Айрис Мердок - Juodasis princas

Formaliai aš buvau nuteistas už Arnoldo nužudymą. (Prisiekusieji išėję tarėsi ne ilgiau kaip pusvalandį. Advokatai net nepakilo iš savo vietų.) O platesne prasme — ir tai taip pat teikė peno apmąstymams — buvau nuteistas už tai, kad esu toks baisus žmogus, kad kėliau širdyje baimę ir pasidygėjimą teisėjui, taip pat garbingiems piliečiams prisiekusiesiems ir ištikimiems laisvos spaudos sarginiams šunims. Manęs neapkentė iki širdies gelmių. Teisėjas, nusprendęs įkalinti mane iki gyvos galvos, išreiškė visų troškimus. Juk įvykdytas niekšingas nusikaltimas pačia gryniausia forma: nužudytas bičiulis iš pavydo jo talentui! Ir net vargšė Priscila, pakilusi iš kapo, bedė į mane pirštu. Pasirodžiau esąs ir blogas draugas, ir blogas brolis. Mano abejingumą sesers nelaimei ir mirčiai patvirtino daugelis. Gynyba, kaip jau minėjau, bandė tuo pagrįsti mano dvasinės pusiausvyros stoką. Tačiau, visų nuomone, tai reiškė tik viena, jog aš — pabaisa.

Vis dėlto neketinu čia aprašinėti teismo proceso nei smulkiai nupasakoti savo dvasinės būklės jo metu. Apie pastarąją bus gana pasakyti vos keletą žodžių. Kiekvienas, kuriam staiga tektų stoti prieš teismą už žmogžudystę, kurios neįvykdė, aišku, atsidurtų baisioje padėtyje. Žinoma, aš pareiškiau, jog esu nekaltas. Tačiau pareiškiau (ir tai taip pat galėjo paveikti prisiekusiuosius) be to aistringo kategoriškumo, kokio galima tikėtis iš žmogaus, tikrai nekalto. Kodėl? Mintis, kad reikėtų prisiimti kaltę dėl Arnoldo mirties (ir „ją išpažinti“), iš tiesų ateidavo man į galvą kaip estetinė galimybė. Jeigu tikrai būčiau nužudęs Arnoldą, tai būtų buvę savotiškai gražu. O ironiškam žmogui kas gali būti smagiau, kaip padėtis nusikaltėlio, nepadariusio nusikaltimo? Tačiau tiesa ir teisingumas neleido man taip pasielgti. Be to (ir šitai derėjo turėti omeny teisėjui ir prisiekusiesiems), mano psichikos ir charakterio žmogui organiškai neįmanoma sumeluoti atsidūrus krizinėje situacijoje. Bet aš tikrai jaučiausi iš dalies atsakingas už blogį. Toks vaizdingas įvykių aiškinimas man buvo priimtinas jau vien todėl, kad toks vaizdingumas atitiko mano literatūrinį skonį. Aš netroškau Arnoldo mirties, bet jam pavydėjau ir (bent jau kartais) nekęsdavau jo. Aš nepalaikiau Reičelės ir nusigręžiau nuo jos. Neparodžiau dėmesio Priscilai. Atsitiko siaubingų dalykų, dėl kurių iš dalies buvau atsakingas. Teisme buvau apkaltintas dėl beširdiško abejingumo dviejų žmonių mirčiai. (Kartais, kaip pabrėžė gynyba, susidarydavo įspūdis, jog esu teisiamas už dvi žmogžudystes.) Teismo akyse buvau šaltas, beširdis fantazuotojas. Aš daug ir nuodugniai mąsčiau apie savo atsakomybę. Tačiau kaltės jausmas — tai irgi energijos forma, ir todėl vaikščiojau aukštai iškėlęs galvą, degančiomis akimis. Kiekvieno žmogaus gyvenime būna momentų, kai kaltinimas jam padeda apsivalyti. Daug vėliau, mielas mano bičiuli, iš jūsų aš išgirdau, jog, pats to nesuvokdamas, džiaugiausi išbandymais teisme, kaip galimybe galutinai išsivaduoti nuo įkyraus kaltės jausmo.

Buvo dar viena, gilesnė priežastis, kodėl aš pasidaviau įvykių tėkmei, nešūkaudamas ir neprotestuodamas, — tai buvo Džuliana. Tiksliau, čia būta dviejų priežasčių — viena ant kitos. O gal net visų trijų. Ką, mano manymu, galėjo galvoti apie visa tai, kas nutiko, Džuliana? Keista, bet aš visiškai neįsivaizdavau, ką ji apie tai galvoja. Negalėjau įsivaizduoti, kad ji laiko mane žudiku. Bet ir nesitikėjau, kad ji stos manęs ginti ir apkaltins motiną. Šiaip ar taip, šią mirtį prišaukė mano meilė Džulianai. (Tokio pobūdžio priežasties — pasekmės ryšys man buvo aiškus.) Tačiau savo atsakomybę aš norėjau amžinai paslėpti savo meilės Džulianai ir jos meilės man gelmėje. Tai tiesa, bet tik iš dalies. Be kita ko, aš jaučiau, jog tas išėjimas iš tylos pasaulio į plačią siaubų ir dramų areną man buvo būtinas ir natūralus, lyg tąsa tos dieviškos malonės, kurios turėjau laimės sulaukti. Kartais atrodydavo, jog tai bausmė, kad sulaužiau tylėjimo įžadą. O kartais, su nedideliu poslinkiu, atvirkščiai, — jog atlygis. Kadangi aš mylėjau Džulianą, ir dėl to man nutiko kai kas didinga — užsitarnavau kryžių. O kad kentėjau dėl jos ir per ją, man buvo žavi ir kone lengvabūdiška paguoda.

