Айрис Мердок: Juodasis princas

Kaip jau sakiau, aš rengiausi išvykti iš Londono. Buvo drėgna, žvarbi gegužės popietė. Vėjas nešė ne gėlių dvelksmą, o purškė ant kūno šaltą nesveiką rūką, kurį čia pat bandė nudrėksti. Lagaminai jau buvo sukrauti, rengiausi paskambinti ir išsikviesti taksi, jau pakėliau ragelį, kai mane apėmė ta keista nervinga būsena, kada norisi atitolinti kelionę, atsisėsti ir dar sykį gerai pagalvoti; sako, rusai net turi tokį ritualą. Aš vėl padėjau ragelį ir sugrįžau į savo mažytę, užgriozdintą baldais Viktorijos stiliaus svetainę ir atsisėdau. Ir mane iš karto pagavo nerimas dėl daugybės dalykų, nors prieš kelionę jau dešimt kartų viską buvau patikrinęs. Ar pakankamai pasiėmiau migdomųjų? Ar nepamiršau mikstūros su beladona? Ar susidėjau užrašų sąsiuvinius? Aš galėjau rašyti tik tam tikro formato sąsiuviniuose, suliniuotuose linijomis per griežtą atstumą. Vėl išskubėjau į prieškambarį ir, žinoma, suradau ir sąsiuvinius, ir tabletes, ir beladoną, bet lagaminai vėl buvo pusiau išpakuoti, o širdis smarkiai plakė.

Tada aš gyvenau, beje, jau ilgą laiką, nedideliame pirmo aukšto bute, vaizdingame, bet aptriušusiame Šiaurinio Soho kiemelyje, netoli nuo Ryšių bokšto. Kvartalas buvo apšepęs ir triukšmingas, bet man šis taurus sostinės miesto skurdas buvo mielesnis nei soti ir nesaikinga priemiesčio prabanga, kuri taip patiko Bafinams. Visi mano langai išėjo į kiemą. Iš miegamojo buvo matyti šiukšlių konteineriai ir gaisrinės kopėčios, o iš svetainės — aklina purvu apdrabstyta mūro siena. Mano svetainė (tiesą sakant, tik pusė kambario, kita pusė, iškraustyta ir netvarkinga, buvo miegamasis) buvo apmušta tokios kilnios pelenų žalsvumo spalvos paneliais, kokią gali išgauti tik po penkiasdešimties metų blukinimo. Butuką buvau kimšte prikimšęs baldų, Viktorijos laikų ir rytietiškų niekniekių, visokiausių smulkių objets d’art 2 pagalvėlių, inkrustuotų padėklų, aksominių staltiesių, netgi staltiesėlių ir nėrinių. Aš jų nekolekcionuoju, tiesiog kaupiu. Be to, esu skrupulingai tvarkingas, nors ir taikstausi su dulkėmis. Tamsi, patogi irštva — štai koksai mano butas, su įmantriu interjeru, bet prasta išore. Tik už paradinių namo, bet ne mano buto durų užvertęs galvą galėjai išvysti lopelį mėlyno dangaus ir aukštyn smingantį Ryšių bokštą.

Štai kas atsitiko, dėl ko turėjau atidėti kelionę. O kas, jei to nebūčiau padaręs? Rengiausi dingti visai vasarai, nors tos vietos nebuvau matęs ir namą išsinuomojau aklai. Arnoldui nepasakiau, kur važiuosiu. Užleidau miglą. Įdomu, kodėl? Iš kokios nežinomos piktos valios? Tai, kas nežinoma, visuomet atrodo daug reikšmingiau, nei yra iš tiesų. Išsisukau, jam griežtai pasakęs, jog keliauju į užsienį ir negaliu palikti tikro adreso. Kam melavau? Gal iš dalies todėl, kad troškau jį nustebinti. Juk visi žinojo, kad aš niekad niekur nekeliauju. Matyt, nusprendžiau, jog atėjo metas Arnoldą apstulbinti. Kad ketinu išvažiuoti iš Londono, nepranešiau nei savo seseriai Priscilai. Čia jau nėra nieko keisto. Ji gyvena Bristolyje su vyru, kurio aš labai nemėgstu. Kas, jeigu būčiau spėjęs išeiti iš namų dar Frensiui Mario nepasibeldus? Kas, jeigu tramvajus būtų spėjęs ateiti ligi stotelės ir nuvežti Gavrilą Principą3 anksčiau, nei echercogo automobilis išsuko iš už kampo?

Aš vėl susikroviau lagaminus ir įsikišau kišenėn, norėdamas traukinyje dar sykį perskaityti, trečiąjį variantą recenzijos apie naujausią Arnoldo knygą. Produktyvus ir populiarus romanistas Arnoldas Bafinas leidžia kasmet po knygą ir niekada ilgam nedingsta publikai iš akiračio. Dėl jo kūrybos mudviejų nuomonės nesutampa. Pasitaiko, kad artimi draugai susitaria tarp savęs, jog dėl kai kurių svarbių dalykų jų nuomonės skirsis, ir tuos klausimus jie apeina tylomis. Taip kurį laiką darėme ir mudu. Menininkai — žmonės opūs. Tačiau peržvelgęs paskutinę Arnoldo knygą radau ten dalykų, kurie man patiko, ir todėl sutikau parašyti jos recenziją sekmadienio laikraščiui. Recenzijas aš rašau retai, retai kas manęs jų ir prašo. Bet dabar pagalvojau, jog pasitaikė proga bent iš dalies užglaistyti nuoskaudą, kurią galbūt esu Arnoldui padaręs savo kritiškomis nuostatomis. Tačiau perskaitęs romaną įdėmiau, aš įsitikinau, kad jis man nebepatinka, kaip ir visa jo confreres 4 , ir man išėjo nebe recenzija — sumaliau į miltus ne tik paskutinį Arnoldo šedevrą, bet ir visą jo kūrybą. O ką turėjau daryti? Nenorėjau nuvilti redaktoriaus, be to, kartais malonu išvysti savo pavardę spaudos puslapiuose. Ir argi kritikas neturi teisės kalbėti tiesiai, nesižvalgydamas į šalis? Bet antra vertus, Arnoldas — senas mano draugas.

