Айрис Мердок: Juodasis princas

Mene, kaip ir moralėje, dažnai svarbiausius dalykus pražiūrime vien todėl, kad lemtingu momentu mes užmerkiam akis. O kada tas lemtingas momentas būna? Čia ir yra visa didybė — sugebėti jį atpažinti, o atpažinus sulaikyti ir kiek galint ištęsti. Tačiau daugumai iš mūsų erdvė tarp „O, aš svajoju apie tai, kas dar bus“ ir „Ak, jau per vėlu, viskas jau praėjo“ tokia siaura, jog ten sunku prasisprausti. Ir mes nuolatos kažką pražiopsom, įsivaizduodami, kad bus dar laiko prie to sugrįžti. Taip pražūva meno kūriniai, taip pražūva žmonių gyvenimai tik todėl, kad mes arba delsiam, arba be atodairos lekiam pirmyn. Dažnai, būdavo, sugalvoju gerą siužetą apsakymui, bet kol jį kaip reikiant išnarstau iki smulkmenėlių, praeina noras rašyti — ir ne todėl, kad jis prastas, bet todėl, kad jis jau nugrimzdęs į praeitį ir man visai nebeįdomus. Mano mintys man greit prarasdavo žavesį. O kai kuriuos dalykus pražudžiau ir tuo, kad ėmiausi jų pirma laiko. O kitus, atvirkščiai, tuo, kad laikiau mintyse per ilgai ir jie numirė nespėję užgimti. Vos per vieną akimirksnį iš miglotų, neaiškių svajų iškilę sumanymai atsidurdavo beviltiškai senoje praeityje. Ištisi romanai egzistavo tiktai antraštėmis. Kai kam galbūt pasirodys, jog trys ploni tomeliai, išlikę šiose grumtynėse, neduoda pakankamo pagrindo pretenduoti į šventą „rašytojo“ titulą. Galiu tik pasakyti, jog, savaime aišku, mano tikėjimas savimi, savo pašaukimu, netgi lemtimi niekada nebuvo nusilpęs ar susvyravęs. Aš laukiau, ne visada kantriai, tačiau, bent jau pastaraisiais metais, vis ramiau ir drąsiau. Priekyje, per netolimos ateities ūkaną, aš regėjau didžius savo darbus. Galit juoktis iš manęs, — bet tiktai tie, kurie laukė tiek pat ilgai. Na, o jeigu pasirodys, kad ši maža pasakaitė apie save ir yra manoji lemtis, visų mano vilčių vainikas, ar aš pasijusiu nuskriaustas? Žinoma, ne, juk šios tamsios galios akivaizdoje žmogus yra beteisis. Niekas neturi teisės į dievišką galią. Žmogus gali tiktai laukti, bandyti ir vėlei laukti. Mane skatino elementarus poveikis pasakyti tiesą apie tai, kas visur iškreipta, sufalsifikuota; papasakoti apie niekam nežinomą stebuklą. O kadangi aš menininkas, tai ir mano pasakojimas virto meno kūriniu. Tegu jis būna vertas kitų, daug gilesnių šaltinių, kurie jį maitino.

Dar pateiksiu šiek tiek žinių apie save. Mano tėvai laikė krautuvę. Tai svarbu, nors ir ne taip labai, kaip galvoja Frensis Mario, ir aišku, ne ta prasme, kaip jam atrodo. Iš visų savo „personažų“ Frensį aš paminėjau pirmą ne todėl, kad jis reikšmingiausias; jis iš viso neturi jokios reikšmės ir nėra tiesiogiai susijęs su aprašomais įvykiais. Šioje istorijoje jis tik antraeilis, pagalbinis veikėjas, kaip, matyt, ir gyvenime. Vargšas Frensis tiesiog nesukurtas būti herojumi. Iš jo išeitų nebent puikus penktas vežimo ratas. Tačiau aš darau jį savotišku savo pasakojimo prologu iš dalies todėl, kad grynai mechanine prasme viskas nuo jo prasidėjo, ir jeigu jis vieną gražią dieną nebūtų... ir t. t., aš turbūt niekad nebūčiau... ir pan. Štai jums dar vienas paradoksas. Tenka nuolatos mąstyti apie absurdišką atsitiktinumą, o tai dar labiau pamokoma, negu galvoti apie mirtį. Frensiui aš paskyriau ypatingą vietą dar ir dėl to, kad iš visų pagrindinių šios dramos aktorių jis, ko gero, vienintelis tiki, jog aš ne melagis. Esu jums dėkingas, Frensi Mario, jeigu jūs dar sveikas gyvas ir netyčia perskaitysit šias eilutes. Vėliau atsirado dar vienas manim patikėjęs. O tai man reiškė be galo daug. Bet tuomet jūs buvot vienintelis, kuris viską matė ir suprato. Per begalybę laiko, prabėgusio nuo tos tragedijos, aš siunčiu jums linkėjimų, Frensi.

