Айрис Мердок - Juodasis princas

Apie visa tai, mano mielas bičiuli, tylaus bendravimo valandėlėmis mes daug kalbėjomės savo uždarumoje žodžiais — neišreiškiamų prasmių atšvaitais, nelyginant laužo atspindžiai naktinėje upėje. Taip kalbasi tik artimos, giminiškos sielos. Gal todėl išmintingajam Platonui menininkai nepriimtini. Sokratas neparašė nė žodžio, Kristus taip pat. Be tokios šviesos beveik kiekviena kalba iškreipia tiesą. Ir vis dėlto aš rašau šiuos žodžius, ir žmonės, kurių nepažįstu, juos skaitys. Šiuo paradoksu, mielas bičiuli, aš dieną po dienos ir gyvenau savo vienatvėje. Matyt, esama žmonių, kuriems jis neišvengiamas, bet ir jiems tik tada tampa gyvenimu, kai virsta ir kankinio dalia.

Nežinau, ar dar kada pamatysiu „išorinį pasaulį“. (Keistas pasakymas. Iš tikrųjų visas pasaulis ir išorėje, ir viduje.) Šis klausimas man nebeįdomus. Tikras regėjimas mato realybės pilnatvę visur — visą beribę visatą viename ankštame kambarėlyje. Sena mūrinė siena, į kurią mudu taip dažnai žvelgdavome mintimis, mano mielas bičiuli ir mokytojau, — kaip man rasti žodžių, kad galėčiau perteikti akinamą jos grožį, kur kas žavesnį ir prakilnesnį nei kalvų ir krioklių gražumas ar besiskleidžiančio pumpuro gležnumas? Jų puikumas banalus, visiems prieinamas. O tai, ką regėjome mudu, yra grožis ir didybė, pranokstantys visus žodžius, tai persimainęs pasaulis, atviras sielai. Juo gėriuosi dabar palaimingoje tyloje, ir jis kadaise šmėkštelėjo, svaigus ir nenuspėjamas, akvarelės žydrumo Džulianos Bafin akyse. Aš ir dabar regiu jas sapnuose, panašiai kaip vaikystės ikonos sugrįžta į senolių regėjimus. Tebūnie taip amžinai, nes niekas nedingsta, ir artėdami prie pabaigos mes vėl atsiduriame pradžioje.

Ir aš jus radau, mielas bičiuli, visų mano klajonių vainike. Ar galėjo taip nutikti, kad jūs nebūtumėt egzistavęs, kad nebūtumėt laukęs manęs šiame būste, kur dviese dabar gyvenam? Nemanau. Ar jūs čia atsidūrėte atsitiktinai? Ne, ne, tai aš turėjau jus sugalvoti, sukurti pasitelkęs jūsų man suteiktas kūrybines galias. Dabar gyvenimas man atsivėrė kaip klajonė ir kaip askezė, bet į pabaigą nugrimzdęs tamsoje ir nežinomybėje. Aš ieškojau jūsų, ieškojau jo, ieškojau žinojimo, kuris išeina už žmogaus sąmonės ribų ir kurio nėra kaip pavadinti. Taigi ieškojau jūsų ilgai, sielvartaudamas, ir galų gale jūs paguodėte mane už visą be jūsų praleistą gyvenimą, sutikęs drauge kentėti. Ir kančia man pavirto džiaugsmu.

Taigi mudu gyvename drauge tyliame vienuolyne, kaip mums patinka jį vadinti. Ir čia aš baigiu rašyti šią knygą. Nežinau, ar dar ką nors daugiau beparašysiu. Jūs išmokėte mane gyventi dabartimi, atsižadėjus to bevaisio, nerimastingo skausmo, kuris susieja su praeitim ir ateitim apgailėtinai menką mūsų lankelį iš didingojo troškimų rato. Menas — tik tuščias, pigus balaganas, aiškios iliuzijos žaislas, jeigu jis neveda už savo paties ribų ir pats nejuda ta kryptimi, kurią rodo. Jūs, būdamas muzikantas, leidote man tai išvysti aukščiausiose savo nežodinio meno sferose, kur forma ir esmė priartėja prie tylos ir kur segmentuotos formos neigia viena kitą ir ištirpsta ekstazėje. Ar galėtų ir žodžiai nukeliauti šį kelią per tiesą, absurdą, paprastumą — iki tylos, aš nežinau, kaip nežinau ir to, kur tas kelias nutiestas. Galbūt aš dar ką nors parašysiu. O gal pagaliau atsižadėsiu veiklos, kuri — kaip jūs man parodėte — tėra tik primityvi iliuzija.