Staiga prie lauko durų — mano padrikas pasakojimas jau ir taip per ilgai uždelsė šį momentą — suskambo skambutis.

Atvykėlis, stovintis prie laukujų namo (dar ne mano buto) durų, man nebuvo pažįstamas. Regis, jis drebėjo, gal nuo žvarbaus vėjo, gal iš susijaudinimo ar alkoholio. Vilkėjo labai seną mėlyną lietpaltį, o ant kaklo buvo užsirišęs geltoną susuktą šerpę. Buvo storas (lietpalčio sagos neužsisegė), nedidelio ūgio, tankiais, garbanotais, seniai nemačiusiais žirklių žilstelėjusiais plaukais, apvalaus veido, vos pakumpusia nosimi, storomis labai raudonomis lūpomis ir labai arti viena kitos įstatytomis akimis. Jis buvo panašus, kaip vėliau pagalvojau, į lokio karikatūrą. Ne į tikrą lokį — tikrų lokių akys, man regis, toli viena nuo kitos, — bet karikatūrose jie kažkodėl piešiami priešingai, matyt, taip norima parodyti, kokie jie klastingi ir žiaurūs. Man jo išvaizda visai nepatiko. Nuo jo sklido kažkokia grėsmė, kurios aš nebūčiau galėjęs nusakyti. Be to, jisai dvokė.

Turbūt čia derėtų vėl trumpam pertraukti savo pasakojimą ir aprašyti save. Esu lieknas ir aukštas, daugiau kaip šešių pėdų ūgio blondinas, dar nepraplikęs, bet tiesūs, švelnūs it šilkas plaukai jau pablukę. Veidas malonus, drovus ir nervingas, lūpos plonos, akys mėlynos. Akinių nenešioju. Ir atrodau kur kas jaunesnis, negu esu.

Tas dvokiantis žmogėnas ėmė nuo slenksčio kažką greitakalbe šnekėti, bet ką — aš neišgirdau. Mat esu priekurtis.

— Atleiskit, aš nesuprantu, ko jūs norite. Prašom kalbėti garsiau, aš jūsų negirdžiu.

— Ji sugrįžo, — išgirdau jį sakant.

— Kas? Kas sugrįžo? Aš jūsų nesuprantu.

— Kristiana sugrįžo. Jis mirė. O ji sugrįžo.

— Kristiana.

Tai mano buvusios žmonos vardas, kurio jau daug metų niekas netardavo mano akivaizdoje.

Pravėriau duris plačiau, ir žmogus kalbėjęs nuo slenksčio, — jį dabar jau pažinau, — slystelėjo, tiksliau, nėrė į mano kambarį. Aš nuėjau į svetainę, jis nusekė man iš paskos.

— Jūs manęs neprisimenate?

— Prisimenu.

— Aš juk Frensis Mario, jūsų svainis.

— Taip, taip.

— Suprantama, buvęs. Pagalvojau, kad reikia jums pranešti. Ji dabar našlė, jis jai viską paliko, ir ji grįžo į Londoną, į jūsų senuosius namus...

— Ar ji jus atsiuntė?

— Pas jus? Ne, ne visai, bet...

— Tai atsiuntė ar ne?

— Na, ne. Sužinojau iš advokato. Dieve mano! Ji apsigyveno jūsų senuosiuose namuose!

— Nebuvo reikalo jums čia ateiti...

— Vadinasi, ji pati jums parašė? Aš taip ir maniau, kad ji parašys.

— Savaime aišku, ji man nerašė!

— Pagalvojau, kad jūs gal norėsite ją pamatyti...

— Aš visiškai nenoriu jos pamatyti! Nenoriu nei jos matyti, nei apie ją girdėti!

Neaprašinėsiu čia savo vedybų. Tam tikrą įspūdį apie jas vėliau ir patys susidarysite. Tuo tarpu mums svarbu tik bendras jų pobūdis, be smulkesnių detalių. Jos nenusisekė. Iš pradžių man atrodė, kad ji dovanoja gyvybę, paskui — kad sėja mirtį. Būna tokių moterų. Pripildo tave tokios energijos, jog, rodos, atsivers visas pasaulis, o paskui vieną dieną pamatai, jog tave gyvą suės. Tie, kas šitai patyrė, supras, apie ką aš kalbu. Galimas daiktas, esu vienišius iš prigimties. O Kristiana — iš prigimties koketė. Atviras moters kvailumas gali būti savotiškai žavus. Šiaip ar taip, aš jai neatsispyriau. Kaip moteris ji, matyt, buvo gana patraukli. Žmonės manė, jog man labai pasisekė. Ji atnešė į mano gyvenimą tai, ko labiausiai nekenčiu, — netvarką. Kėlė skandalus. Galiausiai aš ėmiau jos nekęsti. Penkeri šių vedybų metai mus abu įtikino, kad nebėra jokios prasmės šitaip toliau gyventi. Bet tuoj po mūsų skyrybų Kristiana ištekėjo už mažaraščio turtuolio amerikiečio, pavarde Evendeilas, apsigyveno Ilinojuje ir amžinai išnyko man iš akių.