Айрис Мердок: Juodasis princas

Niekas negali susilyginti su tuo slogiu, buku jausmu, kuris lieka iširus santuokai. Nei su ta neapykanta, kuri apima buvusiam sutuoktiniui. (Ir kaip jis drįsta būti laimingas?) Netikiu tais, kurie šioje situacijoje kalba apie „draugiškus santykius“. Aš ilgus metus nuolatos gyvenau su jausmu, kad viskas sutepta, sugadinta, širdyje nuo to būdavo taip liūdna ir nyku. Niekaip neįstengiau išsivaduoti nuo tos moters įtakos. Tai nieko bendro neturėjo su meile. Kas pats patyrė tokią priklausomybę, supras mane. Yra žmonių, kurie iš prigimties sugeba kitą sumenkinti ir pažeminti. Turbūt kiekvienas moka kitą pažeminti, antraip turėtum būti šventasis. Ir vis dėlto dauguma mūsų pažįstamų laimingai dingsta mums iš atminties, vos tik jų nebematom. Iš akių ir iš širdies — tokia žmogaus išlikimo sąlyga. Tačiau Kristianai tai netiko — ji gyveno visur: jos širdis buvo nepasotinama, jos mintys tave graužė lyg pražūtingi spinduliai per atstumą ir laiką. Jos pastabų negalėjai pamiršti, išmesti iš galvos. Galų gale mane nuo jos išgelbėjo tik geroji senutė Amerika. Išleidau ją su nuobodžiu vyru į nuobodų ir tolimą miestą ir pagaliau galėjau laikyti ją mirusia. Koksai palengvėjimas!

Kitas reikalas Frensis Mario. Nei jis pats, nei jo mintys niekad neturėjo man jokios reikšmės, ir, ko gero, niekam kitam. Jis buvo Kristianos jaunesnysis brolis, ir ji elgėsi su juo atlaidžiai ir paniekinamai. Jis niekada nebuvo vedęs. Ilgai nebaigė mokslų, galų gale gavo gydytojo diplomą, bet netrukus ir vėl jį prarado už kažkokius neteisėtus narkotikų išrašinėjimus. Vėliau pasidygėjau išgirdęs, kad jis ėmėsi apsišaukėlio „psichoanalitiko“ praktikos. O dar vėliau sužinojau, kad geria. Jei man kas būtų pasakęs, kad jis nusižudė, aš nebūčiau nei nustebęs, nei susijaudinęs. Ir dabar nė kiek nesidžiaugiau jį matydamas. O ir jo nebegalėjai pažinti. Anksčiau tai buvo lieknas greitakojis faunas su kupeta šviesių garbanotų plaukų. O dabar stovėjo storas, riebus, raudonveidis, pasigailėtinas ir baikštokas, šiek tiek gal įpykęs ar net pakvaišęs. Jis visada buvo kvailas. Beje, šią akimirką man rūpėjo ne ponas Frensis Mario, o ta stulbinanti naujiena, kurią jis man atnešė.

— Aš stebiuosi, kad jūs sugalvojote čia ateiti. Tai nedovanotinas įžūlumas. Aš nieko nenoriu žinoti apie buvusią žmoną. Tas reikalas baigtas prieš daugelį metų.

— Nepykite ant manęs, — pasakė Frensis, suspaudęs savo raudonas lūpas tarsi bučiniui; įprotis, kurį prisiminęs vėl pasidygėjau. — Prašau, nepykit ant manęs, Bredai.

— Ir nevadinkite manęs „Bredu“. Aš vėluoju į traukinį.

— Aš jūsų nebetrukdysiu, tik leiskite man paaiškinti — aš tik pagalvojau... gerai, gerai, aš kalbėsiu trumpai, tik išklausykite manęs, prašau jus, maldauju... Matote, jūs būsite pirmas žmogus, kurį Krisė panorės pamatyti Londone...

— Ką?

— Ji atvažiuos tiesiai pas jus, garbės žodis, aš tai jaučiu...

— Gal jūs visai iš galvos išsikraustėt? Argi nežinot... Aš neketinu su jumis to svarstyti... Jokie santykiai čia nebeįmanomi, viskas baigėsi prieš daugelį metų.

— Bet ne, Bredai, supraskite...

— Nevadinkite manęs „Bredu“!

— Gerai, gerai, Bredli, atsiprašau, tikrai nepykit, juk jūs pažįstate Krisę, jūs jai tiek daug reiškėte, kur kas daugiau negu senis Evansas, ir ji tikrai ateis pas jus, bent jau iš smalsumo...

— Manęs čia nebus, — pasakiau aš. Viskas man staiga pasirodė baisiausiai panašu į tiesą. Matyt, kiekviename iš mūsų giliai slypi piktybiška gyslelė. Kristianos ji, žinoma, kur kas ilgesnė. Ši moteris iš tiesų gali ateiti pas mane — iš smalsumo ar piktos valios — panašiai kaip katės, sako, užšoka ant kelių tam, kas jų negali pakęsti. Iš tikrųjų smalsu pažiūrėti į buvusį vyrą, įsitikinti, koks jis nusivylęs, kaip atgailauja ir kenčia. Norisi išgirsti apie jį ką nors bloga. Maga papiktdžiugiauti. Kristianai, be abejo, būtų malonu sužinoti, jog aš skurstu savo menkystėje.

Frensis kalbėjo:

— Ji užsimanys pasirodyti — juk ji dabar turtinga ir, taip sakant, „linksmoji našlė“, ir norės pasirodyti prieš senus draugus, kiekvienas ja dėtas to panorėtų, taigi ji greit suuos, kur jūs, pamatysit...