Ši knyga tam tikra prasme yra mano gyvenimo istorija. Bet ji, tikiuosi, paprastas ir sąžiningas pasakojimas apie meilę. Ir aš jokiu būdu nenorėčiau, kad jos pabaigoje susidarytų įspūdis, jog savo palaimingoje vienatvėje užmiršau apie realiai egzistavusius savo veikėjus. Paminėsiu tik dviejų vardus. Priscila. Tik mintyse niekad nesuversiu į vieną grandinę visų atsitiktinių jos bėdų smulkmenų, kaip neužmiršiu ir to, kad iš tiesų jos mirtis nebuvo neišvengiama. Ir Džuliana. Nors ir koks įtemptas ir įkvėptas buvo mano vaizduotės darbas, aš negaliu patikėti, o mano meile, kad pats tave sukūriau. Tu amžinai išsprūsti iš mano glėbio. Menas bejėgis tave įtraukti, mintis — įprasminti. Aš nieko nežinau, o ir nenoriu žinoti, apie tavo gyvenimą. Man tu išnykai tamsoje. Tačiau aš suprantu — ir dažnai apie tai mąstau, — kad tu kažkur juokiesi, verki, skaitai knygas ir verdi valgyti, ir žiovauji, ir galbūt guli kieno nors glėbyje. Aš niekad to žinojimo neatsižadėsiu ir niekad neužmiršiu, kaip slogioje tikrovėje ir laiko gniaužtuose tave mylėjau. Ši meilė, Džuliana, liko, ji nesumenko, nors ir patyrė permainų, tai meilė su labai aiškia ir patikima atmintim. Ir ji manęs beveik nebeskaudina. Tiktai naktimis aš kartais galvoju, jog tu dabar gyveni, jog tu kažkur esi, ir lieju ašaras.

