Айрис Мердок - Juodasis princas

Kristiana Hartbor n

Frensio pabaigos žodis

Turiu garbės ir malonumo prie šios savotiškos „autobiografijos“ pridurti kritišką epilogą. Darau tai su džiaugsmu iš pagarbos savo senam draugui, „besikamuojančiam kalėjime“, ir kartu norėdamas pasitarnauti mokslui. Tokia įspūdinga savianalizė, parašyta talentingos plunksnos, verta kuo kruopščiausių ir išsamiausių komentarų, kuriems, kaip sužinojau iš leidėjo, neliko vietos šiame leidinyje. Tačiau šiuo metu aš rašau ir savo laiku rengiuosi išleisti plačią knygą apie Bredlio Pirsono bylą, ir joje „autobiografija“, suvaidinusi svarbiausio liudytojo vaidmenį šioje cause celebre 32 bus prideramai išnagrinėta. O kol kas — trumpai išdėstysiu pačius svarbiausius dalykus.

Vargu ar verta sakyti, kad Bredlio Pirsono atveju matome klasikinius Edipo komplekso simptomus. Tai akivaizdu ir gal net banalu. Beveik visi vyrai myli savo motinas ir neapkenčia tėvų. Todėl daugelis vyrų, suaugusių, nekenčia ir bijo visų moterų. (Deja, dievinamai mamai neatleidžiama, kam ji miegojo su neapkenčiamu tėčiu!) Taip buvo ir Bredliui. Kokią daugybę žodžių nusakyti fiziniam pasidygėjimui jis randa aprašydamas knygoje veikėjas moteris! Daug vyrų, tiesiog nesąmoningai, laiko moteris iš prigimties nešvarias.

Vien įsivaizdavus menstruacijas apima siaubas ir pasišlykštėjimas. Moterys dvokia. Tai, kas moteriška, — tamsu, nešvaru, minkšta. Tai, kas vyriška, — šviesu, švaru, kieta. Taip atrodo ir Bredliui. Mes matome, kaip jis gėrisi (sunku rasti kitą žodį) fiziniais savo moterų trūkumais, atgrasumu ir nevalyvumu, ligomis. Sesers atveju jis tiek pasibjaurėjo jos senatve ir protiniu nuosmukiu, jog pačiu nedoriausiu ir beširdiškiausiu būdu paliko ją likimo valiai, nors tuo pat metu nesiliovė kalbėjęs apie savo brolišką pareigą ir net meilę jai. Be jokios abejonės, ji, savo nelaimei, jam asocijavosi su krautuvėle, su troškia paniekintų motinos įsčių glūduma, motinos, stovinčios ant žemesnės socialinės pakopos. Deja, mūsų žemiškajame gyvenime tokie simboliai taip lengvai dėliojasi į keisčiausias priežasčių ir pasekmių grandines, iš kurių žmogus niekada nepajėgia ištrūkti! Dar daugiau, fizinis atvaizdas atitinka moralinį. Moterys melagės, klastingos, bailės. Priešingai joms, patsai Bredlis knygoje parodytas toks puritonas, estetas, aukštas liesokas vyriškis — tiesiog ne žmogus, o nelinkstantis plieninis Ryšių bokštas. Nuo čia mūsų herojui tik vienas žingsnis, ir jau mato save — net ir nepasiekęs jokių meilės aukštumų — kaip „įsivaizduojamą Don Žuaną“. (Šiuo jaudinančiu apsirikimu jis visiškai išsiduoda!)

Taip pat vos užmetus akį aišku, jog mūsų subjektas homoseksualus. Jis turi visus narcisizmo bruožus, būdingus šiai publikai (žiūrėk autoportretą, pateiktą knygos pradžioje). Jo mazochizmas (apie kurį išsamiau žr. toliau), jo gyrimasis savo vyriška jėga, atviras prisipažinimas dėl tapatybės neapibrėžtumo, jo požiūris (apie kurį jau kalbėjau) į moteris, santykiai su tėvais — viskas liudija tą patį. Šia savybe, matyt, ir būtų galima paaiškinti jo keistai „neįtikinamą“ elgesį teisme. Jis netikėjo pats savimi ir todėl negalėjo įkvėpti tikėjimo teisėjui ir prisiekusiesiems. Bredlis Pirsonas savimonės stygių siejo su kūrybingos asmenybės ypatybėmis. Bet čia jis daro klaidą, būdingą neišmanantiems, — priežastį palaiko pasekme. Dauguma menininkų homoseksualūs. Tai jausmingi, švelnūs žmonės, jiems atimta galimybė įtvirtinti savo asmenybę ir kaip vyrams, ir kaip moterims, galbūt todėl jie ypač gerai sugeba atstovauti visai žmonijai, o jų sielose telpa visas pasaulis.

