Айрис Мердок - Juodasis princas

Kai jau buvo surinkti visi čia pridedami rašiniai, mano brangus bičiulis Bredlis Pirsonas mirė. Jis mirė kalėjime nuo greitojo vėžio, kuris buvo aptiktas netrukus po to, kai užbaigė savo knygą. Aš vienas išbuvau su juo iki galo.

Iš esmės man nedaug beliko ką pasakyti. Ketinau kaip leidėjas parašyti išsamią baigiamąją esė, kritišką ir moralizuojančią. Ir iš anksto džiaugiausi galimybe tarti paskutinį žodį. Tačiau po Bredlio mirties išsamūs komentarai pasidarė nebereikalingi. Mirtis negali nutildyti meno, ji tik primena pauzes ir tuštumas. Taigi man beveik nebeliko ko pridurti. Skaitytojas pats atpažins tiesos balsą. O jei išgirdęs neatpažins, tuo blogiau jam.

Negaliu susilaikyti neišsakęs keleto pastabų, daugiausia akivaizdžių, dėl pabaigos žodžių. Ponia Beling rašo, ir iš dalies tai tiesa, jog žodžiai egzistuoja kam nors nuslėpti. Tačiau mūsų autoriams beveik nepavyko pasinaudoti šia žodžių savybe. Šie žmonės iš tikrųjų nori pasirodyti. Kiekviena iš ponių, pavyzdžiui, tikina (arba daro užuominą), jog Bredlis buvo ją įsimylėjęs. Tą patį teigia ir džentelmenas. Kaip jaudinama! Tačiau tai tik smulkmena, to buvo galima tikėtis. Lygiai kaip buvo galima tikėtis ir melo. Ponia Bafin meluoja, norėdama apsiginti pati, ponia Beling nori apginti motiną. Kaip laiku susidrumstė jos atmintis! Tokią dukters pagarbą galima suprasti, nors juodvi jau seniai nutraukė santykius. „Daktaras“ Mario, kuris teisme sakė tiesą, dabar silpnadvasiškai jos atsižada. Girdėjau, kad jam pagrasino ponios Bafin advokatai. „Daktaras“ Mario nėra didvyris. Už tai mes turime jam atleisti. Kaip būtų atleidęs ir Bredlis, kuris nematė nė vieno iš šių apgailėtinų „pabaigos žodžių“ savo knygai.

Nesvarbu, ką Bredlis būtų padaręs ar pagalvojęs, tiesiog pasibaisėtinas šių žmonių smulkmeniškumas. Kiekviena pastaba — tai atvira savireklama, kartais gana subtili, kartais visai vulgari. Ponia Hartborn reklamuoja savo saloną, „daktaras“ Mario — savo pseudomokslą, savo „konsultacijų kabinetą“, savo knygą. Ponia Bafin ir toliau blizgina savo ir taip jau išreklamuotą kenčiančios našlės įvaizdį. (Čia jau nieko nebepridursi.) Ji galų gale bent jau nuoširdi, sakydama, kad Bredlis, atsidūręs kalėjime, liovėsi jai egzistavęs. Ponia Beling reklamuojasi kaip rašytoja. Prie jos apdairiai parašytos mažytės esė aš dar sugrįšiu. (Ar ji prisipažįsta, kad jos literatūriniam stiliui padarė įtaką Bredlis? Šitai ji irgi visaip stengiasi nuslėpti!) Atrodytų, gyvieji visada gali pergudrauti mirusiuosius. Tiktai ši pergalė tuščia. Meno kūrinys juokiasi paskutinis.

Leisdamas šį rankraštį turiu du tikslus. Pirma, noriu patekti skaitytojams literatūros kūrinį. Aš iš prigimties savotiškas impresarijus ir panašią paslaugą darau nebe pirmą kartą. Antra, noriu grąžinti garbę savo brangiam bičiuliui, trumpai tariant, panaikinti jam kaltinimą žmogžudyste. Nėra ko stebėtis, nors ir labai liūdna, kad nei iš ponios Beling, nei iš „daktaro“ Mario nesulaukiau pagalbos. Per ilgą laiką mačiau nemažai ir sūnų, ir dukterų, ir žinau, jog gero iš jų nėra ko laukti. Siekdamas antrojo savo tikslo, ketinau pats parašyti išsamią analizę, savotišką apibendrinamąją kalbą, nurodydamas prieštaravimus, pateikdamas hipotezes ir išvadas. Bet dabar nusprendžiau apsieiti be šito. Iš dalies todėl, kad Bredlio jau nebėra gyvųjų tarpe. O mirtis visuomet išveda į daug didesnį ir platesnį teismą. Ir iš dalies dar todėl, kad, vėl perskaitęs Bredlio Pirsono istoriją, įsitikinau, jog viskas ir taip aišku.