— Man tai nerūpi! — surikau aš. — Visiškai nerūpi!

— Kaip nerūpi? Nesu matęs žmogaus, kuriam kas nors taip rūpėtų. Iš jūsų veido matau...

— Ar ji turi vaikų?

— Na, matot. Ne, vaikų ji neturi. Ir žinote, Bredai, jūs man visuomet patikote, norėjau su jumis susitikti, aš žaviuosi jumis, skaičiau jūsų knygą...

— Kurią?

— Nepamenu pavadinimo. Puiki knyga. Galbūt jūs stebėjotės, kodėl aš nepasirodžiau...

— Ne!

— Matote, aš labai droviuosi. Galvojau, ką jau čia aš brausiuos, menkas vabalas, bet dabar, kai grįžo Kristiana... Suprantate, aš iki kaklo paskendęs skolose, esu priverstas nuolat keisti gyvenamąją vietą, antraip... O Kristė prieš kurį laiką, taip sakant, nuo manęs atsipirko, ir aš dabar pagalvojau, jeigu judu su Krise vėl susieisit...

— Taigi jūs norite, kad aš jus užtarčiau?

— Panašiai, panašiai...

— O Viešpatie! — pasakiau. — Nešdinkitės iš čia. — Mintis, kad aš galėčiau lupti iš Kristianos pinigus ir davinėti jos nusikaltėliui broliui, man pasirodė pernelyg beprotiška — net ir Frensiui.

— Matote, man lyg su kūju per galvą kas trenkė, kai sužinojau, kad ji sugrįžo. Buvau priblokštas, juk tai daug ką keičia. Turėjau su kuo nors viską aptarti, tiesiog žmogiškai pasikalbėti, ir aš iškart pagalvojau apie jus... Klausykit, gal surastumėt ko nors išgerti?

— Būkit malonus, išeikit.

— Aš jaučiu, kad ji panorės jus pamatyti, panorės padaryti jums įspūdį... Suprantate, mudu nebesusirašinėjome, aš amžinai kaulydavau pinigų, ir ji kreipėsi į savo advokatą, kad tasai mane nutildytų... Bet dabar bus galima viską pradėti iš naujo, jeigu tik jūs mane palaikysite, užtarsite kokį žodelį...

— Ką, gal jūs norite, kad suvaidinčiau jūsų draugą?

— Bet juk mudu iš tiesų galime būti draugai, Bredai... Klausykite, negi tikrai nieko neturit išgerti?

— Ne.

Ir tada suskambėjo telefonas.

— Būkit malonus, išeikit, — pasakiau jam. — Ir niekad daugiau nebeateikit.

— Bredli, turėkit širdį...

— Lauk!

Jis stovėjo priešais mane, nusižeminęs iki koktumo. Aš atidariau svetainės duris ir kitas duris — į laiptinę. Paskui prieškambaryje nukėliau ragelį.

Pasigirdo Arnoldo Bafino balsas. Jis kalbėjo lėtai, ramiai:

— Bredli, ar negalėtumėt tuoj pat atvažiuoti. Man rodos, aš ką tik užmušiau Reičelę.

Atsakiau iš karto, taip pat negarsiai, bet susijaudinęs:

— Nekvailiokite, Arnoldai. Girdite, nekalbėkit nesąmonių!

— Labai prašau, jeigu galit, tuoj pat atvažiuokit. — Jo balsas skambėjo lyg įrašytas diktoriaus pranešimas.

Aš paklausiau:

— Ar jau iškvietėt daktarą?

Patylėjęs jis atsakė:

— Ne.

— Tai iškvieskit!

— Aš... jums viską paaiškinsiu... Tik greičiau atvažiuokit...

— Arnoldai, — pasakiau jam, — jūs negalėjote jos užmušti. Jūs kalbat nesąmones... Tai neįmanoma...

Trumpa tyla.

— Galbūt. — Jo balsas buvo neišraiškingas, keistai ramus — matyt, nuo ką tik patirto sukrėtimo.

— Kas nutiko?

— Bredli, jeigu galite...

— Taip, — atsakiau, — tuoj pat atvažiuosiu. Pasiimsiu taksi. — Ir padėjau ragelį.

Matyt, čia turėčiau prisipažinti, jog pirmas jausmas, kurį patyriau, išgirdęs Arnoldo skambutį, buvo keistas džiaugsmas. Tegu skaitytojas, prieš pasmerkdamas mane kaip beširdį pabaisą, žvilgteli į savo sielą. Panašios reakcijos nėra jau tokios nenormalios, gal net dovanotinos. Savo draugų nelaimes mes savaime sutinkam su tam tikru pasitenkinimu, kuris visai nekliudo draugiškiems jausmams. Iš dalies, bet ne visiškai, tai paaiškintina tuo, kad mums imponuoja pagalbos teikėjo vaidmuo, kuris tokiais atvejais visada tenka. Ir kuo netikėtesnė ar gėdingesnė neganda, tuo mums maloniau. Aš buvau labai prisirišęs ir prie Arnoldo, ir prie Reičelės. Tačiau tarp viengungių ir sutuoktinių egzistuoja gentinė nesantaika. Negaliu pakęsti tos vedusiųjų mados vaizduoti, galbūt ir sąmoningai, kad jie yra ne tik laimingesni, bet tam tikra prasme ir moralesni už tave. Ir tai daryti jiems juo lengviau, kad dažnas viengungis naiviai linkęs žiūrėti į kiekvieną santuoką kaip į laimingą, kol pats neįsitikina, jog yra atvirkščiai. Bafinų santuoka man visada atrodė gana tvirta. Ir šita netikėta šeimyninio gyvenimo vinjetė viską apvertė aukštyn kojomis.