Tai, kad „Bredlio Pirsono istorijoje“ daugiausia pasakojama apie vyro meilę moteriai, beveik negali paneigti mūsų teorijos. Bredlis pats įduoda mums į rankas mįslės įminimą. Kai jis pirmąsyk (knygoje) išvysta savo jaunąją meilę, jis palaiko ją berniuku. Įsimyli ją, vaizduodamasis, kad tai jaunuolis. Ir lytinis aktas jam pasiseka tada, kai ji apsirengia princo kostiumu. (O kas, beje, mėgstamiausias Bredlio Pirsono autorius? Didžiausias iš visų homoseksualų. Nuo ko įsiaudrina Bredlio Pirsono fantazija iškildama aukščiau Ryšių bokšto? Nuo minties apie jaunuolius, kuriuos vaidino merginos, persirengusios jaunuoliais!) Toliau: kas iš tikrųjų yra ta mergaitė? (Žinoma, visi jos interesai nukreipti į tėvą, o dukters jausmai perkelti į Bredlį.) Pirsono protežė, jo varžovo, stabo, įkyruolio, jo draugo, jo priešo, jo alter ego dukra, Arnoldo Bafino dukra. Mokslas tvirtina, jog tokie dalykai nebūna atsitiktiniai. Ir mokslas neklysta.

Kai sakau, kad Bredlis Pirsonas buvo įsimylėjęs Arnoldą Bafiną, nereikia to suprasti tiesmukai. Mes turime reikalą su komplikuotos ir rafinuotos asmenybės psichologija. Daug primityvesni, daug žemiškesni jausmai galėjo traukti jį ir prie kito objekto. Tačiau Arnoldas simbolizavo visą šios nelaimingos saviapgaulės aukos aistrą, jo meilės tikslą. Tai Arnoldą jis mylėjo, tai Arnoldo nekentė, Arnoldo atvaizdas jam atrodė lyg iškreiptas savojo atspindys srovėje, prie kurios palinkęs amžinai susižavėjęs savimi, amžinai susisielojęs Narcizas. Jis pripažįsta, — koks reikšmingas žodis! — jog ir Arnoldas, ir jis pats turi kažką „demoniška“. Literatūrine prasme Arnoldo paveikslas „silpnas“, — tai galėtų patvirtinti kiekvienas kritikas. Ir iš tiesų, kodėl visa ši istorija atrodo tokia keistai „neįtikėtina“, tarytum tuščiavidurė? Kodėl mums atrodo, kad joje kažko trūksta? Taigi todėl, kad Bredlis nėra iki galo nuoširdus. Jis dažnai sako, jog yra prisirišęs prie Arnoldo, jog Arnoldui pavydi, netgi per daug apie jį galvoja, bet nedrįsta šių jausmų nei išreikšti, nei realizuoti jų savo pasakojime. Dėl tokių nutylėjimų jo pasakojimas, užuot alsavęs karščiu, lieka visai šaltas.

Vis dėlto įdomiausias čia ne klasikinis „objekto pakeitimas“. Šis atvejis įdomus tuo, jog Bredlis Pirsonas yra menininkas, kuris tiesiog mūsų akivaizdoje atvirai (o dažnai ir nenuoširdžiai) samprotauja apie savo meną. Kaip jis sako, siela ieškodama nemirtingumo atveria gilias paslaptis. Pats Bredlis dažnai nesuvokia savo samprotavimų reikšmingumo, ir dėl to kompetentingam analitikui jo knyga tampa dar vertingesnė ir labai pamokoma. Kad Bredlis — mazochistas, akivaizdu. (Kad visi menininkai tokie — tai dar vienas truizmas.) Kaip lengva ekspertui išaiškinti jo pamišimą dėl literatūros! Net patys didžiausi neįstengia visiškai užtrinti pėdsakų, nuslėpti smulkių nuodėmėlių, susilaikyti nuo piktdžiugos šūksnio! Ir matyti — tai dėl to menininko dirbta, tai dėl šios scenos viskas parašyta, norėta pasimėgauti šiuo slaptu savo slepiamos meilės simboliu. Bet gali gudrauti kiek nori, nuo mokslo akies vis tiek nepasislėpsi. (Tai viena iš priežasčių, kodėl menininkai taip bijo mokslininkų ir juos šmeižia.) Bredlis irgi gudragalviškai mus suklaidina, ypač kai vaizduoja savo meilę paprastam heteroseksualiam objektui, bet argi neaišku, kad iš tikrųjų jis apsidžiaugia, kai Arnoldas Bafinas sugriauna visus jo planus?

Arnoldas Bafinas, be abejo, yra figūra, pakeičianti tėvą. Kodėl Bredlio ir meilė, ir neapykanta nukreiptos kaip tik į rašytoją ? Ir kodėl jį patį tiesiog apsėdusi mintis, esą jis yra rašytojas? Toks meno pasirinkimas irgi labai reikšmingas. Bredlis smulkiai pasakoja, kad jo tėvai laikė rašymo reikmenų krautuvėlę. Tas popieriaus terliojimas (defekacija) simbolizuoja ne ką kita, o maištą prieš tėvą. Kaip tik čia ir reikia ieškoti ištakų tos paranojos, kurios simptomus Bredlis, pats to neįtardamas, aiškiai demonstruoja savo knygoje. (Prisiminkime, pavyzdžiui, kaip jis „interpretuoja“ savo didžiosios meilės laišką!) Kodėl Bredlis taip piktdžiugiškai dievina dideles kanceliarijos parduotuves? Juk jo tėvas taip ir nepasiekė tokių aukštumų! Visur esanti auksinė tabakinė irgi tarnauja tam pačiam tikslui: tai „dovana“, akivaizdžiai pranokstanti skurdaus krautuvininko galimybes. (Ir suprantama, ji kaltinė — kaltė.) Išsamiau apie šį palyginti aiškų Pirsono bylos aspektą skaitykite mano netrukus išeisiančiame veikale „Dar apie froidistinį Akropolio aiškinimą“.