Айрис Мердок: Juodasis princas

Iš anglų kalbos vertė

Bronė Balčienė

Turinys

Leidėjo pratarmė

Bredlio Pirsono pratarmė

Juodasis princas

Pirmoji dalis

Antra dalis

Trečia dalis

Bredlio Pirsono pabaigos žodis

Kristianos pabaigos žodis

Frensio pabaigos žodis

Reičelės pabaigos žodis

Džulianos pabaigos žodis

Leidėjo pabaigos žodis

Išnašos

Skiriama Ernesto De Marchi

Leidėjo pratarmė

Už šią knygą daugeliu atžvilgiu esu atsakingas aš. Jos autorius, mano bičiulis Bredlis Pirsonas, patikėjo man ją išleisti. Šia grynai technine prasme knyga pasieks skaitytojus per mano leidyklą. Aš esu ir tas „brangus bičiulis“ (ir panašiai), į kurį kartkartėmis kreipiamasi knygos puslapiuose. Tačiau nepriklausau prie dramos, apie kurią pasakoja Pirsonas, veikėjų. Mudviejų draugystė prasidėjo jau daug vėliau nei čia aprašomi įvykiai. Negandų metais mes abu pasijutom reikalingi draugystės ir vienas kitame suradom josios palaimą. Tvirtai galiu pasakyti — jeigu ne mano skatinimas ir palaikymas, ši istorija tikriausiai būtų taip ir likusi neužrašyta. Pernelyg dažnai tie, kurie šaukia apie tiesą abejingam pasauliui, galų gale neišlaikę nutyla arba ima abejoti savo nuovoka. Be mano paramos šitaip galėjo nutikti ir Bredliui Pirsonui. Jam reikėjo žmogaus, kuris juo tikėtų. Ir jis rado tą sau reikalingą žmogų — mane, savo alter ego.

Pateikiamas tekstas savo esme ir bruožais yra meilės istorija. Ne tik iš paviršiaus, bet ir iš pagrindų. Žmogaus kūrybinis galynėjimasis, išminties ir tiesos ieškojimas — visuomet būna meilės istorija. Čia ji dėstoma gana miglotai, tarpais dviprasmiškai. Žmogaus kova ir ieškojimai dažnai dviprasmiški ir slėpiningi. Tas, kas gyvena šioje blankioje prieblandoje, mane supras. Ir vis dėlto — kas gali būti paprastesnio už apysaką apie meilę ir kas gali būti žavesnio? Menas suteikia žavesio siaubingiems dalykams — ir tai galbūt jo palaima, o gal prakeikimas. Menas — tai lemtis. Jis tapo ir Bredlio Pirsono lemtimi. Ir jau visiškai kita prasme — manąja.

Mano, kaip leidėjo, vaidmuo buvo paprastas. Galbūt man greičiau derėtų vadintis kitaip... Kaip? Gal impresarijum? Gal arlekinu arba juokdariu, kurie pavaidina atsiradę priešais uždangą, o paskui iškilmingai ją atitraukia? Aš pasilaikiau sau paskutinį žodį, galutinę išvadą, apibendrinimą. Bet verčiau jau būsiu Bredlio juokdariu negu teisėju. Nors gal aš tam tikru atžvilgiu ir vienas, ir kitas. Kam ši istorija parašyta, žinoma, paaiškės iš jos pačios. Galų gale čia nėra jokios paslapties. Kiekvienas menininkas — tai nelaimingas įsimylėjėlis. O nelaimingi įsimylėjėliai mėgsta pasakoti savo istorijas.

F. Loksijas, leidėjas

Bredlio Pirsono pratarmė

Nors nuo čia aprašomų įvykių praėjo jau keletas metų, aš pasakosiu apie juos naudodamasis naujausia rašymo technika, kai suvokimo šviesos spindulys slenka nuo vieno dabarties momento prie kito, atmindamas praeitį, bet nenušviesdamas ateities. Kitaip tariant, vėl įsikūnysiu į savo buvusį „aš“ ir dėl vaizdumo pasakodamas kalbėsiu tik apie to laiko faktus — laiko, kuris daug kuo skiriasi nuo dabartinio. Pavyzdžiui, aš sakysiu: „Man penkiasdešimt aštuoneri“, kaip man buvo tada. Ir žmones vertinsiu neadekvačiai, galbūt neteisingai, kaip vertinau tada, o ne vėliau — įgavęs išminties. Tačiau išminties — aš tikiuosi, jog tai tikrai išmintis, — mano pasakojime esama. Tam tikra prasme ji vis tiek neišvengiamai turės jį „nušviesti“. Meno kūrinys turi būti lygus savo kūrėjui. Jis negali nei jo pranokti, nei, kaip šiuo atveju, jam nusileisti. Dorybės turi savo slaptus vardus; dorybė jau savaime paslaptis, nepasiekiama protui. Paslaptinga viskas, kas yra svarbu. Aš nė nebandysiu įvardyti ar aprašyti visko, ko aš išmokau tame griežtame ir paprastame gyvenime, kurį gyvenu pastaruoju metu. Viliuosi, jog tapau išmintingesnis ir gailestingesnis — laimingesnis tai tikrai tapau, — ir kad išminties šviesa, apšvietusi kvailį, išryškins ne tik jo paklydimus, bet ir griežtus tiesos kontūrus. Aš jau leidau suprasti, jog šį „reportažą“ laikau meno kūriniu. Tuo, žinoma, nenoriu pasakyti, kad jis tiktai išmonės vaisius. Kiekvienas menas turi reikalo su absurdu, bet visuomet siekia paprastumo. Tikras menas byloja tiesą, jis ir yra tiesa, galbūt vienintelė. Savo pasakojime kaip menininkas aš stengiausi būti išmintingas ir sakyti tiesą taip, kaip ją suprantu, ne tik apie paviršinius, „jaudinančius“ šios dramos aspektus, bet ir apie tuos, kurie slypi giliau.