Teisėjų akyse, kaip jau minėjau, buvau fantazuotojas. Bet jie nė iš tolo nesuvokė, kaip tai teisinga, nors ir ne ta primityvia prasme, kaip jie manė. Tomis klaikiomis dienomis manęs nė akimirkai nepalikdavo Džulianos paveikslas. Aš tuo pat metu suvokdavau ir absoliutų jos buvimą, ir nebuvimą. Būdavo momentų, kai jausdavau, jog meilė mane tiesiog plėšo į gabalus. (Kaip būna žmogui, kai jį ryja didžiulis žvėris? Aš tai patyriau.) Kartkartėmis tas skausmas, nuo kurio beveik prarasdavau sąmonę, nuverdavo mane tuo metu, kai kreipdavausi į teismą, akimirksniu nutraukdamas mano kalbą ir teikdamas šviežio peno mano beprotybės šalininkams. Tą svajonių apie Džulianą laiką aš išgyvenau tik todėl, kad nebeturėjau jokios vilties. Net menkiausias vilties spindulėlis, ko gero, būtų mane pražudęs.

Sielai, pasiryžusiai ištverti, atsiveria gilios paslaptys. Kiek nedaug težino vadinamieji „psichologai“ apie jos kelius ir žygius. Vieną akimirką aptemusioje vaizduotėje man atsivėrė ateitis. Aš išvydau šią knygą, kurią dabar parašiau, pamačiau savo brangų bičiulį F. L., paregėjau save, neatpažįstamai pasikeitusį. Bet regėjau ir dar toliau. Knygai buvo lemta įsikūnyti dėl Džulianos, o Džuliana turėjo egzistuoti dėl knygos. Ne todėl, — nors laiko nuoseklumas pasąmonei nėra svarbus, — kad knyga buvo schema, kuriai Džuliana turėjo įpūsti gyvybės, ir ne todėl, kad schema čia buvo pati Džuliana, kurią atgaivinti turėjo knyga. Tiesiog Džuliana buvo ir yra ši knyga, kur pasakojama apie ją pačią. Čia jos sudievinimas, o kartu ir nemirtingumas. Tai mano dovana jai ir pagaliau jos turėjimas. Iš šito glėbio jai niekada nelemta išsivaduoti. Vis dėlto — ir tuo gal neįžeisiu savo mylimosios — aš regėjau dar daug toliau tamsiame ateities veidrodyje. Ir čia, jeigu sugebėsiu tai išreikšti, glūdi paskutinė, giliausioji priežastis, kodėl aš susitaikiau su neteisingu teismo nuosprendžiu.

Aš jaučiu, jog viskas, kas dabar man nutiko, ne tik yra likimo nulemta, bet kažkodėl tą pačią akimirką, kai tatai vyksta, mąsto ir dieviška galia, kuri laiko mane savo naguose. Protarpiais aš beveik sulaikydavau kvapą, kad tik netyčia nesukrutėčiau ir nenutraukčiau šio dieviško ryšio. Ir kartu supratau, jog dabar jokia siautulinga kova nepadės man ištrūkti iš likimo gniaužtų. Ir ši salė, ir teisėjas, ir nuosprendis kalėti iki gyvos galvos buvo tik daug didesnės ir tikresnės dramos šešėliai, dramos, kurioje aš buvau ir herojus, ir auka. Žmogiškoji meilė — tai vartai į pažinimą, kaip suprato Platonas. Ir pro vartus, kuriuos atvėrė Džuliana, mano esybė įžengė į naują pasaulį.

Kai anksčiau maniau, kad mano gebėjimas ją mylėti — tai ir mano gebėjimas rašyti, gebėjimas pagaliau realizuotis kaip menininkui, pasiekti tikslą, kuriam paskyriau savo gyvenimą, aš buvau teisus, bet viską suvokiau gana miglotai. Visos didžiosios tiesos yra slėpiningos, kiekvienos moralės pagrinduose glūdi mistika, visos tikros religijos — mistinės, visi didieji dievai turi daugybę vardų. Ši nedidelė knyga man labai svarbi, ir aš parašiau ją kaip galėdamas paprasčiau ir teisingiau. Ar ji gera, nežinau, ir aukščiausia to žodžio prasme neteikiu tam reikšmės. Ji atsirado, kaip atsiranda tikrojo meno kūriniai, — iš absoliučios būtinybės ir visiškai lengvai. Kad tai nėra didysis menas, manau, aš ir pats suprantu. Jos esmė man neaiški, kaip ir aš pats sau neaiškus. Mechaninės mūsų žmogiškosios prigimties spyruoklės lieka nematomos, kol dieviškoji galia ištobulina jas iki galo, o tada jau niekas apie tai nieko ir nežino. Kiekvienas žmogus artimųjų akyse menkas ir juokingas. Kiekvienas susidaro apie save tam tikrą supratimą, o jis klaidingas. Tačiau tie vaizdiniai mums būtini, jais mes gyvename ir ne taip lengvai su jais išsiskiriame, ypač su savigarba, tragedijos, atpirkimo kančios iliuzijomis. Visi menininkai — mazochistai, jie svaigsta nuo kūrybos kančių ir šios palaimos niekam neatiduotų. Ir iš tiesų įkvėpimo akimirkomis mes galime tapti savo vaizdinių herojais. Tačiau vis tiek jie bus klaidingi. Juodasis Erotas, kurį aš mylėjau ir kurio bijojau, — tai tik blankus daug didesnės ir grėsmingesnės dievybės šešėlis.