Айрис Мердок - Juodasis princas

Здесь есть возможность читать онлайн «Айрис Мердок - Juodasis princas» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Alma litteraa, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Juodasis princas: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Juodasis princas»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

„Juodasis princas“ – tai savotiška rašytojos išpažintis. Sukurtas 1973 m. romanas buvo laikomas jos kūrybos viršūne, bet neprarado savo reikšmės ir dabar.

Juodasis princas — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Juodasis princas», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Aš jums viską papasakosiu, tiktai atvažiuokit. Greičiau, tuojau pat, su taksi, brangi kiekviena minutė.

— Reičele, ar Džuliana sveika?

— Taip, taip, taip, tiktai atvažiuokit...

Kai mokėjau už taksi, rankos man drebėjo taip, jog išbarsčiau pinigus po visą automobilį. Tekinas nulėkiau takeliu prie durų ir iš visų jėgų ėmiau kalti belstuku. Reičelė atidarė iš karto.

Vos ją bepažinau. Tiksliau, atpažinau joje apkvaišusią iš sielvarto moterį, lyg bloga lemiančią šmėklą, vėl sugrįžusią iš šio pasakojimo pradžios. Veidas išpurtęs nuo ašarų ir kaip tada pilnas mėlynių, o gal tai buvo murzinos patakos, kaip vaiko, išsiterliojusio ašaromis.

— Reičele, jie pakliuvo į automobilio avariją, jie paskambino, ji sužeista? Kas atsitiko, kas atsitiko?

Reičelė atsisėdo hole ant kėdės ir pradėjo aimanuoti, garsiai, klaikiai, pratisai, linguodama pirmyn atgal.

— Reičele, Džulianai nutiko kažkas baisaus... kas? O Dieve, kas atsitiko?

Reičelė atsistojo, vis dar aimanuodama ir ramstydamasi ranka į sieną. Plaukai susivėlę į kaltūną lyg pamišėlės, atskiros susitaršiusios sruogos krito ant kaktos ir ant akių. Šlapia burna buvo pražiota, lūpos drebėjo. Akys, iš kurių lėtai ritosi stambios ašaros, pavirto siaurais plyšeliais tarp užpurtusių vokų. Vangiai, lyg žvėris, ji praėjo pro mane, vis dar ramstydamasi ranka į sieną, ir pasuko į svetainę. Atlapojo duris ir gestu pakvietė įeiti. Aš įsekiau paskui ją.

Ant grindų netoli lango gulėjo Arnoldas. Iš sodo sruvo saulės šviesa, apšviesdama jo rudo tvido kelnes, galva liko šešėlyje. Mano akys įsitempė, sumirksėjo lyg bandydamos įsismelkti kiton dimensijon. Arnoldo galva gulėjo ant kažko keisto, lyg ir padėklo. Iš tiesų raudonoje šlapioje dėmėje, išplitusioje ant kilimo. Priėjau arčiau ir pasilenkiau.

Arnoldas gulėjo pasisukęs šonu, sustatęs kelius, vieną ranką delnu į viršų ištiesęs į mano kojas. Akys pusiau praviros, tarp vokų bolavo baltymai, dantys sukąsti, lūpos prašieptos, lyg būtų urzgęs. Išblukę plaukai išsidraikę ir sulipę nuo kraujo, marmurinės kraujo patakos išdžiūvusios ant kaklo ir skruosto. Iš šono kaukolėje baisingo smūgio pėdsakas, tarytum Arnoldo galva būtų buvusi vaškinė ir kažkas stipriais pirštais būtų ją suspaudęs; patamsėję plaukai sulindę į žaizdą. Iš smilkinio dar sunkėsi kraujas.

Ant kilimo prie kraujo klano gulėjo didžiulis žarsteklis. Kraujas buvo jau tirštas ir sukrešėjęs, ir tarsi apsitraukęs plėvele. Aš paliečiau tvidu apvilktą Arnoldo petį, įšilusį nuo saulės, paskui suėmiau tvirčiau norėdamas pajudinti, bet jis buvo sunkus lyg švino pripiltas, atrodė, tiesiog prikaltas prie grindų, o gal mano drebančios rankos liko visai bejėgės. Žengiau žingsnį atgal ir iškruvintais batais užmyniau Arnoldo akinius, nukritusius tuoj už kraujo klano.

— O Dieve... jūs jį... žarstekliu...

Ji sušnibždėjo:

— Jis mirė... Taip?.. Taip?..

— Aš nežinau... O Dieve...

— Jis mirė, jis mirė, — šnibždėjo ji.

— Ar jūs iškvietėt... O Viešpatie... kas gi čia nutiko...

— Aš trenkiau jam... mes barėmės... aš nenorėjau... jis ėmė rėkti iš skausmo... negalėjau klausytis... ir vėl trenkiau, kad nutiltų...

— Reikia paslėpti žarsteklį... pasakykite, jog tai nelaimingas atsitikimas... Ką daryti... Nejaugi jis mirė? Negali būti...

— Aš jį šaukiau, šaukiau, šaukiau, bet jis nebesukrutėjo. — Reičelė kalbėjo pašnibždomis, stovėdama tarpdury. Ji nustojo verkti ir išplėstomis akimis žiūrėjo į vieną tašką, be perstojo, ritmingai šluostydamasi rankas į suknelę.

— Gal dar viskas bus gerai, — raminau ją. — Nesijaudinkit taip. Ar paskambinot daktarui?

— Jis mirė.

— Ar paskambinot daktarui?

— Ne.

— Aš pakviesiu daktarą... Ir policiją... manau, reikėtų... Ir greitąją... Pasakykite, kad jis nugriuvo ir galva trenkėsi į ką nors... O Viešpatie... Aš bent paimsiu iš čia tą žarsteklį... Gal geriau pasakykite, kad jis sudavė jums ir tada...