Kristianos pabaigos žodis

Ponas Loksijas man maloniai parodė šį mano buvusio vyro rankraštį ir paprašė, jeigu norėčiau, surašyti savo pastabas, kurias žadėjo įdėti į knygą. Tačiau aš neturiu jokių pastabų, nebent tai, kad visa knyga kažkokia netikra, nenuoširdi. Daug kas joje tik autoriaus fantazijos. Pavyzdžiui, aš teisme visai nebuvau „savimi patenkinta“, o labai nusiminusi. Reikia būti visai beširdei, kad galėtum jaustis patenkinta savimi tokiu metu. Bredlis sugeba viską matyti savaip ir pavaizduoti sujungęs tarsi į vientisą paveikslą. Gal tai būdinga mums visiems, bet mes nerašome knygų. Mudviejų bendro gyvenimo paveikslas jam irgi išėjo visai nepanašus. Nenoriu apie jį kalbėti negražiai, man jo nuoširdžiai gaila. Manau, jam nelengva sėdėti kalėjime, — nors, turiu pasakyti, jis laikosi gana narsiai. (Smagu, kad jis vadina savo kalėjimą „vienuolynu“. Nieko sau vienuolynas!) Aš pati, tiesą pasakius, nieko baisesnio neįsivaizduoju, ir, man regis, tai didelis dalykas, kad jis sugebėjo tenai parašyti knygą. Negaliu nieko pasakyti apie jos privalumus — aš nesu kritikė, — turiu omeny jos literatūrinę vertę. Tačiau tai, ką aš žinau, joje pavaizduota nelabai teisingai, tiek aš galiu pasakyti. Bredlis nejautė man neapykantos, kai mudu buvome vedę. Mano manymu, išvis niekada jos nejautė. Tos apsimestinės neapykantos jam prireikė tik tada, kai aš jį palikau (knygoje jis apie tai iš viso nerašo). Jis pasakoja, kaip aš jį kamavau, neleidau būti jam savimi ir panašiai. Tos vietos knygoje gana iškalbingos ir, reikia manyti, gerai parašytos. Tačiau gyvenime buvo visai ne taip. Mūsų santuokos bėda buvo ta, kad aš buvau jauna ir troškau gyventi smagiai ir laimingai, o Bredlis to nesugebėjo man suteikti. Dėl to, kad knygoje jis gana sąmojingas (kartais net ten, kur nieko nėra juokingo), skaitytojas gali pagalvoti, kad gyventi su tokiu žmogumi labai linksma. Nieko panašaus. Jokio karo, kaip jis aprašo savo knygoje, taip mudviejų nebuvo. Aš tik ėmiau liūdėti ir nuobodžiauti, jis irgi, tada nusprendžiau jį palikti, nors jis prašė ir maldavo mane neišeiti, bet knygoje apie tai nutyli. Mūsų vedybos buvo klaida. Antrąsyk ištekėjusi buvau daug laimingesnė. Apie savo antrąjį vyrą aš tokių bjaurių dalykų, kaip rašo Bredlis, nešnekėjau, nors šia tema pajuokauti, aišku, galėjau. Bredlis niekad juokų gerai nesuprasdavo. Kažkur knygoje, nerandu dabar, kurioje vietoje, jis sakosi esąs puritonas, ir, mano nuomone, tai teisybė. Moterų jis nesuprato. Ir, man regis, pavyduliavo manęs antrajam mano vyrui, — kam malonu žinoti, kad tavo žmona laiminga su kažkuo kitu. Ir, žinoma, jis labai klysta, kai savo „romano“ pradžioje rašo, jog aš, sugrįžusi į Londoną, norėjau vėl su juo susieiti. Tai netiesa. Užsukau pas jį paprasčiausiai todėl, kad jis buvo vos ne vienintelis mano pažįstamas Londone, be to, man buvo įdomu sužinoti, kaip jis per tą laiką gyveno. Buvau puikiai ir linksmai nusiteikusi, norėjosi jį pamatyti, štai ir užvažiavau. Man jo nereikėjo! O štai aš jam buvau reikalinga, tai iškart pasidarė aišku, nors jis apie tai visiškai nerašo. Jis tuoj pat ėmė mane persekioti. O kai aš pasakiau, jog noriu, kad mudu liktume tik draugais, jis labai supyko ir įsižeidė, ir tada, matyt, ir prirašė tų bjaurių dalykų, — kad jis manęs nekentė ir kad aš baisi moteris vorė, — vien tik kerštaudamas už tai, kad grįžusi į Londoną nebuvau jam labai maloni. Argi iš knygos nematyti, kad jis vėl mane įsimylėjo, o gal ir nebuvo nustojęs manęs mylėti? Jam buvo baisus smūgis, kai pasirodė, kad aš vėl Londone ir vėl jį atstūmiau. Manau, čia ir bus ta tikroji priežastis, dėl kurios jam galiausiai pasimaišė protas, ką mano vyras taip stengėsi įrodyti teisme. Beje, ir jo motina, ir sesuo taip pat buvo be pusiausvyros ir neurastenikės, visai