Кэндзабуро Оэ - Asmeninė patirtis

— Labas rytas, — Paukšti Berdai, — atsisukusi linksmai pasisveikino Himiko nuraudusiu, pražydusiu vaiko veidu. Turbanu užsivyniojusi rankšluostį, su dulkių siurblio vamzdžiu ji elgėsi taip, lyg būtų bandžiusi prispausti judrią po kambarį lakstančią pelytę. — Atėjo mano uošvis. Truputį pasivaikščios aplinkui, kol aš baigsiu tvarkytis.

— Tada man laikas.

— Kodėl bėgi, Paukšti Berdai? — įsmigo į jį maištingas Himiko klausimas.

— Toks jausmas, kad gyvenu čia kaip slėptuvėje. O slėptuvė, manau, nėra tinkamiausia vieta pažintims užmegzti.

— Uošvis žino, kad pas mane dažnai nakvoja vyrai. Ir jam tai ne itin rūpi. Manau, sunerimtų daug labiau, jeigu kuris nors imtų ir kūlversčiomis spruktų lauk iš pat ryto, — suakmenėjusiame Himiko veide galima buvo įžvelgti nepasitenkinimą.

— O. K. Tada einu, nusiskusiu, — Paukštis Berdas apsisukęs sugrįžo į miegamąjį.

Jis buvo pritrenktas naujojo Himiko maištingumo. Apsistojęs Himiko namuose, Paukštis Berdas elgėsi kaip svarbiausias jų gyventojas, žiūrėjo tik savęs ir Himiko telaikė viena ląstele savajame sąmonės pasaulyje. Kodėl aš buvau taip įtikėjęs absoliučiomis savo teisėmis, neturėdamas tam jokio pagrindo? Asmeninėje nelaimėje pavirtau šilkaverpio lėliuke, kurios regėjimo laukas nesiekia toliau kokono ir kuri nė nesuabejoja savo lėliukiškomis privilegijomis...

Baigęs skustis, Paukštis Berdas siaurame apmūsojusiame veidrodyje dirstelėjo į asmeninės nelaimės kokone tūnančios lėliukės atvaizdą, į pažaliavusį, surimtėjusį veidą. Veidas atrodė sukritęs ir sumenkęs. Tačiau ne taip, kad šią permainą galima būtų paaiškinti paprastu sulysimu.

— Aš įsilaužiau į tavo namus, visąlaik elgiausi kaip visatos centras ir net nustojau galvoti, kad tai nenormalu, — tarė Paukštis Berdas, atėjęs į svetainę pas Himiko.

— Atsiprašinėji? — pasišaipė Himiko, kurios išraiška vėl įgavo pirmykštės šilumos.

— Gerai pagalvojus, aš miegu tavo lovoje, valgau tavo pagamintą maistą ir, įsitaisęs šiuose namuose kaip savuose, be jokios pateisinamos priežasties varžau tavo laisvę.

— Ar tu išeisi, Paukšti Berdai? — sunerimusi paklausė Himiko.

Paukštis Berdas atidžiai įsižiūrėjo į Himiko, ir jį užvaldė kažkas panašaus į fatališką žinojimą, kad niekada jokioje kitoje vietoje, išskyrus šitą, jis nebesutiks antros tokios giminingos sielos. Jo suskaudusi širdis pajuto kartumo skonį.

— Nežinau, ar nutarei išeiti, bet dabar dar neik, Paukšti Berdai.

Jis sugrįžo į miegamąjį, aukštielninkas atsigulė lovoje, pasidėjo po galva sunertus delnus ir užsimerkė. Labai norėjo padėkoti Himiko.

Neilgai trukus, Himiko, jos uošvis ir Paukštis Berdas sėdėjo svetainėje prie nušveisto stalo ir kalbėjosi apie valstybėmis virtusių Afrikos kolonijų lyderius ir suahelių kalbos gramatiką. Himiko nuėmė nuo sienos Afrikos žemėlapius ir išskleidė ant stalo, kad parodytų uošviui.

— Ar nevertėtų judviem su mūsų mažąja Himiko nuvažiuoti į Afriką? Pardavę šitą namą ir žemę, galėtumėt padengti išlaidas, — pasiūlė Himiko uošvis.

— Taip, gal ir nebloga mintis, — Himiko žiūrėjo į Paukštį Berdą lyg klausdama. — Keliaudamas po Afriką, galėtum pamiršti apie kūdikio nelaimę, Paukšti Berdai. O aš pamirščiau vyro savižudybę.

— Žinoma, tai ir yra svarbiausia, — tvirtai pareiškė Himiko uošvis. — Judviem būtų labai naudinga iškeliauti į Afriką, ar ne taip?

Triuškinantis pasiūlymo smūgis sudrebino Paukštį Berdą iki pamatų ir sujaukė jo bevales mintis.

— Aš negaliu, aš negaliu, — ištarė bejėgiškai žioptelėjęs.

— Kodėl gi? — Himiko klausimas nuskambėjo kaip iššūkis.

— Per daug jau viskas gražu — nuvažiuoti į Afriką ir automatiškai pamiršti savo mirusį kūdikį. Aš taip negaliu, — pasakė išraudęs ir užsikirsdamas.

