Айрис Мердок: Juodasis princas

— O durų išlaužti negalima?

— Aš bandžiau. Bandžiau. Bet kaltu... medis trupa, ir nieko ne...

— Sėskitės, Arnoldai, dėl Dievo meilės. — Aš stumtelėjau jį į artimiausią krėslą.

— Ir pro rakto skylutę nieko nematyti, ten įkištas raktas...

— Tikriausiai įširdo ir nenori atsakyti... žinot, kaip būna...

— Taip, taip, — pasakė jis. — Aš juk nenorėjau... Jeigu iš tiesų taip... Nieko nebežinau... Bredli, jūs pats pabandykit.

— Kur jūsų kaltas?

— Antai. Tik mažas. Aš neradau...

— Gerai, jūs abu likit čia, — įsakiau. — O aš užlipsiu ir pažiūrėsiu, kokie ten reikalai. Galvą guldau, kad... Arnoldai, likit čia ir sėdėkit!

Sustojau prie durų, Arnoldo gerokai apgadintų. Nusilupę balti dažai it žiedlapiai nubarstė rusvą kilimėlį prie kambario durų. Čia pat buvo numestas ir kaltas. Aš nuspaudžiau rankeną ir pašaukiau:

— Reičele! Tai aš, Bredlis! Reičele!

Tyla.

— Aš atnešiu plaktuką, — iš apačios pasigirdo nematomo Arnoldo balsas.

— Reičele, Reičele, prašau jus, atsakykite. — Staiga man iš tikrųjų pasidarė baisu. Iš visų jėgų užguliau duris. Jos buvo sunkios ir tvirtos. — Reičele!

Tyla.

Įsibėgėjęs dėjau į duris, garsiai šaukdamas: „Reičele!“ Paskui sustojau ir įtempęs ausis įsiklausiau.

Už durų pasigirdo tylus šnaresys, tartum per kambarį būtų perbėgusi pelė. Aš suaimanavau:

— Dieve, kad tik ji būtų gyva! Kad tik ji būtų gyva!

Vėl tas pats šnaresys. Paskui tylus, vos girdimas šnabždesys:

— Bredli.

— Reičele! Reičele, jūs gyva?

Tyla. Šnaresiai. Tylus atsidūsėjimas:

— Taip.

Šūktelėjau žemyn kitiems:

— Ji gyva! Ji gyva!

Man už nugaros ant laiptų pasigirdo balsai.

— Reičele, įleiskite mane, gerai? Įleiskite mane.

Kažkas sučežėjo prie durų apačios, ir pro plyšį visai čia pat pasigirdo Reičelės balsas:

— Įeikit. Bet tik jūs vienas.

Spynoje pasisuko raktas, ir aš greit prasispraudžiau į vidų, metęs žvilgsnį į atskubėjusį Arnoldą ir Frensį, stovintį jam už nugaros laipteliu žemiau. Jų veidus pamačiau labai aiškiai, tartum minioje per nukryžiavimą — dailininko ir jo draugo veidus. Arnoldo lūpas perkreipusi paniekinama kančios grimasa. Frensio išraiška rodė nesveiką smalsumą. Ir vieno, ir kito išvaizda būtų tikusi nukryžiavimo dienai. Peržengęs slenkstį, vos neužvirtau ant Reičelės, nes ji sėdėjo ant grindų prie pat durų. Ji tyliai dejavo, drebančia ranka skubėdama vėl pasukti raktą. Užrakinau duris ir atsisėdau ant grindų priešais ją.

Kadangi Reičelė Bafin — viena iš pagrindinių šios mano dramos veikėjų, tam tikra tragiška prasme galbūt net pati pagrindinė, turiu čia sustoti ir ją aprašyti. Pažinojau ją daugiau kaip dvidešimt metų, beveik tiek pat laiko, kiek ir Arnoldą, ir vis dėlto tuo metu, apie kurį pasakoju, pažinojau ją, kaip vėliau paaiškėjo, gana menkai. Man ji atrodė kažkokia nesuprantama. Kai kurios moterys, aš net pasakyčiau, dauguma jų, kiek žinau iš patirties, pasižymi tam tikru nepastovumu? Gal tai ir yra tikroji lyčių skirtybė? O gal tai tik moteriško egoizmo neturėjimas? (Dėl vyrų šiuo požiūriu viskas aišku!) Šiaip ar taip, tas netikrumas nerodė jos proto stygiaus. Tačiau jis egzistavo, ir jo negalėjo išsklaidyti nei jos palankumas man, nei mano geri beveik giminiški santykiai su Bafinais, atvirkščiai, tas neapibrėžtumas tik dar sustiprėdavo. Vyrai, be abejo, gyvenime vaidina didelį vaidmenį, moterys irgi, tik gal kiek blankesnį. Gyvenimo teatre joms tenka mažiau dėkingų vaidmenų. O gal aš tik išgalvoju mįsles ten, kur viskas daug paprasčiau? Reičelė buvo protinga moteris, ištekėjusi už garsaus vyro, ir instinktyviai laikėsi jo šešėlyje, visus šlovės spindulius kreipdama jo link. Jos neapibrėžtumas netgi nekėlė smalsumo. Iš tokios moters niekas nesitiki jokių ambicijų, tuo tarpu mudu su Arnoldu, kiekvienas savaip, garbės troškimo tiesiog buvom plėšomi ir, ko gero, net verčiami veikti. Reičelę galėjai pavadinti (taip niekad nepasakytum apie vyrą) „šaunuole“, „puikiu žmogučiu“. Ja galėjai pasikliauti — tai jau tikrai. Iš pažiūros ji buvo (tada) stambi, maloni, gyvenimu patenkinta moteris, puiki ir protinga visų pripažinto žavėtojo žmona. Plataus, balto, kiek strazdanoto veido, šiurkščiais rusvais pasišiaušusiais plaukais, ji kaip moteris, ko gero, buvo šiek tiek didoka ir apskritai fiziškai gerokai pranoko savo vyrą. Pastaraisiais metais ji pastebimai priaugo svorio, pašalinis žmogus gal net būtų pasakęs — nusipenėjo. Ji amžinai rūpinosi labdara arba buvo pasinėrusi į kairiosios pakraipos politiką. (Arnoldas politika nesidomėjo.) Žodžiu, ji buvo nuostabi „namų šeimininkė“ ir dažnai net taip ir prisistatydavo.

