Кэндзабуро Оэ: Asmeninė patirtis

— Tai išeis į gera man. Aš nustosiu būti bėgančiu vyru, — paaiškino Paukštis Berdas.

Tačiau Himiko vis tiek nenorėjo jo suprasti. Jos įsmeigtame žvilgsnyje buvo abejonė, o gal iššūkis. Nekreipdama dėmesio į akyse pašokusias ašaras, pasistengė išspausti blankią šypseną.

— Per jėgą verti gyventi vaiką, tesugebantį tiek pat kiek augalas. Čia kas? Tavo atrasta nauja humanizmo forma? — pasišaipė.

— Aš tik nebenoriu būti bėgančiu ir nuo atsakomybės išsisukinėjančiu vyru, — Paukštis Berdas nesidavė palaužiamas.

— O... o kaip bus su mūsų kelione į Afriką? Mes juk susitarėm, — pasriūbomis pratrūko raudoti Himiko.

— Himiko, mergyt, taip negražu. Tučtuojau liaukis! Kai Paukštis Berdas kūnu ir siela atsiduoda pačiam sau, kitų verksmo jis negirdi, nieko nebegirdi, — pasakė Kikuhiko.

Drėgnose kaip avino Kikuhiko akyse Paukštis Berdas pamatė blykstelint kažką panašaus į nirtulingą neapykantą. Bet jo ištarti žodžiai suteikė Himiko galimybę atsikvošėti. Ji vėl atvirto ta moterimi, kuri prieš kelias dienas įsileido į savo namus su viskio buteliu pas ją atėjusį, blogiausią gyvenime metą išgyvenantį Paukštį Berdą, atvirto be galo dosnia, geraširde ir ramia Himiko — tokio amžiaus, kai prarandama jaunystė.

— Gerai jau, Paukšti Berdai. Aš ir be tavęs galiu parduoti namą su žeme ir važiuoti į Afriką. Pasiimsiu į kompaniją tą vaikinuką, kuris pavogė mano mašinos padangą. Dabar suprantu, kad tam berniukui esu padariusi ir pakankamai baisių dalykų, — Himiko veide dar tvyrojo ašaringumas, tačiau isterijos krizę ji neabejotinai jau buvo įveikusi.

— Na, mūsų mergytei vėl viskas gerai, — Kikuhiko užuomina Paukščiui Berdui buvo aiški.

— Ačiū, — šis nuolankiai ištarė jausmingą padėkos žodį, neskirtą nė vienam konkrečiai — nei Himiko, nei Kikuhiko.

— Paukšti Berdai, tau dar daug ką teks ištverti, — rodės, savo žodžiais Himiko norėjo įkvėpti jam drąsos. — Sudie, Paukšti Berdai!

Linktelėjęs jis išėjo iš baro. Jo pasigautas taksi kraupiu greičiu lėkė sulytomis gatvėmis. Jeigu dabar aš žūsiu avarijoje nespėjęs išgelbėti vaiko, visas mano ligšiolinis dvidešimt septynerių metų gyvenimas neteks jokios prasmės, — Paukštį Berdą apėmė niekada anksčiau nepatirtas bedugnis siaubas.

Buvo rudens pabaiga. Palikdamas ligoninę, Paukštis Berdas atsisveikino su neurochirurgijos skyriaus vedėju ir sugrįžo ten, kur prie vaikų reanimacijos skyriaus jo laukė šypsantys uošviai ir tarp jųdviejų stovinti žmona su kūdikiu ant rankų.

— Sveikinu, Paukšti Berdai, jis panašus į tave, — šūktelėjo uošvis.

— Taip, turbūt, — Paukštis Berdas buvo santūrus.

Po operacijos praėjus savaitei, kūdikyje atsirado kažkas žmogiška, o dar po savaitės jis tapo panašus į Paukštį Berdą.

— Paprašiau, kad man paskolintų jo galvos rentgeno nuotrauką. Kai grįšim namo, parodysiu. Kaukolės defektas labai mažas, vos kelių milimetrų skersmens, ir man sakė, kad jis dar mažėja. Pasirodo, ten ne pačios smegenys buvo išvirtusios į paviršių, todėl jam buvo visai ne galvos smegenų išvarža, o paprastas navikas. Kai daktarai prapjovė tą išaugą, viduje rado du tokius baltus kietus gumuliukus — kaip stalo teniso kamuoliukai.

— Tikra laimė, kad operacija buvo sėkminga, — įsiterpė uošvis, ištaikęs pauzę Paukščio Berdo tauškėjime.

— Prisimenat, tada atrodė, kad ji niekuomet nesibaigs. Ir tie kraujo perpylimai. O Paukštis Berdas, kai tiek kartų pabuvo donoru, galiausiai liko visai be kraujo lašo veide. Tarytum kokia Drakulai į nagus pakliuvusi panelė, — kaip reta su humoru prabilo puikiai nusiteikusi uošvė. — Bet energijos jam netrūko, buvo panašus į šėliojantį liūtuką.