šeimynai ne pro šalį būtų buvę kreiptis į psichoanalitiką. Aš pati tikiu, jog Bredlis buvo paklaikęs, kai užmušė Arnoldą Bafiną, o paskui jam susidrumstė protas ir jis viską prisiminė lyg per sapną. Tos migdomųjų tabletės, kurias jis gėrė, atima žmogui atmintį. Manau, jog ir sesers mirtis jį labai paveikė, nors ir neatrodė, kad jis labai sielvartauja, ir, žinoma, jis ją paliko, nors matė, kokia jos būklė, tačiau lengva širdimi primetė ją mano globai. Galbūt čia įsimaišė pinigai, jis visuomet buvo šykštokas. O tai, ką jis rašo apie seserį šios knygos pabaigos žodyje, mano manymu, nėra tikri jausmai, o tiktai sąžinės priekaištai: jį nuolatos grauždavo sąžinė, bet geresnis jis dėl to nepasidarydavo. O dėl tos dalies, kur pasakojama apie panelę Bafin, jai turėtų būti labai nepatogu, nes čia beveik viskas jo įsivaizduota. Aš apskritai stebiuosi, kad šią knygą ketinama išleisti. Mano nuomone, visa ši istorija išgalvota norint nuslėpti meilę man. Šiaip ar taip, juk žmonės neįsimyli taip staiga, netikėtai, nebent romanuose. Man rodos, didžiausia Bredlio bėda ta, kad jis taip ir neįstengė pakilti virš savo aplinkos. Jis nuolatos prisimena jų „krautuvėlę“ ir, manau, jis gėdijosi savo tėvų, gėdijosi, kad negavo gero išsilavinimo, — manau, tai daug ką paaiškina. Man regis, jis šiek tiek snobas, o iš to gyvenime naudos ne kažin kiek. Mano vyras sako, jog Bredlis joks rašytojas, jis gal būtų galėjęs tapti filosofu, bet jam trūko išsilavinimo. Bredlis neteisus, sakydamas, jog mintis apie haute couture — madų saloną man atėjo tik proceso metu, neįsivaizduoju, iš kur jis tai ištraukė. Aš niekad neketinau prekiauti moteriškais baltiniais kartu su ponu Bafinu, o savo dabartinį saloną sugalvojau atidaryti dar iki sugrįžimo į Londoną. Bet dėl vieno dalyko jis visiškai teisus — aš iš tikrųjų moku tvarkyti verslo reikalus, tai rodo ir pasakiškas salono suklestėjimas vos per keletą metų. Mano vyras taip pat pasirodė besąs apsigimęs verslininkas, be to, labai pravertė jo išmanymas apie mokesčius, taigi bent vienas naudingas dalykas iš to teismo išėjo, nors, kaip jau sakiau, man iš tiesų buvo labai liūdna ir gaila vargšo Bredlio. (Ir, žinoma, pono Bafino taip pat.) Dar norėčiau Bredliui pasakyti, jeigu jis kada nors perskaitys šį mano prierašą, kad iš visos širdies jį užjaučiu ir visada galvoju apie jį su švelniais jausmais. Rašyti jam laiškų nebematau prasmės. Kad vargšas Bredlis vis dar neatėjęs į protą, aiškiai rodo jo pabaigos žodis šiai knygai: iš jo matyti, kad jis įsivaizduoja esąs kažkoks mistikas. Ši dalis atrodo taip, lyg ją būtų rašęs beprotis, ji kelia man šiurpą. Ir kam išvis tiek triukšmauti dėl meno, juk puikiausiai galima gyventi ir be jo? O kaip, pavyzdžiui, visi socialiniai darbuotojai arba tie, kur gelbsti nuo bado ar stichinių nelaimių, nejau jie visi kokie nevykėliai? Menas toli gražu dar ne viskas, bet, aišku, tokiems kaip Bredlis svarbu tik tai, ką jie patys daro. Na, blogiausiu atveju jis pagaliau išleis dar vieną knygą. Dabar jau visiems turėtų būti aišku, jog „ponas Loksijas“ — iš tiesų yra vienas garsus leidėjas, ir jis tikisi gauti nemažą pelną išleidęs Bredlio memuarus, manau, jog tikriausiai ir gaus. Man sakė, kad ir sekmadienio laikraščiai ketina juos spausdinti. Tiktai nežinau, ar žmonės kalėjime gali sudaryti autorines sutartis ir gauti honorarą. Taigi asmuo, kurį Bredlis vadina savo „mokytoju“ ir panašiai ir kurį jis, kaip matyti, didžiai vertina, turėtų būti kažkas kitas arba gal šios vietos knygoje išgalvotos, kaip ir visa kita. Dar sykį noriu pasakyti, kad man nuoširdžiai gaila Bredlio, ir aš tikiuosi, jog ten, kalėjime, jam nėra per daug sunku. Galbūt beprotybė ne pats blogiausias dalykas, jeigu tai leidžia žmogui jaustis laimingam, kai iš tiesų taip nėra.