo veiksmus. Paskui ryžtingai pasisuko į jį veidu ir paklausė:

— Ar jau prisiminei mane, Paukšti Berdai?

— Taip, žinoma, — Paukštis Berdas pirmąkart kalbėjosi su žmogumi, šeimininkaujančiu gėjų bare. Keista, bet šitas suvokimas jo jausmus valdė godžiau nei faktas, kad po daugelio metų šnekučiuojasi su savo praeities draugu.

— Tiek laiko, Paukšti Berdai. Tiek laiko praėjo nuo tos dienos, kai važiavom į kaimynystėje esantį miestą ir matėm tą smakro nebeturintį amerikiečių kareivį, žvelgiantį pro traukinio langą.

— Koks dar kareivis?

Įdėmiai nužiūrinėdamas Paukštį Berdą, Kikuhiko atsakė į Himiko klausimą:

— Tuo metu Korėjoje vyko karas, ir sužeistus kareivius siųsdavo atgal į Japonijos bazes. Sausakimšais traukiniais. Su vienu tokiu mes ir susidūrėm. Įdomu, Paukšti Berdai, ar tie traukiniai nuolatos važiuodavo per mūsų apylinkes?

— Ne, nuolatos tai turbūt ne.

— Tuo metu sklandė gandai, kad vergų pirkliai medžioja Japonijoje vyresniųjų klasių moksleivius ir parduoda juos kariuomenei. Dar kalbėjo, kad ir pati vyriausybė nori mus išsiųsti į Korėją. Būdavo labai baisu.