Айрис Мердок - Juodasis princas

Įėjau į valgomąjį ir pažvelgiau į ją. Ji sėdėjo ant grindų plačiai išsižiojusi, rankomis suspaudusi skruostus. Burna atrodė lyg apskrita didžioji raidė O, ji pati buvo nebepanaši į žmogų, veido bruožai išblukę, oda bespalvė, pamėlusi, kaip požemio gyventojos. Lyg pasmerktoji.

— Reičele, nebesijaudinkit. Jie tuoj atvažiuos.

— Zuikeli, zuikeli, zuikeli...

Išėjęs atsisėdau ant laiptelių ir susizgribau kartojąs: „O... o... o...“ — ir negalėjau sustoti.

Pirmiausia atvažiavo policija. Aš juos įleidau ir parodžiau svetainę. Per praviras lauko duris man buvo matyti saulėta gatvė, privažiuojančios mašinos, greitoji. Kažkas pasakė:

— Jis miręs.

— Kas čia įvyko?

— Paklauskite ponios Bafin. Ji čia.

— O kas jūs?

Į kambarį įėjo keli juodai apsirengę žmonės, paskui baltai. Valgomojo duris uždarė. Aš paaiškinau, kas toksai Arnoldas, kas toksai aš ir kodėl aš čia.

— Kiaušas suskilęs lyg kiaušinio lukštas.

Už uždarų durų pasigirdo Reičelės klyksmas.

— Prašom eiti su mumis.

Įsėdau į automobilį tarp dviejų policininkų. Vėl pradėjau aiškinti:

— Jis jai tikriausiai smogė. Tai nelaimingas atsitikimas. Tai ne žmogžudystė.

Policijos skyriuje vėl jiems papasakojau, kas aš toks. Sėdėjau mažyčiame kambarėlyje su dar keliais žmonėmis.

— Kodėl jūs tai padarėte?

— Ką padariau?

— Kodėl jūs nužudėte Arnoldą Bafiną?

— Aš nenužudžiau Arnoldo Bafino.

— Kuo jūs jam smogėte?

— Aš jam nesmogiau.

— Kodėl jūs tai padarėte? Kodėl jūs tai padarėte? Kodėl jūs jį nužudėte?

— Aš jo nežudžiau.

— Kodėl jūs tai padarėte?

Bredlio Pirsono pabaigos žodis

Menas mus moko, kiek nedaug tegali aprėpti žmogaus protas. Visai greta mums įprasto pasaulio slypi kiti pasauliai, kur viskas svetima ir nepažįstama. Kai rūsčios aplinkybės bloškia žmogų iš vieno pasaulio į kitą, gamta suteikia jam gydantį užsimiršimą. Ir jeigu jis, žodžių padedamas, tyčia sumano nutiesti tiltus, atverti horizontus, kaip greit gauna įsitikinti, jog yra bejėgis ir neįstengia visko sujungti ir aprašyti. Menas — tai tarsi dirbtinė atmintis, ir skausmas, lydintis kiekvieną rimtą kūrinį, atsiranda suvokiant jų neadekvatumą. Paprastai menininkas būna tik savojo pasaulėlio dainius, jis turi tik vieną balsą ir traukia tik vieną dainą.

Man buvo lemta per keletą valandų pavirsti, tiksliau būti paverstam, visai kitu žmogumi. Aš jau nebekalbu apie tą apgailėtiną monstrą, kokį nupiešė laikraščiai. Teisme aš iš tiesų atrodžiau gana bjauriai. Vienu metu buvau gal pats nepopuliariausias žmogus Anglijoje. „Rašytojas iš pavydo nužudė draugą“, „Vieno sėkmė — nesantaikos tarp dviejų rašytojų priežastis“ ir pan. Visa ši vulgarybė praėjo pro mane, tiksliau, transformavosi mano sąmonėje daug ilgesniais ir daug prasmingesniais šešėliais. Lyg būčiau žengęs pro stiklą tiesiai į Gojos paveikslą. Net mano išvaizda pasikeitė — atrodžiau vyresnis, nosis nulinko, veide atsirado kažkas groteskiška. Vienas laikraštis išvadino mane „senu pikčiurna nevykėliu“.

Vos beatpažindavau save nuotraukose. O reikėjo gyventi su šia nauja išore, kurią man užmaukšlino — lyg Gojos paveiksle asilo galvą.

Pirmosios dienos buvo tikras nesusipratimų ir abejojimų viesulas. Aš ne tik negalėjau patikėti tuo, kas įvyko, aš neįstengiau šito suvokti. Beje, gana, apie tai nebepasakosiu. Mano istorija baigta. Apie ką ji buvo, aš netrukus pabandysiu paaiškinti. Mėginau elgtis visaip: šnekėjau čia vienaip, čia kitaip, prisipažindavau, sakydavau tiesą ir vėl meluodavau, staiga puldavau į neviltį ir vėl tapdavau viskam abejingas, imdavau išsisukinėti, paskui vėl nusimindavau. Niekas teisme nepadėjo. Reičelė gedulo rūbais atrodė graudinamai. Visi reiškė jai užuojautą ir rodė pagarbą. Teisėjas, kreipdamasis į ją, ypatingai palenkdavo galvą ir liūdnai nusišypsodavo. Aš nemanau, kad ji būtų šaltakraujiškai viską numačiusi. Kaip vėliau supratau, policininkai, žinoma, patys sumąstė šią versiją ir pakišo mintį Reičelei. Galbūt iš pradžių ji dar bandė padrikai burbėti teisybę. Tačiau teisybė atrodė tokia neįtikėtina. Netrukus atsirado ir žarsteklis, ant kurio nebebuvo likę jos pirštų atspaudų, užtat manųjų buvo kiek nori. Viskas atrodė akivaizdu. Reičelei beliko tik garsiai raudoti. O aš kaip tyčia elgiausi, lyg būčiau kaltas. Ko gero, tam tikrais momentais ir pats beveik įtikėdavau, jog jį nužudžiau, lygiai kaip ji turbūt kartais beveik patikėdavo, kad jo nenužudė.