Mano tėvai laikė krautuvę, nedidelę popieriaus krautuvėlę Kroidone. Jie prekiavo ir laikraščiais bei žurnalais, visų rūšių rašomuoju popierium, taip pat tomis nežmoniškomis „dovanomis“. Mudu su seserim Priscila beveik gyvenome toje krautuvėlėje. Na, gal ne tiesiogine prasme, bet dažnai ten gerdavome arbatą, o aš lyg prisimenu save ir miegantį po prekystaliu. Tačiau tai buvo mūsų namai ir mūsų vaikiška pasakų karalystė. Laimingesni už mus vaikai turi kokį nors sodą, kraštovaizdį, kur prabėga jų vaikystė. Mes turėjome tik krautuvėlę: su stalčiais, lentynomis, savo kvapu, begale tuščių kartoninių dėžučių ir nešvara. Tai buvo skurdi, nepelninga krautuvėlė. Ir mano tėvai buvo skurdūs ir belaimiai žmonės. Abu jie numirė, kai ėjau trečią dešimtį, pirma tėvas, o netrukus po jo ir motina. Ji dar sulaukė pasirodant pirmos mano knygos. Ir labai manimi didžiavosi. Mane ji erzino, aš jos gėdijausi, bet ir mylėjau. (Patylėkit, Frensi Mario.) Tėvo tiesiog nemėgau. O gal paprasčiausiai pamiršau, kaip buvau prie jo prisirišęs. Meilė greit pasimiršta, tuo netrukau įsitikinti.

Daugiau apie krautuvėlę nebepasakosiu. Ir dabar dar ją sapnuoju, bent jau sykį per savaitę. Frensis Mario, kai jam apie tai pasakiau, įžvelgė čia kažką labai reikšmingo. Tačiau Frensis priklauso prie tų pusmokslių teoretikų, kurie unikalaus likimo akivaizdoje visuomet linkę slėptis už kvailų simbolių. Frensis norėjo „išaiškinti“ ir mane. Mano šlovės laikais tai bandė padaryti ir daugelis kitų, gudresnių už jį. Bet juk asmenybė visuomet daug sudėtingesnė, negu visi tokio pobūdžio aiškinimai. Sakydamas „daug sudėtingesnė“ (o gal turėčiau sakyti „be galo sudėtinga?“ — deja, aš ne filosofas), turiu galvoje ne tik daugybę smulkmenų, bet ir didžiulę tų smulkmenų ir jų tarpusavio sąryšių įvairovę, daug svarbesnę, negu įsivaizduoja tie, kurie linkę viską suprastinti. Šitaip visai sėkmingai būtų galima „paaiškinti“ Mikelandželo paveikslus ant milimetrinio popieriaus lapo. Tiktai menas aiškina, o jo paties paaiškinti neįmanoma. Menas ir mes sukurti vieni kitiems, ir kai tas ryšys nutrūksta, nutrūksta ir mūsų gyvenimas. Tik tiek ir yra to panašumo, tik šis veidrodis ir atspindi tikrą vaizdą. Žinoma, dar esama ir pasąmonės, apie tai iš dalies ir bus mano knyga. Tačiau nėra jokio šios neprieinamos žemės žemėlapio. Bent jau mokslinio.

Mano gyvenimas iki čia aprašytos dramos kulminacijos slinko visai ramiai. Kai kas pasakytų, netgi nuobodžiai. Jeigu leistina pavartoti tokį vaizdingą ir kandų žodį tokiame pilkame be emocijų kontekste, galima būtų sakyti, jog mano gyvenimas buvo didingai nuobodus — puikus, nuobodus gyvenimas. Buvau vedęs, paskui nustojau būti vedęs, kaip vėliau papasakosiu. Esu bevaikis. Mane kankina nuolatiniai skrandžio sutrikimai ir nemiga. Beveik visuomet gyvenau vienas. Iki žmonos ir po jos buvo ir kitų moterų, apie kurias čia nekalbėsiu, nes jos man neturi reikšmės. Kartais įsivaizduodavau save kaip senstantį Don Žuaną, bet dauguma mano pergalių irgi iš fantazijų srities. Paskutiniais metais, kai jau buvo vėlu pradėti, aš gailėjausi, kad nerašiau dienoraščio. Žmogaus užmaršumas iš tiesų yra beribis. O juk tai būtų buvęs neginčijamai vertingas paminklas. Aš dažnai pagalvodavau, jog savotiškas „Suvedžiotojo dienoraštis“, pagražintas metafiziniais apmąstymais, tikriausiai man būtų ideali literatūros forma. Bet metai praėjo ir nugrimzdo į užmarštį. Apie moteris viskas. Gyvenau palyginti linksmai, buvau vienišas, bet ne atsiskyrėlis, kartais jausdavaus prislėgtas, kartais liūdėdavau. (Linksmumas ir liūdesys nesuderinami.) Artimų draugų beveik neturėjau. (Nemanau, kad artimas draugas galėtų būti moteris.) Iš esmės šioje knygoje ir pasakojama apie tokią „artimą draugystę“. Pasitaikydavo sutikti gerų draugų (galėčiau pasakyti — „bičiulių“) ir tarnyboje, bet jie man nebuvo artimi. Apie tarnybos metus ir apie tuos bičiulius aš čia nekalbu, ir ne todėl, kad esu nedėkingas, o estetiniais sumetimais, nes šie žmonės mano istorijoje nefigūruoja, be to, iš delikatumo, nes, galimas daiktas, jie nebenori, kad jų vardai būtų minimi greta manojo. Iš tų bičiulių įvardiju tik vieną Hartborną — jis buvo tipiškas mano didingosios nuobodybės atstovas ir pagal jį galima įsivaizduoti ir visus kitus; be to, jis per klaidą, bet iš nuoširdaus draugiškumo vis dėlto įsipainiojo į mano likimą. Turėčiau paaiškinti, jog tarnavau Finansų valdyboje ir visus tuos metus buvau mokesčių inspektorius.

Читать дальше