Žinau, jog žmonės paprastai save įsivaizduoja visiškai kitokius, nei yra iš tikrųjų. Žmogus atsiskleidžia per savo darbus, o jo aiškinimai apie save nieko nereiškia. Tai ypač pasakytina apie menininkus, kurie, įsivaizduodami, jog slepia, iš tiesų per kūrybą save apnuogina. Taip ir aš išstačiau save parodai, nors siela, nepaisydama mano amato dėsnių, vis tiek trokšta prieglobsčio kur pasislėpti. Remdamasis šia išankstine išlyga, aš vis dėlto pabandysiu save apibūdinti. Kalbėsiu, kaip jau sakiau, savo paties vardu, tokio, koks buvau prieš keletą metų, — negarbingo šios istorijos „herojaus“ vardu. Man penkiasdešimt aštuoneri. Aš rašytojas. „Rašytojas“ — tai pats paprasčiausias ir, ko gero, tikriausias bendras mano apibūdinimas. Kad aš dar ir psichologas, savamokslis filosofas, tyrinėjantis žmonių tarpusavio santykius, irgi išplaukia iš to, jog esu rašytojas, ir tokios pakraipos, koks esu. Aš visą gyvenimą paskyriau ieškojimams. Dabar tie ieškojimai įgalino mane ryžtis ir pasakyti tiesą. Savo talentą, tikiu ir viliuosi, išsaugojau nesuteptą. O tai, be kita ko, reiškia, jog kaip rašytojas niekuomet neturėjau didelio pasisekimo. Aš niekuomet neaukojau tiesos malonumui. Esu patyręs ilgus gyvenimo tarpsnius, kai negalėdavau savęs išreikšti. „Lauk!“ — štai valdingiausias ir švenčiausias įsakymas menininkui. Menas turi savo kankinius ir tarp jų ne paskutinę vietą užima tyleniai. Nebijau teigti, jog mene pasitaiko šventuolių, kurie ištylėjo visą gyvenimą, bet neišniekino balto popieriaus lapo dėstydami mintis, kurios nebūtų grožio ir tobulumo viršūnė, kitaip tariant, nebūtų tiesa.

Kaip žinoma, esu išleidęs visai nedaug. Sakau „kaip žinoma“, pasikliaudamas savo šlove, kurią įgijau ne meno sferoje. Mano vardas garsus, bet, gaila, ne todėl, jog esu rašytojas. Kaip rašytoją mane suprato ir, be abejo, supras tik nedaugelis literatūros vertintojų. Galbūt viso mano gyvenimo paradoksas, tas absurdas, apie kurį aš dabar nuolat medituoju, yra tai, jog šis dramatiškas pasakojimas, toks nepanašus į kitus mano kūrinius, ko gero, gali pasirodyti besąs vienintelis mano „bestseleris“. Jame, be jokios abejonės, esama žiauraus dramatizmo, „neįtikėtinų“ nuotykių, apie kuriuos taip mėgsta skaityti paprasti žmonės. Man net teko, taip sakant, ligi valiai dėl to pasipuikuoti pirmuosiuose laikraščių puslapiuose.

Savo kūrinių aš čia neaprašinėsiu. Dėl aplinkybių, kurias jau minėjau, apie juos buvo daug kalbų, bet kažin ar daug kas juos skaitė. Vieną romaną išleidau anksti, būdamas dvidešimt penkerių metų. Antrą romaną, tiksliau kvaziromaną, išleidau jau sulaukęs keturiasdešimties. Dar parašiau nedidelę „pastabų“, arba „apybraižų“, knygelę, kurios nedrįsčiau pavadinti filosofijos veikalu. (Galbūt pensees. 1 ) Neturėjau laiko, kad galėčiau tapti filosofu, ir to gailiuosi tik iš dalies. Amžinai išlieka tik meno kūriniai ir jų magija. Koks skurdus ir koks ribotas mūsų supratimas, menas parodo ir moko gal net geriau negu filosofija. Kūryboje slypi ir neviltis, apie kurią, aš manau, žino kiekvienas menininkas.