Jau buvau berašąs, kad aš „jos nekaltinu“, bet tai būtų netiesa. Antra vertus, aš ir iš tiesų jos nekaltinu, tiesiogine to žodžio prasme. Tai, ką ji padarė, siaubinga, abu jos veiksmai nežmoniški — ir žmogžudystė, ir melas. Tačiau, man regis, pareiga reikalauja, kad aš įdėmiau panagrinėčiau jos poelgį ir pabandyčiau ją suprasti. „Atstumta moteris baisi.“ Tam tikra prasme galėjau jaustis paglostytas. Tam tikra prasme ji atrodė beveik verta susižavėjimo: stipri dvasia, tvirta valia. Juk aš, savaime aišku, nė akimirką negalėjau pagalvoti, kad ji tai padarė iš smulkmeniškų savisaugos paskatų. Kokius jausmus ji patyrė per teismą ir po jo? Galbūt vylėsi, kad aš kažkokiu būdu išsipinkliosiu. O gal jai prireikė nemenkų pastangų, vidinių išlygų ir saviapgaulės, kad galėtų suvaidinti savo šiurpų finalinį vaidmenį.

Šis vaidmuo net savotiškai tobulas. Kaip puikiai atkeršyta abiem jos gyvenimo vyrams! Esama moterų, kurios nemoka atleisti. „Aš jam plauko nuo savo galvos nenumesčiau, kad išsigelbėtų! Aš nė piršto nepajudinčiau matydama jį mirštant!“ Kaip vėliau sužinojau, Kristiana buvo nuvykusi pas Arnoldą į Prancūziją. Bet, nėra jokių abejonių, valia, nukreipusi šį mirtiną smūgį, subrendo kur kas anksčiau. Kai išvydau ją šio savo pasakojimo pradžioje, galėjau įsitikinti, kad ji plieninė. Tad iš tikrųjų čia nėra ko per daug stebėtis. Mane nustebino kitkas — Reičelės jausmų man stiprybė. Kad atsirastų tokia neapykanta, reikia be galo mylėti. Aš tiesiog nepastebėjau, kad Reičelė mane myli. Kaip karštai reikėjo mylėti, kad mano pražūčiai galėtum taip baisiai, taip nuosekliai meluoti. Tai turėjo sužadinti bent jau mano pagarbą. Galiausiai turbūt taip ir įvyko. Ne, aš „nekaltinu“ tikra to žodžio prasme, bet ir „neatleidžiu“. Ir apskritai nesuprantu, ką reiškia „atleisti“. Aš nutraukiau visus ryšius, aš ją „paleidau“, tarp mudviejų nebeliko to plastančio ir siejančio skriaudos jausmo. Tam tikra beveide prasme netgi linkiu jai gero. Atleidimas suvokiamas kaip emocija. Taip nėra. Greičiau tai emocijos netekimas. Taigi aš, ko gero, iš tiesų jai atleidžiu. Žodžiai čia visai nesvarbu. Tačiau ji buvo tas instrumentas, kuris man didžiai pasitarnavo.

Kol vyko teismas, aš ją ir kaltindavau, ir vėl atsiimdavau savo kaltinimus. Ne taip jau lengva gelbėtis pražudant kitą žmogų, net jeigu tai teisinga. Tarpais aš jausdavausi — tai sunku aprašyti, — kad esu atsidūręs ant pamišimo ribos nuo savo kaltės suvokimo, nuo viso savo gyvenimo kaltės apskritai. Pasodinkit bet kurį žmogų į kaltinamųjų suolą, ir jis pasijus esąs kaltas. Aš svaigau nuo savo kaltės, maudžiausi jos nešvarybėje. Laikraščiai rašė, jog teismo procesas teikia man malonumą. Malonumo jis neteikė, bet ten jaučiau gyvenimo pilnatvę — suprantama, tik todėl, kad Anglijoje dabar panaikinta mirties bausmė. Ramiai pasitikti budelio aš nebūčiau galėjęs. O miglotas kalėjimo vaizdas sudirgusią, atgijusią mano sąmonę veikė palyginti menkai. (Neįmanoma iš anksto įsivaizduoti, ką reiškia būti įkaitintam ilgiems metams.) Man buvo primestas naujas gyvenimo būdas, ir aš nekantravau kuo greičiau jį išbandyti. Manęs (pagaliau) laukė gana svarus kryžius, ir ant jo buvo užrašytas mano vardas. Tokiais dalykais nesišvaistoma. Aš pirmąkart gyvenime krūptelėjau ir atgijau ir iš savo naujosios sąmonės aukštumų dabar žvelgiau į save tokį, koksai buvau anksčiau, — drovų, neryžtingą, nuskriaustą žmogų.