Išgąsdintas staigių aplinkos permainų, kūdikis tūnojo apmiręs, nepraverdamas burnos ir žvelgė į suaugusiuosius turbūt dar nelabai ką gebančiomis regėti akimis. Paukštis Berdas ir jo uošvis profesorius ėjo kalbėdamiesi, per kelis žingsnius atitrūkę į priekį nuo moterų, vis užtrunkančių pasižiūrėti į vaikelį.

— Tu gerai koveisi su ta nelaime, nepabijojai susitikt su ja akis į akį, — pagyrė profesorius.

— Ne visai. Aš daug kartų norėjau pabėgti, buvau jau beveik pabėgęs, — prisipažino Paukštis Berdas. Nejučia jo balsas pasidarė kitoks, tarsi būtų bandęs nuslopinti kartėlį. — Bet atrodo, kad šiame realių žmonių pasaulyje neišvengiamai esi priverstas gyventi teisingai. Net jeigu pats taikaisi įkristi į apgaulės spąstus, anksčiau ar vėliau supranti neturįs kitos išeities, tik jiems atsispirti.

— Ne, Paukšti Berdai, šiame pasaulyje galima gyventi ir kitaip. Yra žmonių, kurie iki mirties šokinėja per apgaules, kaip vaikystėje žaisdami šokinėdavo per pasilenkusius draugus.

Paukštis Berdas užsimerkė ir leido sau įsivaizduoti, kad šalia Himiko, prieš keletą dienų krovininiu laivu išplaukusios į Zanzibarą prie Afrikos krantų, keliauja ne tasai į berniuką panašus vyras, o jis pats, nužudęs savo kūdikį. Tai buvo pragaro regėjimas, visai gundančio pragaro. Galbūt kažkurioje, pasak Himiko, kitoje visatoje tokia tikrovė egzistuoja ir tęsiasi toliau. Tačiau dabar Paukštis Berdas atmerkė akis, kad sugrįžtų į šios, savo paties pasirinktos visatos problemas. Ir pasakė:

— Yra net vilties, kad kūdikis užaugs normalus, bet lygiai tiek pat galimybių, kad užaugus jo intelekto koeficientas bus ypač žemas. Man reikės dirbti ir dėl vaiko ateities. Suprantama, nebeprašysiu jūsų, kad padėtumėt susirasti naują darbą. Manau, kad po to, kas atsitiko, tai būtų nesąžininga ir neleistina. Ketinu visiems laikams atsisakyti karjeros, kurios laiptais turėjau kilti iki universiteto dėstytojo vietos. Dirbsiu gidu su užsienio turistais. Anksčiau svajodavau nukeliauti į Afriką ir pasiimti gidu ką nors iš vietinių žmonių, o dabar viskas išėjo atvirkščiai — būsiu vietinis gidas į Japoniją atvykstantiems svetimšaliams.

Profesorius norėjo kažką pasakyti, bet tuo metu visą koridorių užėmė būriu sugužėję jaunuoliai, todėl jiems teko pasitraukti į šalį ir vaikinus praleisti. Šie praėjo nekreipdami nė menkiausio dėmesio nei į Paukštį Berdą, nei į jo uošvį, apsupę vieną iš saviškių, kurio ranka buvo demonstratyviai parišta. Visi vilkėjo nubrizgusius, nelabai švarius drakonais siuvinėtus džemperius, lyg ir per lengvus šiam metų laikui. Paukštis Berdas iškart atsiminė, kad čia tie patys tipai, su kuriais mušėsi vėlyvą vasaros pradžios naktį. Tuomet, kai į pasaulį keliavo jo vaikas.

— Šitą jaunimėlį aš pažįstu, bet neatrodo, kad mano veidas jiems ką nors sakytų. Įdomu tik, kodėl?

— Per kelias pastarąsias savaites tu labai pasikeitei. Turbūt todėl.

— Tikrai taip manot?

— Tu pasikeitei, — pasakė profesorius šiltu tėvišku balsu, kuriame slypėjo ir trupinėlis atsisveikinimo liūdesio. — Tau jau nebetinka vaikiška Paukščio Berdo pravardė.

Paukštis Berdas luktelėjo, kol juos pasivys virš nešamo kūdikio palinkusios, vis dar į pokalbį įsitraukusios moterys. Tada pažvelgė į žmonos rankų saugomo sūnelio veidą. Jam norėjosi išvysti save vaiko vyzdžiuose. Tamsiai pilkame gilių kūdikio akių giedrume sušvito veidrodinis Paukščio Berdo atspindys, tačiau buvo pernelyg mažas, kad Paukštis Berdas galėtų jame aptikti naujosios savo išvaizdos patvirtinimą. Kai tik pareisim namo, apžiūrėsiu save veidrodyje, — pasižadėjo pats sau. Ir dar pagalvojo, kad grįžęs pasiims išsiųsto į tėvynę Delčevo dovanotą mažos Balkanų šalies žodyną su tituliniame puslapyje įrašytu žodžiu „viltis“. Ir pirmiausia susiras jame žodį „kantrybė“.