— Reičele, jūs nenukentėjote?

Po viena akimi buvo išplitusi didžiulė mėlynė, ir akis jau beveik užtinusi, nors tai ne iškart galėjai pastebėti, nes abi akys buvo užburkusios ir paraudusios nuo ašarų. Viršutinė lūpa iš vienos pusės taip pat buvo sutinusi. Ant kaklo ir suknelės kraujo dėmės. Susitaršę plaukai atrodė tamsesni nei visada — lyg sušlapę, gal iš tiesų sumirko nuo ašarų. Ji sunkiai alsavo, gaudydama orą. Suknelė atsisagsčiusi, ant krūtinės matyti balti nėriniai ir per juos išvirtęs baltas putlus kūnas. Ji taip baisiai verkė, kad jos veidas buvo tiek išpurtęs, jog vos begalėjai pažinti, — buvo šlapias, blizgėjo ir degte degė. Dabar ji vėl pravirko ir, atšlijusi nuo mano draugiškai tiesiamos rankos, išsiblaškiusi susiėmė suknelės apykaklę.

— Reičele, jūs sužeista? Aš atvežiau daktarą...

Ji sunkiai kėlėsi nuo grindų, vėl atstūmusi mano pagalbon ištiestą ranką. Nuo jos trūkčiojančio alsavimo tvokstelėjo alkoholis. Čirkštelėjo keliu primygtos suknelės sijonas. Ji pašoko ir puolė prie lovos, krito aukštielninka į sujauktą patalą, stengdamasi užsitraukti ant savęs antklodę, — beviltiškai, nes ant jos gulėjo, — ir užsidengusi veidą rankomis, pratrūko garsiai, siaubingai raudoti, užsimiršusi iš nevilties negražiai ant lovos išskėtė kojas.

— Nagi, Reičele, suimkit save į rankas. Štai, atsigerkit vandens. — Nebegalėjau klausytis to beviltiško verksmo, apėmė kažkoks keistas jausmas — lyg ir drovėjausi, bet kartu ir traukė į ją žiūrėti. Moters rauda visada mus baugina ir kankina kaltės jausmu, o ši rauda buvo siaubinga.

Arnoldas už durų šaukė:

— Įleisk mane, Reičele, prašau tave, maldauju!..

— Liaukitės, Reičele, girdite? — pasakiau. — Tai nebepakenčiama. Gana. Einu atrakinti durų.

— Ne, ne! — be balso, pašnibždomis suinkštė ji. — Tiktai ne Arnoldą, tiktai ne...

Nejaugi ji vis dar jo bijojo?

— Aš noriu įleisti daktarą.

— Ne, ne!

Atidariau duris ir plaštaka atstūmiau Arnoldą į šalį.

— Įeikite ir ją apžiūrėkite, — pasakiau Frensiui. — Ji kruvina...

Arnoldas tarpdury garsiai ir gailiai maldavo:

— Prašau tave, brangioji, leisk man tik pažvelgti į tave, nepyk, prašau tave...

Nustūmiau jį į laiptinę. Frensis įėjo vidun ir užrakino duris — gal iš delikatumo, gal pagal profesijos taisykles.

Arnoldas atsisėdo ant viršutinio laiptelio ir sudejavo:

— Viešpatie, Viešpatie, Viešpatie...

Prie mano išgąsčio ir sumišimo prisidėjo dar kažkoks klaikus, viliojantis smalsumas. Arnoldas, visai užmiršęs, kokį daro įspūdį, sėdėjo susikišęs pirštus į plaukus ir aimanavo:

— Dieve, koks aš kvailys, koks aš kvailys...

Aš pasakiau:

— Nusiraminkit. Kas čia iš tiesų atsitiko?