Pakėliau nuo grindų žarsteklį. Valandėlę žiūrėjau į Arnoldo veidą. Tas nereginčių akių blizgėjimas buvo šiurpus. Mane ėmė pykinti, pagavo panika, troškau kuo greičiau nusiversti nuo savęs šitą košmarą. Eidamas prie durų, pamačiau kažką ant grindų prie Reičelės kojų. Gniužulėlį popieriaus. Arnoldo braižas. Paėmiau jį ir prasispraudžiau pro ją — ji vis dar stovėjo atsišliejusi į durų staktą. Įėjau į virtuvę ir padėjau žarsteklį ant stalo. Popieriaus gniužulas pasirodė besąs Arnoldo laiškas man, kur jis rašė apie Kristianą. Ištraukiau degtukus ir pabandžiau sudeginti laišką virš kriauklės. Rankos manęs neklausė, ir popierius vis krito į kriauklę. Pagaliau jis pavirto pelenais, ir aš atsukau čiaupą. Paskui ėmiau plauti žarsteklį. Prie kraujo buvo prilipusių Arnoldo plaukų. Žarsteklį nušluosčiau ir įkišau indaujon.

— Reičele, aš einu skambinti. Ar tiktai daktarui, ar ir policijai? Ką jūs ketinate jiems pasakyti?

— Nebėra prasmės... — Ji pasitraukė nuo durų, ir dabar mes abu stovėjome hole, apšviesti blankios šviesos, krintančios pro spalvotą laukujų durų stiklą.

— Jūs norite pasakyti, nebėra prasmės slėpti tiesą?

— Nebėra prasmės...

— Bet jūs galite pasakyti, jog tai nelaimingas atsitikimas... kad jis jums sudavė pirmas... kad jūs gynėtės... Reičele, tai ar skambinti į policiją? Ak, prašau, pasistenkit pagalvoti...

Ji tik kažką sumurmėjo.

— Kas?

— Zuikeli, zuikeli, mielasis...

Ji nusigręžė. Aš supratau, jog tai malonybinis Arnoldo vardas, kurio nė sykio nebuvau girdėjęs iš jos lūpų per visus ilgus mūsų pažinties metus. Slaptas vardas. Ji nusisuko ir nuėjo į valgomąjį, ir aš išgirdau, kaip ji sunkiai sudribo ant grindų, o gal į kėdę. Išgirdau, kaip ji vėl pradėjo aimanuoti — suriks, tada pratisas „o-o“ ir vėl riksmas. Aš sugrįžau į svetainę pažiūrėti, ar kartais nesukrutėjo Arnoldas. Beveik būgštavau sutikti jo smerkiantį žvilgsnį, išvysti, kaip jis raitosi iš skausmo, — šio reginio neištvėrė Reičelė. Jis nekrutėjo. Jo poza dabar atrodė negyva kaip statulos. Jis jau nebebuvo panašus į save, grimasos perkreiptame veide — nepažįstamojo veide — sustingo kažkokia keista, mįslinga tarytum kino išraiška. Pasmailėjusi nosis buvo kruvina, kraujo klanelis raudonavo ausies kriauklėje. Blykčiojo akies baltymas, šiepėsi nuo skausmo burna. Pažvelgęs į šoną, pamačiau mažas jo kojas, kurias aš laikiau jam taip būdingomis ir kurios mane labai erzindavo. Apautos nepriekaištingai išblizgintais batais, jos susiglaudusios gulėjo greta, tartum ramindamos viena kitą. Eidamas prie durų dabar visur mačiau kraujo dėmes: ant kėdžių, ant sienų, ant židinio koklių. Matyt, pritiško, kai jis svyrinėjo per tą neįsivaizduojamą sceną, vykusią kažkur visai kitame pasaulyje; ant kilimo buvo pilna vos matomų kruvinų pėdsakų: jo, mano, Reičelės.

Nuėjau į holą prie telefono. Reičelės aimanos atsklido iki čia lyg neaiškūs rypavimai. Surinkau 999, atsiliepė ligoninė, pasakiau, jog įvyko labai rimtas nelaimingas atsitikimas, ir paprašiau atsiųsti greitąją. „Vyras susižeidė galvą. Atrodo, lūžusi kaukolė, taip.“ Paskui, valandėlę padvejojęs, paskambinau policijai ir pasakiau tą patį. Aš policijos bijojau ir kitaip pasielgti negalėjau. Reičelė teisi, slėpti nėra prasmės, verčiau nuoširdžiai prisipažinti, negu pakraupus laukti, kol viskas iškils aikštėn. Kas iš to, jei pasakysi, kad Arnoldas nugriuvo nuo laiptų. Reičelės būklė tokia, kad jokios pasakėlės jos neišmokysi. Išplepės visą tiesą, vos prasižiojusi.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Juodasis princas»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Juodasis princas» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Айрис Мердок - Под сетью
Айрис Мердок
Айрис Мердок - Монахини и солдаты
Айрис Мердок
libcat.ru: книга без обложки
Айрис Мердок
Айрис Мердок - Школа добродетели
Айрис Мердок
Айрис Мердок - Генри и Катон
Айрис Мердок
Айрис Мердок - Ученик философа
Айрис Мердок
Айрис Мердок - Суверенность блага
Айрис Мердок
Айрис Мердок - Дитя слова
Айрис Мердок
Айрис Мердок - Замок на песке
Айрис Мердок
libcat.ru: книга без обложки
Айрис Мердок
libcat.ru: книга без обложки
Айрис Мердок
Отзывы о книге «Juodasis princas»

Обсуждение, отзывы о книге «Juodasis princas» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x