Liko dar pora dalykų. Vienas iš jų — pateikti trumpą ataskaitą apie paskutines Bredlio Pirsono dienas. Antras — išsiaiškinti su ponia Beling (tik teorinius klausimus, faktai tegu lieka jos sąžinei). Pradėsiu nuo antrojo ir taip pat kalbėsiu trumpai. Menas, brangioji ponia Beling, yra daug kibesnis ir atsparesnis augalas, negu jūs teigiate savo didžiai literatūrinėje esė. Jūsų gražbylystė, man rodos, atsiduodanti romantika ir net sentimentalumu, — tai jauno žmogaus bruožas. Kai tapsite mene suaugesnė, jūs daug daugiau suprasite. (Tada jums galbūt net pavyks suvokti Šekspyro vulgarumą.) Apie sielą mes visuomet kalbame metaforomis, kurias pavartojus tuoj pat reikia mesti lauk. Kalbėtis apie sielą tiesiogiai turbūt galime tik su pačiais artimiausiais. Štai kodėl moralės filosofija neįmanoma. Šie dalykai neprieinami ir mokslui. Ir nėra tokių gelmių, kurias jūs, ponia Beling, ar kokia kita žmogiška būtybė galėtų įžvelgti ir nustatyti, kas teikia menui dvasinį peną, kas ne. Kam jums prireikė sudvejinti tą juodąjį dilbą, ko gi jūs bijotės? (Atsakymas į šį mano klausimą jums daug ką paaiškintų.) Pasakyti, kad didis menas gali būti vulgarus ir pornografinis, kiek tik patinka, reikštų pasakyti visai nedaug. Menas — tai juk džiaugsmas, žaidimas ir absurdas. Ponia Bafin rašo, jog Bredlis buvęs komiškas. Visi žmonės komiški. Menas tai aukština. Nuotykių apysakos irgi menas. (Kodėl gi jūs pajuokiate nuotykių literatūrą, ponia Bafin?) Žinoma, menas susijęs ir su tiesa, jis kuria tiesą. Bet akis jam gali atverti kas tik nori. Pavyzdžiui, erotinė meilė. Bredlio sintezė atrodo naivi — gal taip ir yra. Už vienovės gali būti skirtumai, o už skirtumų — vėlgi vienovė, bet kiek toli gali matyti žmogus ir kiek toli privalo matyti menininkas? Menui duotas savas griežtumas. Iš filosofijos griežtumo jis tik juokiasi.

Dėl muzikos, apie kurią ponia Beling įžvalgiai sako, kad ji visų menų simbolis, bet ne karalienė, aš neketinu ginčytis. Aš kaip niekas kitas galiu įvertinti jos nuomonės teisingumą.

Esu žinomas kaip muzikantas, bet domiuosi visais menais. Muzika susieja garsą ir laiką ir tuo nubrėžia kraštutines žmogiškojo bendravimo ribas. Tačiau menai nesudaro piramidės, jie išsidėsto ratu. Jie tarsi išoriniai barjerai gina kalbą, kurios tobulinimas — būtina paprastesnių bendravimo formų sąlyga. Be šios apsaugos žmogus nusiristų iki gyvulio lygio. Kad muzika rodo į tylumą, tai irgi Bredlio vaizdinys. Visiems meno žmonėms vaidenasi tyla, į kurią jie privalo nugrimzti, kaip kiti padarai kad pasineria neršti į jūrą. Formų kūrėjas pasmerktas beformiškumui. Kartais tai net gresia jam pražūtim. Ką būtų daręs Bredlis Pirsonas, jei būtų likęs gyventi? Būtų parašęs dar vieną knygą, šį sykį didžią? Galbūt. Žmogaus siela pilna netikėtumų.

Bredlis numirė gražiai, tyliai, romiai, kaip dera vyrui. Aiškiai prisimenu paprastą nuostabą ir liūdesį jo veide, kai daktaras (aš ten buvau) pasakė jam tai, kas blogiausia. Tokia jo veido išraiška buvo ir tąsyk, kai jis netyčia išmetė ir sudaužė didelį porcelianinį arbatinuką. Jis teištarė: „O!“ — ir atsigręžė į mane. Toliau viskas įvyko greitai. Netrukus jis jau nebesikėlė iš lovos. Skubri mirties ranka savaip ėmė lipdyti jo figūrą ir netrukus galvą pavertė kaukole. Rašyti jis nebemėgino. Po truputį kalbėdavosi su manimi, prašydavo paaiškinti kai kuriuos dalykus, laikydavo mane už rankos. Drauge mudu klausydavomės muzikos.

Paskutinės dienos rytą jis man tarė: „Mielas bičiuli... atleiskite... aš vis dar čia... baigiu jums įkyrėti.“ Paskui pasakė: „Nedarykite jokių žygių, gerai?“ — „Dėl ko?“ — „Dėl mano nekaltumo. Neverta. Dabar tai jau nebesvarbu.“ Mudu klausėmės Mocarto per jo tranzistorių. Vėliau jis pasakė: „Kaip gaila, kad ne aš parašiau „Lobių salą“.“ Į vakarą jis visai nusilpo ir beveik nebegalėjo kalbėti. „Bičiuli, pasakykite man...“ — „Ką?“ — „Toje operoje...“ — „Kokioje?“ — „Rožių kavalierius“. Tada ilgokai patylėjo. Paskui: „Kaip ji baigiasi? Tas jaunuolis... kuo jis vardu?..“ — „Oktavianas.“ — „Ar jis liko su feldmaršalo žmona, ar ją pametė ir susirado mergaitę sau pagal amžių?“ — „Jis susirado mergaitę sau pagal amžių ir paliko feldmaršalo žmoną.“ — „Na ką gi, ir gerai padarė.“ Dar po valandėlės jis pasivertė ant šono, vis dar nepaleisdamas mano rankos, ir užmerkė akis, lyg ruošdamasis užmigti. Ir užmigo.