— Paukštis Berdas yra labai griežtos moralės jaunuolis, — vyptelėjo Himiko.

Paukštis Berdas vis tirščiau raudo, ir jo veide atsirado Himiko smerkianti išraiška. Tuo tarpu pats sau pagalvojo: jeigu, užvedęs kalbą apie Afriką, Himiko uošvis būtų paprašęs manęs sutikti su kelione iš humaniškų paskatų, idant išgelbėčiau jo marčią nuo nusižudžiusio vyro šmėklos, aš būčiau sutirpęs kaip koncentruoto sultinio kubelis verdančiame vandeny ir džiaugsmingai palaiminęs save saldžios, skanios apgaulės kelionei. Bijodamas, kad uošvis gali ištarti tuos žodžius, ir kartu aistringai trokšdamas juos išgirsti, Paukštis Berdas visąlaik norėjo nukišti į kokią nors skylę save patį ir visus savo purvinus įgeidžius. Po valandėlės jis pamatė Himiko akyse švystelint šaltas išblaivėjimo švieseles:

— Šią arba kitą savaitę Paukštis Berdas grįš pas savo žmoną, — pasakė ji.

— Tada atsiprašau, — tarė Himiko uošvis. — Pirmąkart po sūnaus mirties pamačiau mūsų mažąją Himiko tokią pagyvėjusią, todėl ir šovė į galvą visokiausios mintys. Nepykit, gerai?

Paukštis Berdas nepatikliai įsistebeilijo į savo pašnekovą. Jo galva buvo trumpa, visiškai nuplikusi. Įdegusi pakaušio oda ėjo žemyn kaklu ir pečiais, nutrindama ribą tarp sprando ir jūrų liūtą primenančios galvos. Veide plačiai atvertos žvelgė ramios, truputėlį drumstos akys. Himiko uošvio išorėje nebuvo ničnieko, kas padėtų suprasti jo vidų. Bijodamas prašnekti, Paukštis Berdas nusišypsojo miglota šypsena. Stengėsi kaip įmanydamas, kad nebūtų kiaurai permatyta jo gėdinga neviltis, dusinančiu kąsniu kylanti iš krūtinės į gerklę.

Tvankioje gilios nakties tamsoje, sugulę kaip du tinginiai tokia poza, kad abiem tektų kuo mažesnė apkrova, Paukštis Berdas ir jo draugė mylėjosi jau kiaurą valandą. Darė tai tylėdami, nelyginant suleisti gyvuliai. Pradžioje po trumpų intervalų, paskui išlaukusi vis ilgesnę laiko atkarpą, Himiko šuoliu nusikeldavo į orgazmą. Paukštis Berdas prisiminė tą jausmą, kai vakarais skraidindavo aviamodelį provincijos miestelio pradinės mokyklos stadione. Tolydžio virpčiodama ir šūkčiodama lyg po pernelyg sunkaus variklio našta vargstantis lėktuvėlis, Himiko brėžė figūras aplink ašimi virtusį Paukščio Berdo kūną ir skriejo savojo orgazmo dangumi. O kai nutūpusi sugrįždavo pas jį, vėl ateidavo nebylaus ir kantraus kartotinio judėjimo metas. Jųdviejų sueityse jau buvo įleidęs šaknis kasdienio pastovumo ir tvarkos pojūtis, ir Paukštis Berdas jautėsi taip, tarsi ištisą šimtmetį būtų mylėjęsis su Himiko. Jos lyties organai dabar atrodė paprasti ir patikimi, juose nebesislėpė nė menkiausia siaubo užuomazga. Tai jau nebebuvo „kažin kas neperprantama“, tai buvo pats paprasčiausias dalykas, toks kaip kišenė, pasiūta iš minkštų medžio sakų. Negalimas daiktas, kad iš ten pasirodytų ne šios žemės baidyklė ir jį gyvą užpjudytų. Paukštį Berdą buvo užliejęs gilus nusiraminimo jausmas. Gal padėjo tai, kad visas jųdviejų sueitis Himiko įstatė į tokius rėmus, kuriuose jos tebuvo nuoseklus ir atviras malonumo ieškojimas. Paukštis Berdas pagalvojo apie nedrąsius pasimylėjimus su žmona — visada lyg ant lūžinėjančio ledo. Net ir dabar, keleri metai po vestuvių, jų meilėje nuolatos pasireikšdavo slogi psichologinė nedarna. Kaskart, kai per ilgos ir negrabios Paukščio Berdo galūnės atsitrenkdavo kur nors į susirietusį ir sumedėjusį iš pasibjaurėjimo žmonos kūną, ji pasijusdavo kaip sumušta. Tuomet supykusi imdavo prikaišioti vyrui ir net grasindavo duosianti grąžos. Galiausiai Paukščiui Berdui likdavo dvi tos pačios išeitys: įsivėlus į smulkius vaidus, sustabdyti aktą ir iki gilios nakties tęsti rietenas, kuriose švysčioja pakurstyto, bet nepasotinto geismo ragai, arba iš žmonos malonės paskubom ir su pažeminimu širdy užbaigti, kas pradėta. Visas viltis, kad jų santuokiniame seksualiniame gyvenime įvyks permainos, Paukštis Berdas buvo sudėjęs į jos gimdymą...